Vampyras ar donoras? Arba kaip nepasimesti tarp žmonių

Visai neseniai sunerimęs draugas paklausė: jeigu aš pasikraunu energijos būdamas tarp žmonių, tai nejaugi aš vampyras? Tuomet susimąsčiau, kad jau gana seniai nebeskirstau žmonių į vampyrus ir donorus. Tiesiog atradau kitą energijos tekėjimo suvokimą. Šis supratimas manyje įnešė nemažai pasitikėjimo ir ramybės, todėl mielai juo pasidalinsiu.

Mano suvokimu, kiekvieną akimirką per mus teka dieviškoji gyvybinė energija. Ta energija nuolat srūva per mus, nepriklausomai ar mes ją sąmoningai suvokiame ar ne. Mes nuolat maudomės nuolatiniame energijos vandenyne. Įkvepiame ir iškvepiame. Mums visai nereikia šios energijos nusipelnyti, mums nereikia būti kažkuo, veikti kažką, pasiekti kažką, atitikti tam tikras normas, kad galėtume būti šios energijos dalimi. Tai yra tiesiog mūsų prigimtinė teisė, mūsų esmė.

Kartais, dažniausiai kai patys to nepastebime, mes netyčia nuo šio srauto bandome atsiriboti. Visiškai nuo jos atsiriboti tiesą sakant neįmanoma, tačiau šiek tiek “prisukti” tėkmę galima. Energija nuolat seka mintį. Ir jeigu mes paskęstame negatyviame mąstyme, ribojančiuose įsitikinimuose, baimėse ir nepasitikėjime, tuomet energijos srautai yra blokuojami fiziniame, emociniame ar mentaliniame kūne. Jeigu būdami tėkmėje, mes nuolat jaučiame palaimos būseną, besąlyginę meilę ir džiaugsmą, tai užsiverdami nuo srauto, mes jausime visai kitą emocijų paletę. Gabūt tai bus nerimas, gal liūdesys, gal pavydas, baimė ar tiesiog nuovargio jausmas. Kad ir kuris bebūtų jausmas, tai tik signalas, kad tai, ką šiuo metu mąstome, veikiame ar kuo tikime, ne visai dera su mūsų “aukštesniuoju aš”. Jei gana subtiliai jaučiame savo fizinį kūną, nesunkiai pastebėsime, kad tomis akimirkomis įsitempia skrandžio sritis, spazmuoja pilvą, spaudžia gerklę, tirpsta rankos ar svaigsta galva. Tai dar vienas ženklas, primenantis – atsipalaiduok, atsiverk meilei, paleisk tai, kas įkalina tavo mintis ir jausmus.

Lygiai taip ir su žmonėmis. Kai esame tarp jų, nejučia pradedame reaguoti į juos. Jeigu esame iš tų žmonių, kurie paprastai linkę slėpti nuo kitų žmonių savo trūkumus ar net savo gražiąją pusę, pastebėsime, kad pabendravę tampame pavargę, irzlūs ir nelaimingi. Jei esame iš tų, kurie kituose mato tik jų trūkumus, juos tyliai ar garsiai smerkia ir kritikuoja, kurie jų bijo ar nori įtikti, kurie trokšta kitus kontroliuoti ar kaip tik priešingai, tikisi, kad jiems viskas bus pasakyta, nurodyta, tokiu atveju bendravimas taip pat neteiks daug džiaugsmo. Siekdami pakeisti kitą ar pakeisti save, mes pabėgame iš čia ir dabar būsenos, atsiribojame nuo sklandžios energijos tėkmės, tad natūraliai pavargstame. Ir tai netgi mažai susiję su kitu žmogumi. Tiesiog reaguodami į kitą žmogų, mes pasirenkame priimti save ar ne, mylėti save ar ne. Kuomet mes priimame save tokius, kokie esame, kai mylime savo talentus, grožį, lygiai kaip ir netikėtas emocijas, silpnybes, žemiškus netobulumus, tuomet nebesislapstome ir būdami su kitais būname maksimaliai atsipalaidavę ir patiriame džiaugsmo ir meilės energijos srautą. Kai mums atrodo, kad mus myli ir priima, visgi pirmiausia mes tais momentais priimame patys save. O kiti tai tik atspindi.

Pastebėk, kada bandai atsiskirti nuo visaapimančios meilės energijos tėkmės. Ką tuo metu mąstai, galvoji, jauti? Koks poreikis slypi po šiuo troškimu. Ar tu sieki kito žmogaus pritarimo? Gal nori atrodyti geresnis nei esi? Gal nori save pakeisti? Gal nori pakeisti kitą? Gal trokšti patirti saugumą? O gal nori išsiskirti? Gal sieki meilės ir vienio būsenos, pamiršdamas, kad tu pats ir esi ta būsena?

Kad ir koks bebūtų troškimas, jis ateina iš trūkumo, iš tikėjimo, kad tau reikia kažką padaryti, kad būtum sraute. Geriausia, ką gali padaryti, tai paleisti šį trūkumą, paleisti šį troškimą.
Ar galėtum tai paleisti?
Ar paleistum, jei galėtum?
Kada?

