Kvėpavimo stebuklas

Kada gi pagaliau nustosi tikėti melais, kad esi nevertas, nepakankamas, nemylimas, atskiras, kad pasaulis yra pavojinga vieta džiaugtis ir tiesiog paprasčiausiai būti. Į kiek sienų leisi sau atsitrenkti, kol išmoksi pasitikėti Visata ir su kiekvienu iškvėpimu paleisi tai, kas jau pasibaigė? Į kiek viršukalnių turėsi įkopti, tam kad bandydamas įtikinti kitus, jog gali, galiausiai ir pats patikėtum savo galia? Kiek ašaromis nulietų naktų ir baimėmis nuspalvintų dienų praeis, kol išdrįsi veikti iš širdies?

Kiekvienas eina unikaliu ir tik jam skirtu keliu. Ir kiekvienas kelias yra savaip tobulas, nepaisant to ar jis veda per atšiaurias tundras, sekinančias dykumas ar turtingus atogrąžų miškus. Tačiau gyventi nenatūraliai, neautentiškai – tai sunkus darbas, reikalaujantis be galo daug pastangų ir laiko. Tai lyg nuolatinis pažadas sau pilnai gyventi kada nors ateityje, neleidžiant sau tiek veikti, tiek ir atsipalaiduoti čia ir dabar.

Bet tu gali kitaip. Čia ir dabar. Tau visai nereikia laukti dar dešimt metų ar tol kol įgyvendinsi savo išsikeltus tikslus. Dabar pat gali įkvėpti pilnais plaučiais ir atsiverti ketinimo, impulso, troškimo įsikūnijimui. Jau dabar su kiekvienu iškvėpimu gali pasiduoti tėkmei, paleisti, atsipalaiduoti, būti.

Mes taip įpratome prie monotoniškų veiksmų, robotiškų reakcijų ir nuolat galvoje karusele besisukančių tų pačių minčių, kad vien kvėpavimo pastebėjimas dienos eigoje jau gali atrodyti tikrai sudėtinga užduotis. Bet būtent kvėpavimo stebėjimas yra metodas, leidžiantis už kojos nutverti savidestrukcinius elgesio modelius. Pastebėk kas vykste kūne, kai kvėpuoji. Pamatyk, kokios veiklos, žmonės, aplinkybės įtakoja įkvėpimo sulaikymą ar iškvėpimo ribotumą. Suvok, kaip pasikeičia tavo kvėpavimas kai esi džiaugsme, liūdesyje, kai pyksti ar bijai.

O tuomet jau sąmoningai pažaisk su kvėpavimu. Leisk jam keistis, didėti, išeiti iš įprastų ribų.

Įkvėpk. Atsiverk ir plėskis.
Su aistra, energija, ketinimu.
Be skubesio, spaudimo, prievartos. Laisvai, lengvai, uždegančiai.

Iškvėpk. Atsipalaiduok ir paleisk.
Su pasitikėjimu, atsidavimu, vidiniu žinojimu.
Be pastangų, kontrolės, darymo, noro atsikratyti. Pilnai, visaapimančiai.

 

Photo by Eli DeFaria

Share This:

Mėnulio Jauntis Žuvyse

Kovo 17 d., šeštadienį 15:11 įvyks Mėnulio jaunatis Žuvų ženklo paskutiniuose laipsniuose. Žuvų ženklas Zodiako rate pats paskutinis. Jis simbolizuoja dvasinę brandą, intuiciją, empatiją, pasiaukojimą vardan visuotinio gėrio. Tai paskutinė šių astrologinių metų jaunatis ir ji mums primena, kad viskas sukasi nuolatiniame tėkmės rate. Pabaiga keičia pradžią, o nauja pradžia – pabaigą. Tuoj prasidės nauji astrologiniai metai. Labai tikėtina, kad būtent dabar būsime paprašyti peržiūrėti, kaip išmokome kai kurias praeities pamokas. Viena iš svarbiausių Žuvų ženklo pamokų – nuolankumas. Mes taip dažnai kovojame ir bandome ego, jėgos, asmeninės valios pagalba išspręsti tam tikrus dalykus. Būti nuolankiam, nereiškia pralaimėjimo. Būti nuolankiam – tai pripažinti aukštesnės valios principą ir būti pasiruošusiam priimti tai, ko negali pakeisti. Mums nebūtina išspręsti visų gyvenimo iššūkių vieniems. Jei paleisime užsispyrimą, priešinimąsi ir nuolankiai paprašysime pagalbos savo mokytojų ir dvasinių vedlių, būtinai jos sulauksime.

Ši jaunatis savyje slepia didelę gydančiąją galią, kadangi kartu su Saule ir Mėnuliu Žuvų ženklo pabaigoje bus ir Chironas – sužeistasis gydytojas. Jei turime tam tikrų žaizdų, skaudulių, nuoskaudų, ši energija padės į juos pažiūrėti naujoje šviesoje. Tai puiki proga peržvelgti gyvenimo sritis, kuriose stokojame balanso, atkreipti dėmesį į tuos gyvenimo aspektus, kurie kelia skausmą. Gyvenime kiekvienas turime tam tikrą pamoką, tam tikrą iššūkį, nuo kurio išsisukti tiesiog neįmanoma. Šiuo atveju turime tik dvi alternatyvas – pasirinkti aukos poziciją, skųstis ir kentėti arba pripažinti problemą, vystyti sąmoningumą ir išmokti gyventi darnoje su savo esmine pamoka. Pažvelgdami į skausmą, pripažindami jį, mes su juo susidraugaujame ir jis mums daugiau nebeturi galios.

Chironas Žuvyse prašo peržiūrėti ir atskirties skausmą. Atskirtis – tai tik iliuzija, kuria pasirinkome tikėti dar vaikystėje. Paleidę šią iliuziją, suvoksime, kad kitas nėra svetimas, o tik kažkuri mūsų paties dalis. Tuomet taps natūralu ir lengva dalintis, duoti, linkėti gero, atleisti, pasitikėti kitu. Santykiuose atrasime balansą harmoniją ir taiką. Galėsime jungtis su pasauliu ne iš savo baimių ar trūkumo jausmo, bet per autentiškumą, tikrąjį pašaukimą ir tiesą.

Artėjanti jaunatis – puiki galimybė tvirtai nuspręsti, kokį emocinį toną, kokias vidines būsenas norime kurti savo gyvenime. Pagalvokime, kaip norime jaustis atverdami naujus astrologinius metus. Tai puikus metas pažiūrėti į savo vidų, pabūti sau švelnesniems, giliau save mylėti, atleisti sau. Pykdami dėl savo trūkumų ir ydų, mes tik giliname problemą. Pripažindami ir su meile priimdami savo žmogiškąsias silpnybes, mes randame jėgų jas transformuoti ir paversti stiprybėmis.

Photo by Martin Sattler

Share This:

Geriausi priešnuodžiai žiemos apatijai

Vasario pabaiga. Saulė vis dar nedžiugina tiek, kiek norėtume. Mes, šiaurės europiečiai, esame nelepinami šviesa ir šiluma. Prieš pasitinkant pavasarį dažnai pradedame skųstis vitaminų trūkumu, energijos stoka, slogiomis nuotaikomis, abejingumu ir apatija. Kaip ir visur, taip ir čia, galime rinktis. Arba tyliai keiksnoti aplinkybes, geografinę padėtį ar net asmeninės valios trūkumą, arba nustoti žaisti tuos gudrius proto žaidimus ir pradėti veikti.