Photo by Ben Duchac

Share This:

Emocijų alchemija. Pyktis

Turbūt daugelis jau žino, emocijos – mano aistra. Tačiau ilgą laiką gyvenime buvau tarytum ledo karalienė – šalta ir abejinga. Bet taip atrodžiau tik išorėje. Viduje buvau gyvas ir tikras žmogus, su pačiais įvairiausiais emociniais tonais. Emocijas tuomet aš tiesiog buvau išmokusi slėpti, kaupti ir slopinti. Tačiau anksčiau ar vėliau jos susimokydavo prieš mane ir puldavo pačiomis jautriausiomis akimirkomis, kaip taisyklė, per pilnatį. Kaip juokingai turėjo atrodyti iš šalies, kai mažytė smulkmena iššaukdavo tokią stiprią mano emocinę reakciją. Ne visada ir pati suprasdavau, kodėl aš kartais iš musės išpučiu dramblį. Bet tikriausiai tai tebūdavo paskutinis lašas apypilnėje emocijų taurėje. Tuomet dar nežinojau, kad yra ir daug geresnių emocijų raiškos būdų.

Pyktis – viena mėgstamiausių mano emocijų. Pastebiu, kad daugeliui žmonių jis taip pat patinka. Net jei tau atrodo, kad pykčio negali pakęsti, bet nuolat patiri jį savo gyvenime, gali būti tikras, kažkuo tau jis labai patinka ar bent jau tiki, jog pasitarnauja. Kuo gali patikti pyktis? Ogi tuo, kad tai labai energinga, ekspresyvi ir dinamiška emocija. Ją lengva transformuoti į drąsą, o iš drąsos judėti link priėmimo ir taikos. Todėl dažnai, kai žmogus jaučia gana pasyvias emocijas, tokias kaip apatija, nuoskauda, sielvartas, baimė ar liūdesys, jis pakeičia jas pykčiu, nes taip jam tiesiog lengviau. Deja, šiuo atveju, paleidus pyktį, jis sugrįžta, nes tai buvo antrinė emocija. Norint tai paleisti visiems laikams, reikia žvelgti giliau.

Ką mes paprastai darome su savo pykčiu? Arba išreiškiame arba slopiname. Išreikštas pyktis gali kelti grėsmę mūsų santykiams su artimiausia aplinka, ypač jei nesugebame rasti jam tinkamų ir savalaikių išraiškų per sportą ar kitą aktyvią veiklą ar veiksmą. Sąmoningas pykčio valdymas – kario menas, reikalaujantis ryžto, disciplinos ir tikro meistriškumo. Silpnesnės valios žmonės paprastai renkasi pyktį slopinti. Tai turbūt pati blogiausia strategija, nes slopinamas pyktis niekur nedingsta. Jis tiesiog kaupiasi emociniame kūne, o dar vėliau nugula fiziniame kūne. Kai jo kiekis būna toks didelis, kad šie kūnai nebegali atlaikyti, įvyksta sprogimas – pykčio priepuoliu arba labai rimta liga.

Tačiau yra ir dar vienas, daug efektyvesnis, pykčio valdymo būdas – emocijų paleidimas. Kad suprastume jo esmę, būtina suvokti, kad emocijos nėra tai, kas nutinka tik kartais. Tam tikras emocinis fonas egzistuoja nuolatos. Jam būdinga labai plati skalė nuo visiško abejingumo iki visaapimančio meilės potyrio. Mes patys renkamės kuriame emocinės skalės taške norime būti. Kaip mes tai darome? Paprasčiausiai identifikuodamiesi, prisirišdami prie tam tikros emocijos. Tai reiškia, kad tam tikra prasme mes tikime, kad ši emocija – tai aš, kad ji priklauso man, kad ši visa istorija apie mane. Tam tikrame emociniame taške įstringame ir tada, kai su emocija pradedame kovoti, jai priešintis, bandome pakeisti, atsikratyti. Paradoksalu, bet viskas, ką tuo metu reikia daryti, tai nedaryti nieko – pasveikinti, pripažinti ir leisti jai bent akimirką pabūti. Gryna emocinė reakcija tetrunka ilgiausiai 1,5 minutės. Jeigu tiesiog ją ramiai ir bešališkai stebėsi, po 90 sekundžių ji nueis. Jeigu ji pasilieka ilgiau, būk tikras, kažką pats su tuo pradėjai daryti.

Kai kurie žmonės turi įsitikinimą, kad pykti negražu, nedera, nesveika (ypatingai tai pastebiu su savimi daug dirbančių žmonių tarpe), kad jeigu supykai, vadinasi kažką darai ne taip. Visos emocijos turi prasmę ir visas jas mes tam tikru gyvenimo etapu patiriame. Neleisti sau pykti, tuomet, kai jis jau yra – prastas pasirinkimas. Įsijungus priešinimuisi, šis jausmas pasiliks ilgam.

Taigi,

  • Ar galėtum pasveikinti visą pyktį, kurį dabar jauti ar jautei prieš akimirką, o gal prieš savaitę? Ar galėtum leisti jam būti (bent akimirkai)?
  • Ar galėtum pripažinti savo norą juo atsikratyti, kontroliuoti, pakeisti, vertinti, laikytis įsikibus? Ar galėtum pasveikinti bet kokį impulsą jį išreikšti? Ar galėtum pripažinti savo norą šį jausmą pateisinti, paaiškinti, apginti?
  • Ar galėtum pasveikinti visa tai kaip asmeniška, kaip tavo, apie tave?
  • Ir geriausia kaip tau šią akimirką pavyksta, ar galėtum paleisti pyktį?
  • Ar paleistum, jei galėtum?
  • Kada?