Kad veiksmas būtų efektyvus, būtina išsiaiškinti esamos savijautos priežastis. Mes labai dažnai apatiją ir depresines nuotaikas siejame su trūkumu. Galvojame, kad stokojame saulės šviesos, vitaminų, gamtos žalumos, šiltų kontaktų su žmonėmis, smagių įvykių savo gyvenime, pinigų, džiaugsmo. Sąrašą galima būtų tęsti kone iki begalybės. Bet mano patyrimu, apatija ir abejingumas dažniausiai aplanko tuomet, kai visko esame pertekę per akis, tiek prisisotinę, kad visa kūno-proto-dvasios sistema jungia garsiausius aliarmus ir sava kalba mums rėkia: gana, liaukis, sustok, pažiūrėk vidun. Gaila, kad šitą kalbą jau esame kiek primiršę. Ir užuot sustoję, sąmoningai įkvėpę ir išsiaiškinę tikruosius savo poreikius, tą nepatogumo jausmą bandome maskuoti naujais pirkiniais, bukais TV šou ar kaloringu maistu. Neslėpkim, padeda tai, padeda. Bet labai jau laikinai. Kai pakilusio laimės hormono – serotonino poveikis galvoje išgaruoja, o laikinas cukraus kiekio padidėjimas kraujyje staigiai krinta žemyn, protas ieško naujos “dozės”. Ir ratas sukasi tol, kol organizmas pasako: gana, daugiau taip nebegaliu! Kaip išeiti iš šio užburto “būsiu protingesnis už savo kūną ir sielą” rato? Pirmas žingsnis – asmeninė atsakomybė. Tik pripažinęs, kad tai tu pats, o ne piktas kaimynas, niurzganti žmona ar vyras, šaltis ar blogas oras, atėjai iki tos būsenos, kuri yra dabar. Jeigu tu iki jos atėjai, vadinasi pats gali ir išeiti. Paprasta logika. Kaip sako, Paulius Daukšas, aplinkybės reikšmės nesuteikia, tik tu suteiki joms reikšmę. Pirmas žingsnis žengtas – pripažinau, kad tai aš esu visų savo negandų šaltinis, visų savo tikrų ar išsigalvotų problemų kūrėja. Kas toliau? Toliau, aš nustoju priešintis tam, kas yra čia ir dabar. Jaučiu liūdesį? – puiku. Depresija, apatija, nerimas, baimės? – mėgaujuosi tuo, ką jau susikūriau. Leidžiu viskam būti ir nueiti, kai patys to norės. Nes aš nesu emocijos. Aš esu ta, kuri stebi. Nustojus priešintis, neišvengiamai pradės tekėti daugiau energijos. Ši energija yra dovana tau, kad kažką pakeistum, susikurtum naują įprotį, kuris vestų į dar daugiau energijos generavimo. Taigi, nuo šilto gulėjimo ant sofutės, nuolatinio minčių dūzgimo galvoje, pamažu pereiname prie veiksmo. Veiksmai gali būti labai įvairūs ir nebūtinai tik fiziniai. Pasidalinsiu keletu strategijų, kurios man padeda pakilti iš energetinės duobės. Nors tai padeda man, nebūtinai tinka tau. Visą informaciją, kuri ateina į gyvenimą, geriausia tikrinti asmenine praktika. Taigi, strategijos:

  1. Proto nuraminimas. Nerašysiu aš ilgų ditirambų meditacijai, nors tikrai galėčiau. Visų pirma siūlau pažiūrėti, kas tą proto įtampą sukelia? Dažniausiai – tai informacijos perteklius. Per mus kasdien iš visų pusių plūsta neįtikėtini kiekiai informacijos. O su informacija, kaip su vaistais – viskam būtinas saikas. Išjungę visus informacinius elektros prietaisus, nustūmę žurnalus, įsiklausykime į tylą. Pabūkime vienumoje. Išgirskime savo širdies plakimą. Pastebėkime kaip lėtai ir ramiai mūsų kvėpavimo takais keliauja tyras alsavimas. Savo kvėpavimo stebėjimas ir įsisąmoninimas yra pati paprasčiausia ir labai efektyvi meditavimo forma.
  2. Atgal į gamtą. Niekas kitas taip neatgaivina dvasios, kaip išėjimas į gamtą. Na taip, dar ne gegužis, šiluma odos nelepina, akių dar nedžiugina žydinčios gėlės. Bet paukščiai, jau tikrai pradėjo pavasarines giesmes. Gali nesunkiai įsitikinti. Nebūtina su savimi vesti derybų dėl ilgų pasivaikščiojimų parke.  Pasakyk, kad išeisi tik penkioms minutėm, tik tris ratus apie namą apsuksi ir viskas. O kas bus kai, jau išeisi, čia jau vienas Dievas težino!
  3. Judėjimas, judėjimas ir dar kartą judėjimas. Čia kaip ir su gamta. Nebūtina užsibrėžti didelių tikslų. Maži žingsneliai daro stebuklus. Gal šį kartą tik energingiau pasivaikščioti išeisi, o gal apibėgsi keletą ratų stadione. Lauke per šalta? Na tuomet keletą minučių padraugauk su tempimo pratimais ar tiesiog įsijungęs mėgstamą muziką leisk kūnui judėti. Net nepastebėsi, kaip nieko nereiks daryti. Mūsų kūnas sutvertas judėjimui, jis tau būtinai tai parodys, tik leisk jam.
  4. Kvėpavimas. Tai praktika, kuri mano gyvenime turi ypatingą vietą ir svarbą. Labai dažnai esame taip persisotinę greito vartojimo, kad šis įprotis persismelkia ir į kvėpavimą. Lekiam, bėgam, skubam, jaudinamės, atitinkamai daugiau akcentuojame įkvėpimą ir nuskriaudžiame iškvėpimą. Pabandyk bent trumpam išlyginti svarstykles. Kvėpavimo modelis 5:5 – puikus pratimas. Įkvepiame skaičiuodami iki 5 ir nesulaikdymi kvėpavimo iškvepiame skaičiuodami iki 5. Gausis maždaug 4-6 kvėpavimo ratai per minutę. Pasak mokslininkų, taip mes kvėpuojame natūraliai, kai esame džiaugsmo būsenos. Tačiau atvirkščiai irgi įmanoma: sąmoningai pasirinkdami tokį ritmą, artėjame iki džiaugsmo būsenos. Dar vienas itin naudingas su kvėpavimu susijęs pratimas – atodūsis. Leisk sau garsiai, pilnai, išryškintai atsidusti. Bet be jokio spaudimo, tik per atsivėrimą. Tegul atodūsis ritasi lyg kamuoliukas nuo kalno, krenta lyg šniokščiantis krioklio vanduo. Padaryk jį ne tik ryškų, bet ir garsų, lai skamba “uf, uh, ah”. Sakau iš patirties, kvėpavimo pratimai tikrai labai greitai ir efektyviai keičia sąmonės būsenas. Kiekvienam belieka atsirinkti jam labiausiai tinkamus.
  5. Mitybos pokyčiai. Esame tai, ką valgome – seniai girdėta tiesa. Grūsdama šlamštmaistį į savo skrandį, dažniausiai teisindavausi šia Biblijos citata: “Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų“. Bet negaliu paneigti ir fakto, kad maždaug 90 proc. informacijos tarp neuronų keliauja iš kūno į smegenis ir tik 10 proc. iš smegenų į kūną. Tai reiškia, kad tai, kas vyksta mūsų kūne, tiesiogiai veikia mūsų mintis ir emocines būsenas. Tuo labai lengvai galima įsitikinti kurį laiką nevalgius. Kadangi nesu rimtai praktikavusi ilgalaikio badavimo, tad negaliu apie tai daug kalbėti. Bet tai, kaip švietė draugo akys, nors žinojau, kad jis jau devynios paros kaip vien vandeniu gyvas, man buvo nuostabiausias įrodymas, kiek daug mes dar nežinome apie savo kūnus. Ką aš kartais praktikuoju, yra vadinama Mažuoju badavimu, pagal japonų gastroenterologą Hiromi Shinya. Šio metodo esmė, nevalgyti maždaug 20 valandų, pradedant 17-18 val. vakaro ir tęsiant iki kitos dienos pietų, maždaug 14 val. Nuostabu, kaip savaime nurimsta protas ir grįžta įkvėpimas būti, džiaugtis, veikti, dalintis. O apskritai, tikrai vertėtų pažiūrėti, ką mes valgome kiekvieną dieną. Esu ne kartą įkritusi į fanatizmo spąstus, kuomet bandymas išbraukti kažkurį maisto produktą iš savo gyvenimo baigdavosi visišku fiasko. Nėra pasaulio pabaiga retkarčiais suvalgyti kažką sintetinio, su ilgu ilgu sąrašu įvairiausių priedų, kas šiaip jau labiau tiktų mašinai, o ne organinei būtybei. Prastai yra tuomet, kai tokiu “maistu” mes save pildome nuo ryto iki vakaro.
  6. Šaltis. Kai verkiame, kad šalta, nesusimąstome, kad šaltį galime panaudoti savo labui. Na jeigu neesate šalčio fanatikai, tai turbūt nelėksit palakstyti basomis per sniego pusnis. Bet net neabejoju, kad tikrai pastebėjote, kad pavaikščioję šaltame ore, nejučiomis grįžtame į čia ir dabar. Šaltis labai gerai grąžina dėmesį į kūną. Žinodama tai, mielai maudausi po kontrastiniu dušu. Apie nuostabius potyrius šį kartą neišsiplėsiu. Siūlau išbandyti patiems. Tiesa, perspėju, kad pačioje praktikos pradžioje šiek tiek persišaldžiau. Kaip ir visur, taip ir čia, būtina eiti palaipsniui.
  7. Dalinimasis. Kiek kartų gyvenime, mane iš niūrių nuotaikų traukė ketinimo pakeitimas! Liūdesyje, nerime, apatijoje, taip norisi, kad kažkas ateitų ir tave ištrauktų iš šio liūno. Tačiau, jei sustojame, ir paklausiame savęs, ne ką aš galiu gauti, o ką galiu duoti pasauliui, kuo galiu šią akimirką praturtinti kitų žmonių gyvenimą, viskas taip smarkiai pasikeičia. Vien ketinimas duoti, dalintis atveria energijos tekėjimo kanalus.
  8. Meilė. Turbūt nėra kitos tokios universalios, visa apimančios ir transformuojančios dvasinės praktikos kaip Meilės praktika. Meilės praktika – tai vidinis atsivėrimas viskam, kas vyksta čia ir dabar. Tai besąlyginis priėmimas, pasitikėjimas, nevertinimas, nesipriešinimas. Kaip galima tai praktikuoti? Tiesiog uždėk rankas ant krūtinės ir įkvėpk į šią erdvę. Tegu su kiekvienu įkvėpimu rankos šiek tiek pakyla, tačiau ne tavo pastangų, o vidinio atsivėrimo dėka. Atsiverk ir plėskis. Atverk gyvenimui plačiai duris. Leisk sau plėstis dar daugiau, žengti per dar vienas duris, eiti ten, kur dar nebuvai. Su pasitikėjimu ir begaliniu lengvumu. Be pastangų, be skubos, be kompulsyvumo, be būtinybės. Švelniai ir lengvai. Pastebėk, kaip su kiekvienu įkvėpimu į tave įteka vis daugiau meilės energijos ir kvėpuoti darosi vis lengviau. Su kiekvienu iškvėpimu, apipilk šia meile visą savo kūną, visą savo esybę, artimiausią aplinką. Lai meilė laisvai teka per tave ir pripildžiusi tave lyg per sklidiną indą liejasi į pasaulį. Atsiverk dar labiau. Ši meilės erdvė, tai ne kažkas išorinio, tai nuolatinė tavo būsena, kurioje pats pasirenki būti arba nebūti. Ar galėtum suteikti sau teisę visuomet būti šioje erdvėje? Net ir tuomet, kai baisu ar skauda, kai pikta ar liūdna? Galbūt nėra pasaulyje tokios priežasties, kuri galėtų sąlygoti tave užsiverti nuo meilės, kuri nuolat teka per tave, kuri yra tavo esmė. Kvėpuok MEILE, kuria TU ir ESI.

Photo by Benjamin Combs

Share This:

Vampyras ar donoras? Arba kaip nepasimesti tarp žmonių

Visai neseniai sunerimęs draugas paklausė: jeigu aš pasikraunu energijos būdamas tarp žmonių, tai nejaugi aš vampyras? Tuomet susimąsčiau, kad jau gana seniai nebeskirstau žmonių į vampyrus ir donorus. Tiesiog atradau kitą energijos tekėjimo suvokimą. Šis supratimas manyje įnešė nemažai pasitikėjimo ir ramybės, todėl mielai juo pasidalinsiu.

Mano suvokimu, kiekvieną akimirką per mus teka dieviškoji gyvybinė energija. Ta energija nuolat srūva per mus, nepriklausomai ar mes ją sąmoningai suvokiame ar ne. Mes nuolat maudomės nuolatiniame energijos vandenyne. Įkvepiame ir iškvepiame. Mums visai nereikia šios energijos nusipelnyti, mums nereikia būti kažkuo, veikti kažką, pasiekti kažką, atitikti tam tikras normas, kad galėtume būti šios energijos dalimi. Tai yra tiesiog mūsų prigimtinė teisė, mūsų esmė.

Kartais, dažniausiai kai patys to nepastebime, mes netyčia nuo šio srauto bandome atsiriboti. Visiškai nuo jos atsiriboti tiesą sakant neįmanoma, tačiau šiek tiek “prisukti” tėkmę galima. Energija nuolat seka mintį. Ir jeigu mes paskęstame negatyviame mąstyme, ribojančiuose įsitikinimuose, baimėse ir nepasitikėjime, tuomet energijos srautai yra blokuojami fiziniame, emociniame ar mentaliniame kūne. Jeigu būdami tėkmėje, mes nuolat jaučiame palaimos būseną, besąlyginę meilę ir džiaugsmą, tai užsiverdami nuo srauto, mes jausime visai kitą emocijų paletę. Gabūt tai bus nerimas, gal liūdesys, gal pavydas, baimė ar tiesiog nuovargio jausmas. Kad ir kuris bebūtų jausmas, tai tik signalas, kad tai, ką šiuo metu mąstome, veikiame ar kuo tikime, ne visai dera su mūsų “aukštesniuoju aš”. Jei gana subtiliai jaučiame savo fizinį kūną, nesunkiai pastebėsime, kad tomis akimirkomis įsitempia skrandžio sritis, spazmuoja pilvą, spaudžia gerklę, tirpsta rankos ar svaigsta galva. Tai dar vienas ženklas, primenantis – atsipalaiduok, atsiverk meilei, paleisk tai, kas įkalina tavo mintis ir jausmus.