Share This:

Kaip nepasiklysti jausmų pinklėse

Jausmai yra tiesiog jausmai. Tačiau dažnai mes jiems suteikiame tokią galią, reikšmę ir prasmę, jog jie pradeda žaisti su mumis keistus žaidimus ir mums meluoti. Jie nori pasilikti, tad imasi visokiausių gudrybių. Jausmai sako, kad jeigu juos paleisime, viskas bus tik dar blogiau ir patirsime tokį siaubingą scenarijų, kuriame jau ir taip esame iki ausų įsipainioję, kai laikomės jų įsikibę. Pyktis mums sako: “pyk, tu turi tam teisę, juk tai jis tave įskaudino ir jeigu paleisi pyktį, pamirši ir pačią priežastį, nuoskaudą ir jis tave vėl įskaudins”. Ir tu išsigąsti ateities nuoskaudos, visai nesusimąstydamas, kad šis pyktis JAU laiko tave nuoskaudoje. Ir jei laikysiesi tokios vidinės pozicijos ir toliau, ji vienaip ar kitaip materializuosis išorėje naujais įžeidimais, nuvylimais, nemaloniomis situacijomis. Liūdesys kalba: “liūdėk toliau, nes kuo labiau liūdi, tuo arčiau esi to, kurio taip ilgiesi”. Bet iš tiesų, liūdesys visuomet atitolina nuo meilės kitam. Prisimink, kaip jauteisi, kai kambaryje buvo giliai liūdintis žmogus, norėjosi nuo jo bėgti, tiesa? Nes, iš tiesų, liūdesys atskiria, o ne sieja. Baimė sako: “bijok, taip būsi saugus”. Tačiau baimės jausmas galvoje virsta pačiais baisiausiais vaizdiniais. Ir kuo labiau mes juos sukame mintyse, tuo arčiau to scenarijaus keliaujame. Ką mums kalba nepilnavertiškumas? Jis sako: “ei, tik nepriimk savęs iki galo, nemylėk savo papildomų kilogramų, nes tuomet nieko nedarysi, tik gulėsi sau ant sofos”. Nesvarbu, kad ir taip guli. “Tik nesugalvok, kad jau esi tobulas čia ir dabar, nes tuomet tikrai nieko nekeisi ir netobulėsi, o tuomet tavęs niekas nemylės”. Ir tu patiki. Tad mielai mintyse ir toliau sau vardini visus charakterio ar fizinius trūkumus ir stebiesi, kodėl niekas nesikeičia. Tiesiog toks dėsnis – trūkumas visuomet traukia trūkumą. Jei nori ką nors pagerinti, turi įžvelgti, kad jau ir taip yra labai gerai, bet jeigu nori, galima ir dar šiek tiek geriau. Tai tik papildomi taškai tam šimtui procentų tobulumo, kuris jau yra čia ir dabar. Kartais mes taip stipriai save susiejame su jausmais, kad tikime, jog jie tai mes arba viskas, ką mes turime gyvenime. Ir bijodami prarasti save ar savo gyvenimą, atsisakome juos paleisti. Kartais iš tiesų sudėtinga susigaudyti jų melo pinklėse. Jeigu ir tau sunku paleisti kažkurį iš savo jausmų, pažaisk su juo. Nespausk ir nereikalauk, tik švelniai patyrinėk. Paleisk jį vienai akimirkai, sekundei ir stebėk, kas bus. Girdėk, matyk, pajusk. Arba paleisk tik dalį jo, tik 10 proc. Ir tada nuspręsk, ar tikrai nori pasilikti tą likusią 90 proc. dalį? Kai žvelgsi vidinėmis akimis, tau bus neabejotinai aišku, ko nori tu.

Bet ne tik jausmai mums meluoja. Ir mes meluojame sau apie savo jausmus. Kartais mes labiau galvojame, kad jaučiame, nei jaučiame iš tiesų. Arba kartais tariamės nejaučiantys, kai iki ausų maudomės toje emocijoje. Taip yra todėl, kad turime aiškią suvokimo sistemą, ką dera jausti, o ką ne, kas galima, o kas negražu, nepriimtina. Bijoti – gėda, pykti – negražu, liūdėti – kvaila ir taip toliau. Bet ar kokia nors emocija išnyksta iš tavo gyvenimo vien dėl to, kad ji yra nederama, negraži, nepatogi? Tu ją gali tik paslėpti, užspausti, pamiršti, nustumti taip giliai, kad galiausiai ir pats patiki, jog ji neegzistuoja. Bet ji niekur nedings tol, kol jos nepripažinsi. Ir jeigu labai ilgai lauksi, ji būtinai apie save praneš garsiai ir nepatogiai. Nes tu ir tiki, kad ji tokia – nepatogi. Isterijos, panikos atakos, ligos, išorinės nelaimės ir katastrofos – dažnai tai ilgai slopintų jausmų pasekmė.

Mes taip tvirtai žinome, kokie jausmai turi būti ir kokie negali būti, kad pagal tai konstruojame savo gyvenimus. Jeigu aš myliu žmogų, tai negaliu jam jausti neapykantos, tiesa? O ką daryti, jeigu aš kartais jo taip baisiai nekenčiu? Tada nusprendžiame, kad meilė paprasčiausiai baigėsi ir ieškome kito žmogaus ir vėl sukame jausmų karuselę nuo meilės iki visiško abejingumo. Kol gyvename dualistiniame pasaulyje, kol nepakilsime virš savo emocijų, mes niekuomet nebūsime visiškoje meilės būsenoje visą laiką. Mes būsime kažkuriame emocinės skalės taške. Kuriame taške esame, paprastai priklauso ne tiek nuo kito žmogaus, kiek nuo mūsų pasirinkimo. Tai mes nusprendžiame vienaip ar kitaip reaguoti į išorines aplinkybes. Tačiau jeigu esame tame taške, kuris reiškia neapykantą, pyktį ar baimę, iš jo pajudėsime tik tuomet, kai sau pripažinsime “taip, aš tai jaučiu”, kai pasakysime “taip” tos akimirkos emocijai. Yra visiškai normalu jausti kiekvieną iš galimų jausmų. Normalu bijoti, normalu liūdėti, normalu pavydėti, normalu geisti, normalu nekęsti. Ką mes darome su savo jausmais ir emocijomis, čia jau kiekvieno apsisprendimas. Aš kol kas neradau geresnio būdo kaip paleidimas. Todėl, kaskart, kai pasijaučiu kokio nors nelabai pageidaujamo jausmo zonoje paklausiu savęs:

  • Ar galėčiau leisti sau bijoti (pykti, pavydėti, liūdėti), tiek kiek dabar bijau? (Nes jau taip ar taip bijau, tai kodėl gi neleidus vykti tam kas vyksta, vietoj to, kad priešinčiausi)
  • Ar galėčiau paleisti šią baimę pačiu geriausiu būdu, tiek kiek dabar pavyksta? Tik akimirkai, tik dabar, tik tiek kiek galiu paleisti.

Ir suku tuos klausimus ratu tol, kol jausmas atsilaisvina, nueina, ištirpsta. Aš jį pamačiau, leidau jam pabūti, padėkojau už jo misiją (nes kiekvienas iš jausmų turi mums kažkokią žinią) ir jis nuėjo savais keliais. Gal nori taip pabandyti ir tu?

Share This:

Skausmo anatomija. Ar skausmas visuomet toks tikras kaip atrodo?

Pasaulis neišvengiamai keičiasi. Vis daugiau ir daugiau žmonių išdrįsta nebeignoruoti savo širdies balso, pasitikėti juo ir atsiverti gyvenimui, pasitikėdami kiekviena besiskleidžiančia akimirka. Tuomet kasdienybė prisipildo besąlyginio džiaugsmo, viskas tarsi sukrenta į savo vietas, tampa lengva judėti, kvėpuoti, pradėti, užbaigti, priimti, paleisti, atsiverti, dalintis.

Tačiau kelyje į šią laisvės būseną daugelis neišvengia skausmo – kartais emocinio, o kartais ir fizinio. Ir būtent čia mes dažnai ne tik stabtelime, bet ir sustojame. Nes mums įprasta tikėti, kad skausmas yra blogai, kad jis savaime pats yra problema. Kadangi nuo mažens buvau įpratusi bijoti skausmo, ypač fizinio, ne kartą jis buvo tapęs stagnacija, beviltiškumu, vidine agonija mano kelyje. Nors skausmas iš tiesų gali būti labai nemalonus, jis yra tik indikatorius, kad mes kažkam priešinamės. Kuo daugiau priešinamės, tuo labiau skauda. Priešintis galima patiems įvairiausiems dalykams – situacijai, kuri yra dabar (dažnai tai susiję su pykčiu ar liūdesiu), kokiam nors galimam ateities scenarijui (paprastai tai nurodo baimę), kažkam, kas jau seniai pasibaigė (čia gali būti įsipainioję kaltės, gėdos, nusivylimo jausmai). Prisiminkime, kad jeigu kažkam priešinamės, greičiausiai priešinamės ir to dalyko priešingybei. Pvz. Jeigu aš priešinuosi norui būti kieno nors kontroliuojama, aš priešinsiuos ir norui kontroliuoti kitą. Jei aš priešinuosi pinigų neturėjimui, aš priešinsiuos ir jų turėjimui. Jei priešinuosi buvimui tarp žmonių, priešinsiuosi ir atsiskyrimui nuo žmonių. Tik paleidę pasipriešinimą, galėsime lengviau atsikvėpti ir išsilaisvinti iš skausmo. Kaskart kai skauda, paieškokime vietos kurią spaudžiame, ką norime pakeisti, ką sukontroliuoti, ko nepriimame taip, kaip yra.

Kartais nedidelis skausmo kiekis yra neišvengiamas. Bet daug paprasčiau pasidaro, jei suvokiame ir priimame tai kaip pokytį, transformaciją. Ar kuris nors iš mūsų į šį pasaulį atėjo ir išeis be skausmo? Ar kuris nors ką nors baigė ar pradėjo komfortabiliai? Ar kuris nors sugebėjo paleisti įsisenėjusias nuostatas ir įsitikinimus, sukauptas nuoskaudas, emocijas ir neįgyvendintus lūkesčius darniai, patogiai, besijuokiant? Jeigu kažkam tai pasisekė, jis neabejotinai be galo sąmoningas žmogus. Bet daugeliui mirtingųjų tai sunkiai įgyvendinama misija. Kodėl gi? Nes mes tikime, jog pokyčiai yra baisu, sunku, grėsminga, nesaugu ir skausminga. Todėl užuot ėję į priekį, susigūžiame į savo kiautą ir viliamės, kad jei laikysime viską suspaudę stipriai stipriai, kentėjimo išvengsime. Bet argi įmanoma išlaikyti tai, kas nėra mūsų? Tam, kam lemta išeiti, tas kas nėra tavo tikroji savastis, pasitrauks. Kaip tai bus skausminga, spręsti tau. O mano misija parodyti, kad jausti yra ne tik neskausminga, bet ir saugu, normalu ir natūralu.