Lygiai taip ir su žmonėmis. Kai esame tarp jų, nejučia pradedame reaguoti į juos. Jeigu esame iš tų žmonių, kurie paprastai linkę slėpti nuo kitų žmonių savo trūkumus ar net savo gražiąją pusę, pastebėsime, kad pabendravę tampame pavargę, irzlūs ir nelaimingi. Jei esame iš tų, kurie kituose mato tik jų trūkumus, juos tyliai ar garsiai smerkia ir kritikuoja, kurie jų bijo ar nori įtikti, kurie trokšta kitus kontroliuoti ar kaip tik priešingai, tikisi, kad jiems viskas bus pasakyta, nurodyta, tokiu atveju bendravimas taip pat neteiks daug džiaugsmo. Siekdami pakeisti kitą ar pakeisti save, mes pabėgame iš čia ir dabar būsenos, atsiribojame nuo sklandžios energijos tėkmės, tad natūraliai pavargstame. Ir tai netgi mažai susiję su kitu žmogumi. Tiesiog reaguodami į kitą žmogų, mes pasirenkame priimti save ar ne, mylėti save ar ne. Kuomet mes priimame save tokius, kokie esame, kai mylime savo talentus, grožį, lygiai kaip ir netikėtas emocijas, silpnybes, žemiškus netobulumus, tuomet nebesislapstome ir būdami su kitais būname maksimaliai atsipalaidavę ir patiriame džiaugsmo ir meilės energijos srautą. Kai mums atrodo, kad mus myli ir priima, visgi pirmiausia mes tais momentais priimame patys save. O kiti tai tik atspindi.

Pastebėk, kada bandai atsiskirti nuo visaapimančios meilės energijos tėkmės. Ką tuo metu mąstai, galvoji, jauti? Koks poreikis slypi po šiuo troškimu. Ar tu sieki kito žmogaus pritarimo? Gal nori atrodyti geresnis nei esi? Gal nori save pakeisti? Gal nori pakeisti kitą? Gal trokšti patirti saugumą? O gal nori išsiskirti? Gal sieki meilės ir vienio būsenos, pamiršdamas, kad tu pats ir esi ta būsena?

Kad ir koks bebūtų troškimas, jis ateina iš trūkumo, iš tikėjimo, kad tau reikia kažką padaryti, kad būtum sraute. Geriausia, ką gali padaryti, tai paleisti šį trūkumą, paleisti šį troškimą.
Ar galėtum tai paleisti?
Ar paleistum, jei galėtum?
Kada?

Photo by Ben Duchac

Share This:

Emocijų alchemija. Pyktis

Turbūt daugelis jau žino, emocijos – mano aistra. Tačiau ilgą laiką gyvenime buvau tarytum ledo karalienė – šalta ir abejinga. Bet taip atrodžiau tik išorėje. Viduje buvau gyvas ir tikras žmogus, su pačiais įvairiausiais emociniais tonais. Emocijas tuomet aš tiesiog buvau išmokusi slėpti, kaupti ir slopinti. Tačiau anksčiau ar vėliau jos susimokydavo prieš mane ir puldavo pačiomis jautriausiomis akimirkomis, kaip taisyklė, per pilnatį. Kaip juokingai turėjo atrodyti iš šalies, kai mažytė smulkmena iššaukdavo tokią stiprią mano emocinę reakciją. Ne visada ir pati suprasdavau, kodėl aš kartais iš musės išpučiu dramblį. Bet tikriausiai tai tebūdavo paskutinis lašas apypilnėje emocijų taurėje. Tuomet dar nežinojau, kad yra ir daug geresnių emocijų raiškos būdų.

Pyktis – viena mėgstamiausių mano emocijų. Pastebiu, kad daugeliui žmonių jis taip pat patinka. Net jei tau atrodo, kad pykčio negali pakęsti, bet nuolat patiri jį savo gyvenime, gali būti tikras, kažkuo tau jis labai patinka ar bent jau tiki, jog pasitarnauja. Kuo gali patikti pyktis? Ogi tuo, kad tai labai energinga, ekspresyvi ir dinamiška emocija. Ją lengva transformuoti į drąsą, o iš drąsos judėti link priėmimo ir taikos. Todėl dažnai, kai žmogus jaučia gana pasyvias emocijas, tokias kaip apatija, nuoskauda, sielvartas, baimė ar liūdesys, jis pakeičia jas pykčiu, nes taip jam tiesiog lengviau. Deja, šiuo atveju, paleidus pyktį, jis sugrįžta, nes tai buvo antrinė emocija. Norint tai paleisti visiems laikams, reikia žvelgti giliau.

Ką mes paprastai darome su savo pykčiu? Arba išreiškiame arba slopiname. Išreikštas pyktis gali kelti grėsmę mūsų santykiams su artimiausia aplinka, ypač jei nesugebame rasti jam tinkamų ir savalaikių išraiškų per sportą ar kitą aktyvią veiklą ar veiksmą. Sąmoningas pykčio valdymas – kario menas, reikalaujantis ryžto, disciplinos ir tikro meistriškumo. Silpnesnės valios žmonės paprastai renkasi pyktį slopinti. Tai turbūt pati blogiausia strategija, nes slopinamas pyktis niekur nedingsta. Jis tiesiog kaupiasi emociniame kūne, o dar vėliau nugula fiziniame kūne. Kai jo kiekis būna toks didelis, kad šie kūnai nebegali atlaikyti, įvyksta sprogimas – pykčio priepuoliu arba labai rimta liga.

Tačiau yra ir dar vienas, daug efektyvesnis, pykčio valdymo būdas – emocijų paleidimas. Kad suprastume jo esmę, būtina suvokti, kad emocijos nėra tai, kas nutinka tik kartais. Tam tikras emocinis fonas egzistuoja nuolatos. Jam būdinga labai plati skalė nuo visiško abejingumo iki visaapimančio meilės potyrio. Mes patys renkamės kuriame emocinės skalės taške norime būti. Kaip mes tai darome? Paprasčiausiai identifikuodamiesi, prisirišdami prie tam tikros emocijos. Tai reiškia, kad tam tikra prasme mes tikime, kad ši emocija – tai aš, kad ji priklauso man, kad ši visa istorija apie mane. Tam tikrame emociniame taške įstringame ir tada, kai su emocija pradedame kovoti, jai priešintis, bandome pakeisti, atsikratyti. Paradoksalu, bet viskas, ką tuo metu reikia daryti, tai nedaryti nieko – pasveikinti, pripažinti ir leisti jai bent akimirką pabūti. Gryna emocinė reakcija tetrunka ilgiausiai 1,5 minutės. Jeigu tiesiog ją ramiai ir bešališkai stebėsi, po 90 sekundžių ji nueis. Jeigu ji pasilieka ilgiau, būk tikras, kažką pats su tuo pradėjai daryti.

Kai kurie žmonės turi įsitikinimą, kad pykti negražu, nedera, nesveika (ypatingai tai pastebiu su savimi daug dirbančių žmonių tarpe), kad jeigu supykai, vadinasi kažką darai ne taip. Visos emocijos turi prasmę ir visas jas mes tam tikru gyvenimo etapu patiriame. Neleisti sau pykti, tuomet, kai jis jau yra – prastas pasirinkimas. Įsijungus priešinimuisi, šis jausmas pasiliks ilgam.

Taigi,

  • Ar galėtum pasveikinti visą pyktį, kurį dabar jauti ar jautei prieš akimirką, o gal prieš savaitę? Ar galėtum leisti jam būti (bent akimirkai)?
  • Ar galėtum pripažinti savo norą juo atsikratyti, kontroliuoti, pakeisti, vertinti, laikytis įsikibus? Ar galėtum pasveikinti bet kokį impulsą jį išreikšti? Ar galėtum pripažinti savo norą šį jausmą pateisinti, paaiškinti, apginti?
  • Ar galėtum pasveikinti visa tai kaip asmeniška, kaip tavo, apie tave?
  • Ir geriausia kaip tau šią akimirką pavyksta, ar galėtum paleisti pyktį?
  • Ar paleistum, jei galėtum?
  • Kada?