Mūsų gyvenimuose pokyčiai neišvengiami, nes pats gyvenimas yra vienas didelis pokytis. Kita vertus, tai kaip daugelis iš mūsų augome, savaime prašosi šiek tiek sąmoningumo šviesos. Pasaulyje, kur taip aukštai ant pjedestalo keliamas intelektas, logika, prasmė, tikslumas, planavimas, žodžiai ir visos kitos kairiojo pusrutulio veiklos labai sunku išlikti holistiškam, įvairiapusiškam, pilnam. Dažnai dėl socialinio spaudimo buvo aukojamos emocijos, neverbalinės išraiškos, spontaniškumas, nuojauta, juslės, intuicija, kūryba. Natūralu, kad atmetę tokią svarbią savo esaties dalį, negalime jaustis laimingi. Ir kai pamažu pradedame pripažinti, iškelti ir integruoti šią savo dalį, mūsų gyvenimas trumpam gali tapti tikrai chaotišku ir gąsdinančiu. Isterijos priepuoliai, panikos atakos, ašarų kalnai – tai ne pamišimas, o tik patvirtinimas to, kaip ilgai mes slopinome savo dešiniojo smegenų pusrutulio prigimtinius aspektus. Tokie patyrimai iš tiesų kartais gąsdina, nes atrodo, jog visas pasaulio skausmas vienu metu sugulė ant tavo gležnų pečių. Galvos skausmai, svaigimas, spaudimas skrandyje, galūnių tirpimas, tai ženklas, kad tu jau tai pajautei, pamatei, išgirdai, bet dar tik pradedi priimti.

Ir tu tuomet tiesiog kvėpuoji ir stebi. Paleidi norą visa tai suprasti, išsiaiškinti, pateisinti, sukontroliuoti – nes tai vėl tebūtų kairiojo pusrutulio pastangos atitraukti tave nuo esmės. Stebi ir paleidi pasipriešinimą. Leidi viskam, kas vyksta tiesiog vykti, būti, skleistis. Ir stebi. Garsiai atsidūsti ir su atodūsiu paleidi viską, kas taip nori išeiti. Tau neskauda, nes nebesipriešini. Su kiekvienu įkvėpimu viduje atsiveri vis labiau ir labiau. Į atsilaisvinusią užspaustų jausmų vietą jau teka nauja šviežia gaivi energija. Atsiveri jai, pripildai savo esybę meilės ir pritarimo, saugumo ir vienovės. Be jokios priežasties ir tikslo. Tu esi vertas.

Čia ir dabar.

Share This:

Saugumo poreikis. Kodėl taip svarbu jį paleisti?

Pozityvūs teiginiai arba affirmacijos – puikus būdas į savo gyvenimą įnešti šiek tiek daugiau džiugesio, atsipalaidavimo, optimizmo. Man asmeniškai visuomet buvo labai svarbūs teiginiai, susiję su saugumu. Rašiausi ir kartojau sakinius: “mano pasaulis manimi rūpinasi”, “gyventi yra gera ir saugu”, “aš esu dieviškai globojama”, “pasaulis yra saugi ir palaikanti vieta”. Nors daugelyje situacijų šios affirmacijos buvo kaip gaivaus oro gurkšnis tvankią vasaros dieną, ilgainiui pastebėjau, kad nors ir darosi ramiau, mano baimės vis dar gyvena šalia.  Vis dar įtariai žvelgiau į kai kuriuos žmones ir į gyvenimo aplinkybes. Atrodė, kad bet kurią akimirką gali nutikti kažkas, kas išmuš mane iš vėžių, nutrauks taiką ir ramybę širdyje, išsiurbs energiją, privers raudonuoti, prakaituoti, stengtis, skubėti, rėkti, nusivilti, skųstis. Taip visuomet ir nutikdavo. Tuomet keičiau taktiką – pradėjau atsirinkinėti dalykus. Sprendžiau su kuo bendrauti, o ko geriau vengti, kur dalyvauti, o nuo ko išsisukti. Gyvenimas bėgo pro šalį, o aš ir toliau pataikavau savo baimėm ir vidiniam nesaugumo jausmui. 

Praktikuodama emocijų paleidimo metodą Sedona pastebėjau, kad daugelis mano baimių kyla iš saugumo poreikio. Sedonos metode tai yra vienas iš keturių pagrindinių poreikių, kurį paleidinėjame. Kaskart kai norime, siekiame saugumo, jaučiame, kad jo mūsų gyvenime trūksta. Į gyvenimą žvelgiame kaip į mūšio lauką, kur vieni puola, o kiti ginasi, kur daugiau priešų, nei palaikančiųjų. Saugumo poreikis gali iškilti kaip pavojaus, grėsmės jausmas, keršto siekis, noras apginti save ir kitus, noras pulti arba gintis. Kraštutiniais atvejais tai jusime kaip paralyžiuojančią mirties baimę. Saugumo trūkumas kartais atsiskleidžia ir kaip priešingybė – baimė gyventi. Logiškai atrodo, kad baimė gyventi ir baimė numirti yra priešingybės. Iš tiesų jos be galo susiję ir dažnai viena be kitos neegzistuoja. Baimė gyventi atsiskleidžia kaip noras pasiduoti, atmesti gyvenimą, blogiausio scenarijaus vizualizavimas, grėsmės, pavojaus, artėjančios pražūties jausmas. Kai saugumo siekis labai didelis, atrodo, jog vienintelis būdas tai pasiekti – numirti. Paradoksalu, bet kartais taip mes kovojame su savo baimėmis – patys to nesuvokdami einame į mirtį.