Share This:

Asmeninė atsakomybė – pirmas žingsnis į pokytį

Kiekvieną kartą, kai gyvenimo kelyje sutinku ramų, taikų ir meilę spinduliuojantį žmogų, pagalvoju: “ tik tu vienas žinai, kiek vidinio darbo valandų tau kainavo ši būsena”. Būna kartais žmonės man sako: “tu tokia išmintinga, taiki, kaip greitai tobulėji, norėčiau būti kaip tu”. Bet man tai kelia šypseną, nes žinau, jog stebuklai neįvyksta per dieną. O jeigu ėmė ir įvyko, tai tik dėl to, jog, prieš tai jau buvo išvaikščiotas ne vienas klystkelis. Įdomu ir tai, kad vidiniam darbui su savimi atrodo nėra jokių ribų ir išeiginių. Vos nupūti vieną dulkių sluoksnį nuo širdies deimanto, supranti, kad dar būtina atverti paslaptingas duris. O kai jos atsiveria, paaiškėja, kad dar teks susikauti su vidiniais demonais ar susidraugauti su savo baimėmis. Ir kuo labiau gilyn neri, tuo vis įdomesnių dalykų atkapstai…

Kodėl aš visa tai rašau? Todėl, kad labai dažnai mes daug ką priimame kaip duotybę. Ir galvojame, kad jeigu neturi, tai matyt nelemta. O jeigu sunku, skaudu ar liūdna, vadinasi taip skyrė likimas ir tu išdidžiai neši šitą kryžių. Jeigu negimei šeimoje, kur buvo įprasta kalbėti apie savo vidinius potyrius, emocijas, kur buvai drąsinamas rizikuoti ir daryti būtent tai ko bijai, kur vietoj vakarinio televizoriaus žiūrėjimo visi susėsdavo medituoti ar melstis, kur meilė ir palaikymas buvo lyg duona kasdieninė, tuomet greičiausiai susikūrei įsitikinimą: “aš negaliu, aš nepakankamas, nėra prasmės”. Bet aš sakau, TU GALI. Kad ir kokioje pelkėje besėdėtum šiuo metu, žinok, jeigu esi gyvas, vadinasi dar gali daug ką pakeisti.

Tačiau viskas prasideda nuo atsakomybės. Kol kaltinsi aplinkinius žmones, aplinkybes ir likimą, tol būsi aukos pozicijoje. Kai pasakysi: “taip, aš pats tai susikūriau, tai aš dariau tam tikrus veiksmus, priėmiau tam tikrus sprendimus, tai aš tingėjau ir nuolaidžiavau sau ar kitiems”, tik tuomet galėsi ką nors keisti. Asmeninė atsakomybė jokiais būdais nėra savigrauža, savęs kaltinimas ir apgailėtinas savo praeities klaidų sukimas galvoje. Atsakomybė – tai pasakymas TAIP, tam kas yra čia ir dabar ir pripažinimas, kad tu pats atėjai iki šio taško, vadinasi pats gali ir iš jo išeiti.

O kas toliau? Toliau teks mokytis to, ko deja nemokė mokykloje. Kaip nuraminti nuolatinį proto triukšmą, kaip paleisti nuoskaudas, kaip nustoti tikėti baime, kaip pažadinti intuiciją, kaip išsiaiškinti savo esminius poreikius ir rasti strategiją jiems patenkinti, kaip mylėti besąlygiškai, kaip bendrauti be lūkesčių ir prisirišimo, kaip pasakyti “ne”, kaip dalintis be baimės prarasti, kaip dovanoti ir priimti dovanas, kaip pasitikėti, kaip auginti save ir padėti augti savo vaikams. O gal visgi yra tokia mokykla, kurioje to moko? Manau yra. Ta mokykla vadinasi GYVENIMAS.

Share This:

Kaip nepasiklysti jausmų pinklėse

Jausmai yra tiesiog jausmai. Tačiau dažnai mes jiems suteikiame tokią galią, reikšmę ir prasmę, jog jie pradeda žaisti su mumis keistus žaidimus ir mums meluoti. Jie nori pasilikti, tad imasi visokiausių gudrybių. Jausmai sako, kad jeigu juos paleisime, viskas bus tik dar blogiau ir patirsime tokį siaubingą scenarijų, kuriame jau ir taip esame iki ausų įsipainioję, kai laikomės jų įsikibę. Pyktis mums sako: “pyk, tu turi tam teisę, juk tai jis tave įskaudino ir jeigu paleisi pyktį, pamirši ir pačią priežastį, nuoskaudą ir jis tave vėl įskaudins”. Ir tu išsigąsti ateities nuoskaudos, visai nesusimąstydamas, kad šis pyktis JAU laiko tave nuoskaudoje. Ir jei laikysiesi tokios vidinės pozicijos ir toliau, ji vienaip ar kitaip materializuosis išorėje naujais įžeidimais, nuvylimais, nemaloniomis situacijomis. Liūdesys kalba: “liūdėk toliau, nes kuo labiau liūdi, tuo arčiau esi to, kurio taip ilgiesi”. Bet iš tiesų, liūdesys visuomet atitolina nuo meilės kitam. Prisimink, kaip jauteisi, kai kambaryje buvo giliai liūdintis žmogus, norėjosi nuo jo bėgti, tiesa? Nes, iš tiesų, liūdesys atskiria, o ne sieja. Baimė sako: “bijok, taip būsi saugus”. Tačiau baimės jausmas galvoje virsta pačiais baisiausiais vaizdiniais. Ir kuo labiau mes juos sukame mintyse, tuo arčiau to scenarijaus keliaujame. Ką mums kalba nepilnavertiškumas? Jis sako: “ei, tik nepriimk savęs iki galo, nemylėk savo papildomų kilogramų, nes tuomet nieko nedarysi, tik gulėsi sau ant sofos”. Nesvarbu, kad ir taip guli. “Tik nesugalvok, kad jau esi tobulas čia ir dabar, nes tuomet tikrai nieko nekeisi ir netobulėsi, o tuomet tavęs niekas nemylės”. Ir tu patiki. Tad mielai mintyse ir toliau sau vardini visus charakterio ar fizinius trūkumus ir stebiesi, kodėl niekas nesikeičia. Tiesiog toks dėsnis – trūkumas visuomet traukia trūkumą. Jei nori ką nors pagerinti, turi įžvelgti, kad jau ir taip yra labai gerai, bet jeigu nori, galima ir dar šiek tiek geriau. Tai tik papildomi taškai tam šimtui procentų tobulumo, kuris jau yra čia ir dabar. Kartais mes taip stipriai save susiejame su jausmais, kad tikime, jog jie tai mes arba viskas, ką mes turime gyvenime. Ir bijodami prarasti save ar savo gyvenimą, atsisakome juos paleisti. Kartais iš tiesų sudėtinga susigaudyti jų melo pinklėse. Jeigu ir tau sunku paleisti kažkurį iš savo jausmų, pažaisk su juo. Nespausk ir nereikalauk, tik švelniai patyrinėk. Paleisk jį vienai akimirkai, sekundei ir stebėk, kas bus. Girdėk, matyk, pajusk. Arba paleisk tik dalį jo, tik 10 proc. Ir tada nuspręsk, ar tikrai nori pasilikti tą likusią 90 proc. dalį? Kai žvelgsi vidinėmis akimis, tau bus neabejotinai aišku, ko nori tu.