Ką gi tuomet daryti? Pamatyti, kad išorinis gyvenimas niekada nebuvo ir niekuomet nebus saugus. Kas akimirką viskas keičiasi, juda, auga, plečiasi. Žmonės ateina ir išeina. Turtas įgyjamas ir prarandamas. Sveikata kartais puiki, o kartais tik šiaip sau. Bet tikrasis saugumas su tuo neturi nieko bendro. Tikrasis saugumas tai vidinis jausmas – “aš esu”. Tai jausmas, kuris neturi nei pradžios nei pabaigos, kuris nei gimsta nei miršta, kuris visuomet buvo ir bus, kurio nereikia ginti ir nereikia dėl jo kovoti. Tai jausmas, kuriam mes kartais labai atviri, o kartais užsiveriam, užsimerkiam, pamirštam. Kiekvieną kartą, kai reaguojame į kitus žmones, gyvenimo aplinkybes, problemas, baimes, mes pamirštame, kad niekas negali sugriauti to saugumo, kuris yra viduje.  Kai paleidžiame saugumo poreikį, norą patirti saugumą, mes jaučiamės saugesni, labiau pasitikintys, ramesni, prisipildome noro gyventi, veikti, džiaugtis.

Kartais manęs klausia: “O kodėl turėčiau paleisti saugumo poreikį argi nenormalu norėti saugumo?” Tuomet atsakau, jog mes nepaleidžiame paties saugumo, tik norą jo siekti. Argi būtų įmanoma paleisti tai, kas visuomet yra? Jeigu mes norime saugumo, reiškia jaučiame, tikime kad jo mums trūksta. Būtent šį trūkumą, norą, siekį ir paleidžiame. Ir atsiveriame tam saugumui, kuris visuomet yra čia ir dabar.

Ar galėtum paleisti NORĄ saugumą?

Share This:

Kaip greitai paleisti problemas? 4 įpročiai, kurie tam trukdo.

Gyvename gyvame, judančiame ir nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Jo kontroliuoti neįmanoma. Taigi, kad ir kaip viską planuosime ir stengsimės suvaldyti, vistiek bus akimirkų kurios mums bus netikėtos ir nevisuomet malonios. Užuot neigę šį faktą, galime išmokti, kaip elgtis tokiomis akimirkomis. Problemų ir nemalonių emocijų neišvengia niekas. Bet visa kas ateina, netrukus praeina. Deja, kartais mes, patys to nesuvokdami, ilgam įstringame nemaloniuose potyriuose ir jausmuose. Egzituoja keletas elgesio modelių, kurie “įklampina” į problemą. Pažvelkime į juos atidžiau:

• Noras suprasti ir išsiaiškinti. Kuo labiau stengiamės ką nors suprasti, tuo mažiau iš tikrųjų suprantame. Labai dažnai aktyvios pastangos protu suvokti problemos esmę, sutrukdo rasti tinkamą problemos sprendimą. Hale Dwoskin sako, jog vienintelė priežastis, kodėl mes norime išsiaiškinti problemą yra tai, jog mes planuojame vėl turėti ją ateityje.

• Noras apginti, pagrįsti, pateisinti, paaiškinti problemą, su kuria susidūrei. Šis poreikis yra plačiai paplitęs mūsų visuomenėje ir jis kyla dėl noro gauti kitų žmonių pritarimą ar noro kontroliuoti jų reakcijas. Atrodo, jog jei kiti tai supras, mažiau mus smerks ir daugiau mylės. Noras apginti, pateisinti, paaiškinti kyla ir tuomet, kai tikime, jog padarėme kažką bloga. Kaltė emociškai susieja mus su problema ir mes ilgam įstringame nemaloniuose potyriuose ir pojūčiuose.

• Noras priešintis problemai arba priešintis sau, patiriančiam visa tai. Pasipriešinimas sunaudoja labai daug žmogaus energijos. Kodėl žmonėms sunku paleisti pasipiešinimą? Nes jie galvoja, kad jeigu paleis pasipriešinimą, tai iš viso nedarys to ką jie turi daryti arba niekuomet neišbris iš problemos. Iš tikrųjų, vyksta kaip tik priešingai. Mes daug mieliau ir daugiau padarom, kai paleidžiam priešinimąsi ir ilgiau murkdomės problemose, kai su jomis kovojame.

• Įprotis knaisiotis ir ieškoti problemos egzistavimą patvirtinančių įrodymų. Kiekvieną akimirką mes atgimstame naujai. Ir tai, kas buvo prieš sekundės dalį – jau praeitis. Bet yra dalykų, kuriais mes taip tikime, kad neleidžiame praeičiai nuplauti to, kas pasibaigė. Iš pykčio, baimės, o kartais pasididžiavimo tikriname ar vis dar kaip vakar jaučiame nemalonius kūno pojūčius, tarsi užstrigusią plokštelę mintyse sukame vakar buvusio konflikto momentus. Jei jau tikrai norime ieškoti kokių nors įrodymų, ieškokime ir pastebėkime tuos momentus, kai viskas yra tvarkoje, kai kūnas, mintys ir jausmai yra harmonijoje. Kur dėmesys, ten ir energija.