Bet ne tik jausmai mums meluoja. Ir mes meluojame sau apie savo jausmus. Kartais mes labiau galvojame, kad jaučiame, nei jaučiame iš tiesų. Arba kartais tariamės nejaučiantys, kai iki ausų maudomės toje emocijoje. Taip yra todėl, kad turime aiškią suvokimo sistemą, ką dera jausti, o ką ne, kas galima, o kas negražu, nepriimtina. Bijoti – gėda, pykti – negražu, liūdėti – kvaila ir taip toliau. Bet ar kokia nors emocija išnyksta iš tavo gyvenimo vien dėl to, kad ji yra nederama, negraži, nepatogi? Tu ją gali tik paslėpti, užspausti, pamiršti, nustumti taip giliai, kad galiausiai ir pats patiki, jog ji neegzistuoja. Bet ji niekur nedings tol, kol jos nepripažinsi. Ir jeigu labai ilgai lauksi, ji būtinai apie save praneš garsiai ir nepatogiai. Nes tu ir tiki, kad ji tokia – nepatogi. Isterijos, panikos atakos, ligos, išorinės nelaimės ir katastrofos – dažnai tai ilgai slopintų jausmų pasekmė.

Mes taip tvirtai žinome, kokie jausmai turi būti ir kokie negali būti, kad pagal tai konstruojame savo gyvenimus. Jeigu aš myliu žmogų, tai negaliu jam jausti neapykantos, tiesa? O ką daryti, jeigu aš kartais jo taip baisiai nekenčiu? Tada nusprendžiame, kad meilė paprasčiausiai baigėsi ir ieškome kito žmogaus ir vėl sukame jausmų karuselę nuo meilės iki visiško abejingumo. Kol gyvename dualistiniame pasaulyje, kol nepakilsime virš savo emocijų, mes niekuomet nebūsime visiškoje meilės būsenoje visą laiką. Mes būsime kažkuriame emocinės skalės taške. Kuriame taške esame, paprastai priklauso ne tiek nuo kito žmogaus, kiek nuo mūsų pasirinkimo. Tai mes nusprendžiame vienaip ar kitaip reaguoti į išorines aplinkybes. Tačiau jeigu esame tame taške, kuris reiškia neapykantą, pyktį ar baimę, iš jo pajudėsime tik tuomet, kai sau pripažinsime “taip, aš tai jaučiu”, kai pasakysime “taip” tos akimirkos emocijai. Yra visiškai normalu jausti kiekvieną iš galimų jausmų. Normalu bijoti, normalu liūdėti, normalu pavydėti, normalu geisti, normalu nekęsti. Ką mes darome su savo jausmais ir emocijomis, čia jau kiekvieno apsisprendimas. Aš kol kas neradau geresnio būdo kaip paleidimas. Todėl, kaskart, kai pasijaučiu kokio nors nelabai pageidaujamo jausmo zonoje paklausiu savęs:

  • Ar galėčiau leisti sau bijoti (pykti, pavydėti, liūdėti), tiek kiek dabar bijau? (Nes jau taip ar taip bijau, tai kodėl gi neleidus vykti tam kas vyksta, vietoj to, kad priešinčiausi)
  • Ar galėčiau paleisti šią baimę pačiu geriausiu būdu, tiek kiek dabar pavyksta? Tik akimirkai, tik dabar, tik tiek kiek galiu paleisti.

Ir suku tuos klausimus ratu tol, kol jausmas atsilaisvina, nueina, ištirpsta. Aš jį pamačiau, leidau jam pabūti, padėkojau už jo misiją (nes kiekvienas iš jausmų turi mums kažkokią žinią) ir jis nuėjo savais keliais. Gal nori taip pabandyti ir tu?

Share This:

Skausmo anatomija. Ar skausmas visuomet toks tikras kaip atrodo?

Pasaulis neišvengiamai keičiasi. Vis daugiau ir daugiau žmonių išdrįsta nebeignoruoti savo širdies balso, pasitikėti juo ir atsiverti gyvenimui, pasitikėdami kiekviena besiskleidžiančia akimirka. Tuomet kasdienybė prisipildo besąlyginio džiaugsmo, viskas tarsi sukrenta į savo vietas, tampa lengva judėti, kvėpuoti, pradėti, užbaigti, priimti, paleisti, atsiverti, dalintis.

Tačiau kelyje į šią laisvės būseną daugelis neišvengia skausmo – kartais emocinio, o kartais ir fizinio. Ir būtent čia mes dažnai ne tik stabtelime, bet ir sustojame. Nes mums įprasta tikėti, kad skausmas yra blogai, kad jis savaime pats yra problema. Kadangi nuo mažens buvau įpratusi bijoti skausmo, ypač fizinio, ne kartą jis buvo tapęs stagnacija, beviltiškumu, vidine agonija mano kelyje. Nors skausmas iš tiesų gali būti labai nemalonus, jis yra tik indikatorius, kad mes kažkam priešinamės. Kuo daugiau priešinamės, tuo labiau skauda. Priešintis galima patiems įvairiausiems dalykams – situacijai, kuri yra dabar (dažnai tai susiję su pykčiu ar liūdesiu), kokiam nors galimam ateities scenarijui (paprastai tai nurodo baimę), kažkam, kas jau seniai pasibaigė (čia gali būti įsipainioję kaltės, gėdos, nusivylimo jausmai). Prisiminkime, kad jeigu kažkam priešinamės, greičiausiai priešinamės ir to dalyko priešingybei. Pvz. Jeigu aš priešinuosi norui būti kieno nors kontroliuojama, aš priešinsiuos ir norui kontroliuoti kitą. Jei aš priešinuosi pinigų neturėjimui, aš priešinsiuos ir jų turėjimui. Jei priešinuosi buvimui tarp žmonių, priešinsiuosi ir atsiskyrimui nuo žmonių. Tik paleidę pasipriešinimą, galėsime lengviau atsikvėpti ir išsilaisvinti iš skausmo. Kaskart kai skauda, paieškokime vietos kurią spaudžiame, ką norime pakeisti, ką sukontroliuoti, ko nepriimame taip, kaip yra.

Kartais nedidelis skausmo kiekis yra neišvengiamas. Bet daug paprasčiau pasidaro, jei suvokiame ir priimame tai kaip pokytį, transformaciją. Ar kuris nors iš mūsų į šį pasaulį atėjo ir išeis be skausmo? Ar kuris nors ką nors baigė ar pradėjo komfortabiliai? Ar kuris nors sugebėjo paleisti įsisenėjusias nuostatas ir įsitikinimus, sukauptas nuoskaudas, emocijas ir neįgyvendintus lūkesčius darniai, patogiai, besijuokiant? Jeigu kažkam tai pasisekė, jis neabejotinai be galo sąmoningas žmogus. Bet daugeliui mirtingųjų tai sunkiai įgyvendinama misija. Kodėl gi? Nes mes tikime, jog pokyčiai yra baisu, sunku, grėsminga, nesaugu ir skausminga. Todėl užuot ėję į priekį, susigūžiame į savo kiautą ir viliamės, kad jei laikysime viską suspaudę stipriai stipriai, kentėjimo išvengsime. Bet argi įmanoma išlaikyti tai, kas nėra mūsų? Tam, kam lemta išeiti, tas kas nėra tavo tikroji savastis, pasitrauks. Kaip tai bus skausminga, spręsti tau. O mano misija parodyti, kad jausti yra ne tik neskausminga, bet ir saugu, normalu ir natūralu.