Share This:

Apie drąsą

Priešinimasis – tai energija, kuria maitiname savo baimes, skausmą, nepageidaujamas emocijas. Vos tik nustojame priešintis – daugiau nei pusė darbo padaryta. Visuomet atrodys, jog  komforto zonoje likti paprasčiau ir saugiau. Net ir tuo atveju, kai tavo komforto zona – vien liūdesys ar baimė, skausmas ar nusivylimas. Taip jau veikia mūsų smegenys, lyg pagal tą patarlę – geriau žvirblis rankoj, nei jautis lankoj. Bet mes neatėjome čia nuobodžiauti, tenkintis drungnais, atbukusiais jausmais, mašinaliai kartoti tuos pačius įgrisusius veiksmus. Atėjome patirti, augti, plėstis, gyventi pilnai, autentiškai, įkvepiančiai, džiaugsmingai. Bet toks gyvenimas atsiveria tik tiems, kurie išdrįsta palikti saugią žalią pievelę ir perkelti koją per tvorą. Galbūt labai atsargiai, lyg vienu kojos piršteliu tikrindami vandens temperatūrą baseine, o gal žaibiškai visu kūnu, tarytum šokdami su guma nuo televizijos bokšto. Galbūt sekundei sulaikydami kvėpavimą, o gal kaip tik, įkvėpdami visais plaučiais. Drąsa – tai ne baimių paneigimas. Tai jų pamatymas, pastebėjimas, padėkojimas joms už tai, kad buvo ir ėjimas į priekį. “Bijau, bet einu” – taip sako mano penkiametis eidamas į kitą kambarį, kuriame dar neįžiebta šviesa. “Bijau, bet darau”,  sakau sau, kai degu noru išbandyti ką nors beprotiškai viliojančio, įkvepiančio, bet tuo pat metu ir šiek tiek gąsdinančio. Galime amžinai kovoti su savo baimėmis, analizuoti jas, galvoti iš kur jos, kodėl jos, ką su jomis daryti. O galime tiesiog pripažinti, leisti joms būti  ir paprasčiausiai imtis veiksmo.

Share This:

5 PATARIMAI, padedantys sumažinti pasipriešinimą gyvenime

Apie pasipriešinimą jau esu rašiusi, straipsnyje pavadinimu “Kur dingsta mūsų energija? Pasipriešinimas”. Šį kartą noriu pasidalinti būdais, leidžiančiais patirti kuo mažiau pasipriešinimo jausmo kiekvieną dieną.

  • Prašykime, užuot nurodę, liepę, įsakinėję. Kai kitiems žmonėms ką nors nurodinėjame, tikėtina, jog gausime priešingą rezultatą nei tikėjomės. Liepiamoji nuosaka beveik visuomet pažadina vidinį ar išorinį priešinimąsi. Lygiai taip pat nutinka ir kai nurodinėjame sau. Įsakmus vidinis tonas pabudina norą ignoruoti tokias komandas. Ar pastebėjote, kad kai kurie žmonės iš viso nemoka prašyti. Netgi tuomet, kai sakinį pradeda žodeliu “prašau”, išrėžia tik dar vieną nurodymą. Taigi, svarbūs yra ne tik žodžiai, informacija, bet ir intonacija, kuria juos išsakome ir jausmas, kuris visa tai lydi. Ir jeigu pradėję prašyti, pastebėsite, kad jūsų niekas negirdi, nenustebkite, matyt visą gyvenimą įsakinėjote ir įpratinote aplinkinius reaguoti tik į įsakmias komandas. Tačiau ilgainiui pastebėsite prašymo naudą. Tai ne tik pagerins santykius su aplinkiniais, bet ir prisidės prie jūsų norų realizacijos. Nė kiek ne mažiau svarbu taip bendrauti ir su savimi – švelniai, kantriai prašant. Taip sumažės vidinis pasipriešinimas.
  • Savo kalboje venkime žodžių “reikia”, “privalau”, “turiu”, “būtina”, “pasistengti”, “greičiau”. Tiesiog tai žodžiai, kurie budina pasipriešinimą. Juk daug mieliau darome dalykus, kuriuos atlikti norime, nei tuos, kuriuos privalome. Ką daryti, jei visgi turime tam tikrų įsipareigojimų, kurių atlikti nenorime. Yra tik du būdai – arba nedaryti, pilnai prisiimant atsakomybę dėl tokio savo pasirinkimo, arba sutikti, pasakyti viduje “taip”, t.y. atrasti norą ir prasmę, slypinčią po šiuo veiksmu.
  • Jei veiki – veik, jei ne – leisk sau neveikti. Galbūt ir jūs esate iš tų žmonių, kurie vos prigulę pailsėti mintyse dėlioja dienos darbus ir mąsto, kad dabar turėtų kažką veikti, užuot dykai vartęsi lovoje? O ką nors darydami tikriausiai svajoja, kad užuot tai veikę, mieliau keliautų po Karibus ar Balį, įgyvendintų kokią nors seną svajonę ar tiesiog ramiai pagulėtų? Taip elgiasi daugelis iš mūsų. Ir toks elgesys iššaukia priešinimąsi veiklai arba poilsiui. Jeigu poilsis sukelia kaltės jausmą, o veiksmas – nuobodulį, norą pabėgti nuo tos veiklos – tai signalai, kad čia įsipainiojo pasipriešinimas. Keista, tačiau būtent ilsėtis mes nemokame labiausiai. Į poilsį galime pažiūrėti kaip į veikimą – tik šiuo atveju pasyvų. Kai leisime sau kokybiškai, integraliai ir pakankamai pailsėti, tuomet ir į veiksmą įsitrauksime su didesniu užsidegimu ir efektyvumu.
  • Sumažinkime įtampą ir spaudimą. Jei pastebėsite, kad kažkuri veikla jums tampa sunkia našta, greičiausiai vėl įjungėte vidinio priešinimosi aliarmą. Kodėl taip nutinka? Kartais tiesiog einame ne ta kryptimi. Bet dar dažniau keliame per didelius reikalavimus, tiek sau, tiek kitiems. “Harder, better, faster, stronger” – tai ne tik dainos žodžiai, tai ir vidinio dialogo nuolatiniai paliepimai. Daugelis dvasinių mokytojų kartoja – būkite sau švelnūs. Ir tai visai ne odė tinginystei ar perdėtam savęs lepinimui. Tai veikiau raginimas veikti – kaip įmanoma efektyviau, bet be įtampos ir bereikalingų lūkesčių.
  • Įpraskime veikti neatidėliodami. Dažnai sakome, kad kažką padarysime rytoj arba tada, kai turėsime daugiau laiko, kai pailsėsime, kai išmoksime, kai išeisime į pensiją. Bet visa tai ir lieka tik tuščiomis šnekomis. Nes tas rytojus taip niekada ir neišaušta. Noras atidėlioti smagius dalykus gyvenime kyla iš pasipriešinimo veikti čia ir dabar. Dažnai čia įsipainioja dar ir baimė, nepasitikėjimo jausmas. Galiausiai susiformuoja įprotis, kuriam paklūstame visą gyvenimą. Bet įpročius galime keisti! Tereikia pradėti nuo visai mažyčių dalykų. Įpratus veikti kasdieninėse gyvenimo situacijose iškart, kai kyla toks impulsas, bus nesudėtinga pradėti ir didelius gyvenimo projektus. Tačiau nereikėtų to painioti su skuba ar nekantrumu. Neapsimeskime, kai būname atidūs, visada pajuntame tuos momentus, kuriuos praleidžiame pasidavę baimėms ar įpročiui priešintis.

 

 

Share This:

Kur dingsta mūsų energija? Pasipriešinimas

Ar jums buvo tokių dienų, kai ryte atsibudę buvote kupini energijos ir noro įgyvendinti daugybę dalykų, bet vos pradėję veikti, greitai prarasdavote ūpą, motyvaciją, o vidudienį nesinorėdavo nieko kito, tik griūti ir miegoti? Man tokių dienų buvo ir daug. Dar nesulaukusi nė trisdešimties, jaučiausi kaip senutė. Būdavo akimirkų, kai jėgų turėjau tiek mažai, kad galėjau tik sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką. Vis svarsčiau, kas gi čia nutiko. Atrodė, kad mano nuovargio priežastis yra maži vaikai, per dideli lūkesčiai gyvenimui, perfekcionizmas, per mažas laiko kiekis skiriamas poilsiui ir ramiam pabuvimui pačiai su savimi, savidisciplinos trūkumas. Galbūt tame ir buvo šiek tiek tiesos. Tačiau atradusi emocijų paleidimo metodą, pamačiau, kad didžiąja laiko dalį aš praleidžiu ne veikdama, bet priešindamasi veikimui. Iš tiesų, priešinausi viskam: naujai pradžiai (nes baisu), pabaigai (nes liūdna), pratęsimui (nes nuobodu), bendravimui (nes sekina), tam kas vyksta (nes nepatinka), tam kas kažkada buvo (nes skaudėjo), tam, kas bus (nes gali irgi skaudėti). Dažnai priešinausi ne tik veiksmui, judėjimui, bet ir ramybei, poilsiui, nes atrodė, kad tai tikras laiko švaistymas.

Ar teko gyvenime pastebėti, kad kai kažko labai nelaukiame, nenorime, bijome ir kai pagaliau tai ateina, būna visai nebaisu, lengva, o dažnai net ir smagu? Taip yra todėl, kad įvykiai, potyriai nėra nei malonūs nei nemalonūs, nei baisūs nei smagūs, tik mūsų reakcijos į juos būna tokios. Ir jei mes iš anksto nusprendžiame, kad bus baisu, neįdomu, nuobodu, pradedame priešintis toms mintims ir galiausiai pradedame priešintis tam įvykiui ar potyriui, kuris bus. Kai jau įvyksta, kai patiriame iš tikrųjų, nebelieka kam priešintis, nes tai jau įvyko ir bent jau akimirką palengvėja, nebent nusprendžiame, kad buvo blogai, kad norėjome kitaip, kad nenorėjome iš vis, tuomet pasipriešinimas tęsiasi toliau ir toliau sekina mūsų energiją. O kaip dažnai mes priešinamės net ir tiems dalykams kurie mums patinka, jei tik kas nors kitas liepia mums tai daryti!


Priešindamiesi paprastai gausime kaip tik priešingą rezultatą.


Kas gi vyskta, kai mes priešinamės? Mes tiesiog sakome “