Mūsų gyvenimuose pokyčiai neišvengiami, nes pats gyvenimas yra vienas didelis pokytis. Kita vertus, tai kaip daugelis iš mūsų augome, savaime prašosi šiek tiek sąmoningumo šviesos. Pasaulyje, kur taip aukštai ant pjedestalo keliamas intelektas, logika, prasmė, tikslumas, planavimas, žodžiai ir visos kitos kairiojo pusrutulio veiklos labai sunku išlikti holistiškam, įvairiapusiškam, pilnam. Dažnai dėl socialinio spaudimo buvo aukojamos emocijos, neverbalinės išraiškos, spontaniškumas, nuojauta, juslės, intuicija, kūryba. Natūralu, kad atmetę tokią svarbią savo esaties dalį, negalime jaustis laimingi. Ir kai pamažu pradedame pripažinti, iškelti ir integruoti šią savo dalį, mūsų gyvenimas trumpam gali tapti tikrai chaotišku ir gąsdinančiu. Isterijos priepuoliai, panikos atakos, ašarų kalnai – tai ne pamišimas, o tik patvirtinimas to, kaip ilgai mes slopinome savo dešiniojo smegenų pusrutulio prigimtinius aspektus. Tokie patyrimai iš tiesų kartais gąsdina, nes atrodo, jog visas pasaulio skausmas vienu metu sugulė ant tavo gležnų pečių. Galvos skausmai, svaigimas, spaudimas skrandyje, galūnių tirpimas, tai ženklas, kad tu jau tai pajautei, pamatei, išgirdai, bet dar tik pradedi priimti.

Ir tu tuomet tiesiog kvėpuoji ir stebi. Paleidi norą visa tai suprasti, išsiaiškinti, pateisinti, sukontroliuoti – nes tai vėl tebūtų kairiojo pusrutulio pastangos atitraukti tave nuo esmės. Stebi ir paleidi pasipriešinimą. Leidi viskam, kas vyksta tiesiog vykti, būti, skleistis. Ir stebi. Garsiai atsidūsti ir su atodūsiu paleidi viską, kas taip nori išeiti. Tau neskauda, nes nebesipriešini. Su kiekvienu įkvėpimu viduje atsiveri vis labiau ir labiau. Į atsilaisvinusią užspaustų jausmų vietą jau teka nauja šviežia gaivi energija. Atsiveri jai, pripildai savo esybę meilės ir pritarimo, saugumo ir vienovės. Be jokios priežasties ir tikslo. Tu esi vertas.

Čia ir dabar.

Share This:

4 mąstymo ir bendravimo modeliai, kurie mus atskiria

Daugelis iš mūsų ilgimės bendravimo – tyro, tikro, nuoširdaus, betarpiško ryšio su kitu žmogumi. Tokio, kokį galėjome turėti tik su mama pirmaisiais savo gyvenimo metais. Atrodo, jog pradėję kalbėti, priartėjome prie mus supančio pasaulio, galėjome geriau išreikšti savo svarbiausius poreikius ir jausmus ir suprasti ko kiti tikisi iš mūsų. Kalba – tai tiltas, susiejantis du visiškai skirtingus pasaulius. Deja, augdami pamažu pamiršome tikrąją kalbos paskirtį – jungti. Ar pastebėjote, kaip dažnai būtent žodžiai tampa konflikto, nusivylimo, atstūmimo jausmo priežastimi? Mes įpratome kovoti, gintis, bėgti, teisti, smerkti, reikalauti. Tai tapo visiškai įprasta gyvenimo dalimi, kupina nesusikalbėjimo ir įtampos. Tačiau JAV psichologas Maršalas Rozenbergas, nesmurtinio komunikavimo arba dar kitaip atjautos kalbos kūrėjas teigia, kad iš prigimties visi mes esame be galo taikios ir atjaučiančios būtybės, o smurtas mūsų žodžiuose ir veiksmuose – tik išmokta elgsena. Už kiekvieno mūsų žodžio ir veiksmo, slypi tam tikras poreikis, kurį mes siekiame patenkinti. Būtent tokių poreikių suvokimas, pripažinimas ir sukuria pagrindą atjautos kalbai. Be savo esminių poreikių suvokimo, labai svarbu mokėti tinkamai juos perduoti kitam žmogui, t.y. turime susikurti tokį žodyną, kuris padėtų geriau atskleisti kitam savo tikruosius jausmus ir esminius poreikius.
Maršalas Rozenbergas savo knygose bei seminaruose įvardina keturis mąstymo ir elgesio modelius, kurie skatina konfliktus, atitolina nuo kito ir neleidžia komunikuoti iš širdies:

1. Diagnozės, vertinimai, kritika, palyginimai
“Tu negraži”, “jis bailys”, “tai neteisinga”, “kodėl negali pabūti ramiai kaip brolis?” Tokių ir panašių etikečių klijavimas, skaudūs kritikos žodžiai, palyginimai kyla iš mūsų noro teisti, smerkti tai ko nemėgstame, tai ką laikome blogiu ir žavėtis tuo, ką vadiname gėriu. Teisdami kitus, juose pažadiname pasipriešinimą ir norą gintis. Kitame tai kelia dviejų tipų jausmus: pyktį, jeigu jis nesutinka su tuo ką sakome arba kaltę, gėdą, baimę, jeigu sutinka su mūsų primestomis vertybėmis. Bet kuriuo atveju, žmogus jaučiasi nemaloniai, kyla noras pulti arba gintis, todėl atjaučiančiam bendravimui vietos nebelieka.

2. Prielaida, kad tam tikri veiksmai yra geresni už kitus
Ši prielaida teigia, kad vieni mūsų veiksmai yra verti apdovanojimo, o priešingi nusipelno bausmės. Mes tikimės, kad “blogiukai” atgailaus ir tuojau pat pakeis savo elgesį, kuris atitinka mūsų vertybes. Bet iš tiesų, paprastai taip neįvyksta, nes žmogus keičiasi tik tuomet, kai pats mato tame asmeninę naudą. Maršalas Rozenbergas teigia, kad žodis “nusipelnė” yra vienas pavojingiausių žodžių mūsų kalboje, nes būtent jis parodo, kad mes skirstome pasaulį į gerą ir blogą. Juk būtent žodžiu “nusipelnė” pagrįstas mūsų džiaugsmas, kai filmo gale “blogiečiai” sutriuškinami, nužudomi, sunaikinami. Deja, tai vyksta ne tik filmuose, bet ir realiame gyvenime. Prielaida, kad vieni elgiasi teisingai, o kiti ne ir dėl to nusipelno bausmės, gimdo mūsų mėgavimąsi smurtu.

3. Atsakomybės arba pasirinkimo atsisakymas
Didžiąją savo gyvenimo dalį mes praleidžiame darydami tai, ką manome privalome daryti. Einame į mokyklą, ruošiame namų darbus, baigiame universitetą, vėliau susirandame darbą ir dirbame, nes turime tai daryti. Elgiamės ir jaučiamės taip, lyg kažkas kitas diktuotų mūsų gyvenimo taisykles ir būtų atsakingas už mūsų problemas ir kylančius jausmus. Žodžiai “aš turiu”, “privalau”, “reikia”, “esu priverstas” reiškia, kad egzistuoja tam tikros taisyklės, diagnozės, autoritetingi asmenys ar jų grupės, kurios tiesiog reikalauja, liepia, verčia mus elgtis tam tikru būdu. Sakiniai tokie kaip “tu mane nuliūdinai” ar “tu verti mane jaustis kaltu” puikiai atskleidžia, kaip atsakomybę už savo jausmus perkeliame ant kito žmogaus pečių, kai tuo tarpu patys pasirinkome taip reaguoti į kito žmogaus žodžius ar veiksmus. Bet mes visuomet esame atsakingi už savo mintis, jausmus ir veiksmus. Net ir kasdieninės pareigos, kurių atrodo negalime nedaryti, kyla iš mūsų ankstesnių pasirinkimų. Kai “privalau” keisime į “renkuosi”, o “turiu” – į “noriu” ar “galiu”, pamažu pastebėsime, kad viršuje nėra jokios milžiniškos rankos, tampančios mūsų gyvenimą už virvutės. Suvoksime, kad visi mūsų patyrimai tėra ankstesnių pasirinkimų pasekmės. Tuomet už kiekvieno savo pasirinkimo gebėsime pastebėti ir savo poreikį: aš renkuosi…, nes aš noriu… Tokia kalba suteikia asmeninės galios ir išlaisvina iš aukos pozicijos.

4. Prašymų išsakymas reikalavimo kalba
Kai savo jausmus ir poreikius išsakome reikalavimo kalba, kitas turi tik du pasirinkimus – paklusti arba sukilti. Tai jame gali iškelti kaltės, gėdos, pykčio bei atstūmimo ar net bausmės baimės jausmus. Žmogus pajunta grėsmę ir tai pažadina jame gynybinę reakciją, pasipriešinimą. Mūsų visuomenėje kalbėti reikalavimais be galo įprasta. Jei stebėsime savo kalbą, greitai pajusime, kiek daug norų kitam žmogui išsakome iš teisiojo, autoriteto ar kritiko pozicijos. Kuo gi skiriasi prašymas nuo reikalavimo? Kai mes prašome, esame atviri išgirsti atsakymą “ne”. Jei mes pasiruošę empatiškai priimti žmogaus atsisakymą, tuomet galime būti tikri, kad išsakėme prašymą, ne reikalavimą. Bet tai visai nereiškia, kad mes turime sustoti ir pasiduoti išgirdę neigiamą atsakymą. Tai tiesiog reiškia, kad mes neįsitraukiame į jokius aklus įtikinėjimus, kol pilnai nesuvokiame, o kas sulaiko žmogų nuo atsakymo “taip” į mūsų prašymą, kas motyvuoja jį elgtis kitaip, nei mes prašome.

Gali pasirodyti, kad atjautos kalba reikalauja daug papildomo laiko ir kantrybės. Bet taip yra tik todėl, kad mes per daug metų įpratome bendrauti kitaip. Tačiau jei į savo gyvenimą įsileisime nors šiek tiek daugiau empatiškojo komunikavimo principų, pastebėsime, kad bendravimo kokybė keičiasi labai stipriai, o esminiai poreikiai, kurie ir sudaro bendravimo pagrindą, yra patenkinami ne tik greičiau, bet ir kokybiškiau.

Share This:

Saugumo poreikis. Kodėl taip svarbu jį paleisti?

Pozityvūs teiginiai arba affirmacijos – puikus būdas į savo gyvenimą įnešti šiek tiek daugiau džiugesio, atsipalaidavimo, optimizmo. Man asmeniškai visuomet buvo labai svarbūs teiginiai, susiję su saugumu. Rašiausi ir kartojau sakinius: “mano pasaulis manimi rūpinasi”, “gyventi yra gera ir saugu”, “aš esu dieviškai globojama”, “pasaulis yra saugi ir palaikanti vieta”. Nors daugelyje situacijų šios affirmacijos buvo kaip gaivaus oro gurkšnis tvankią vasaros dieną, ilgainiui pastebėjau, kad nors ir darosi ramiau, mano baimės vis dar gyvena šalia.  Vis dar įtariai žvelgiau į kai kuriuos žmones ir į gyvenimo aplinkybes. Atrodė, kad bet kurią akimirką gali nutikti kažkas, kas išmuš mane iš vėžių, nutrauks taiką ir ramybę širdyje, išsiurbs energiją, privers raudonuoti, prakaituoti, stengtis, skubėti, rėkti, nusivilti, skųstis. Taip visuomet ir nutikdavo. Tuomet keičiau taktiką – pradėjau atsirinkinėti dalykus. Sprendžiau su kuo bendrauti, o ko geriau vengti, kur dalyvauti, o nuo ko išsisukti. Gyvenimas bėgo pro šalį, o aš ir toliau pataikavau savo baimėm ir vidiniam nesaugumo jausmui. 

Praktikuodama emocijų paleidimo metodą Sedona pastebėjau, kad daugelis mano baimių kyla iš saugumo poreikio. Sedonos metode tai yra vienas iš keturių pagrindinių poreikių, kurį paleidinėjame. Kaskart kai norime, siekiame saugumo, jaučiame, kad jo mūsų gyvenime trūksta. Į gyvenimą žvelgiame kaip į mūšio lauką, kur vieni puola, o kiti ginasi, kur daugiau priešų, nei palaikančiųjų. Saugumo poreikis gali iškilti kaip pavojaus, grėsmės jausmas, keršto siekis, noras apginti save ir kitus, noras pulti arba gintis. Kraštutiniais atvejais tai jusime kaip paralyžiuojančią mirties baimę. Saugumo trūkumas kartais atsiskleidžia ir kaip priešingybė – baimė gyventi. Logiškai atrodo, kad baimė gyventi ir baimė numirti yra priešingybės. Iš tiesų jos be galo susiję ir dažnai viena be kitos neegzistuoja. Baimė gyventi atsiskleidžia kaip noras pasiduoti, atmesti gyvenimą, blogiausio scenarijaus vizualizavimas, grėsmės, pavojaus, artėjančios pražūties jausmas. Kai saugumo siekis labai didelis, atrodo, jog vienintelis būdas tai pasiekti – numirti. Paradoksalu, bet kartais taip mes kovojame su savo baimėmis – patys to nesuvokdami einame į mirtį.

Ką gi tuomet daryti? Pamatyti, kad išorinis gyvenimas niekada nebuvo ir niekuomet nebus saugus. Kas akimirką viskas keičiasi, juda, auga, plečiasi. Žmonės ateina ir išeina. Turtas įgyjamas ir prarandamas. Sveikata kartais puiki, o kartais tik šiaip sau. Bet tikrasis saugumas su tuo neturi nieko bendro. Tikrasis saugumas tai vidinis jausmas – “aš esu”. Tai jausmas, kuris neturi nei pradžios nei pabaigos, kuris nei gimsta nei miršta, kuris visuomet buvo ir bus, kurio nereikia ginti ir nereikia dėl jo kovoti. Tai jausmas, kuriam mes kartais labai atviri, o kartais užsiveriam, užsimerkiam, pamirštam. Kiekvieną kartą, kai reaguojame į kitus žmones, gyvenimo aplinkybes, problemas, baimes, mes pamirštame, kad niekas negali sugriauti to saugumo, kuris yra viduje.  Kai paleidžiame saugumo poreikį, norą patirti saugumą, mes jaučiamės saugesni, labiau pasitikintys, ramesni, prisipildome noro gyventi, veikti, džiaugtis.

Kartais manęs klausia: “O kodėl turėčiau paleisti saugumo poreikį argi nenormalu norėti saugumo?” Tuomet atsakau, jog mes nepaleidžiame paties saugumo, tik norą jo siekti. Argi būtų įmanoma paleisti tai, kas visuomet yra? Jeigu mes norime saugumo, reiškia jaučiame, tikime kad jo mums trūksta. Būtent šį trūkumą, norą, siekį ir paleidžiame. Ir atsiveriame tam saugumui, kuris visuomet yra čia ir dabar.

Ar galėtum paleisti NORĄ saugumą?

Share This: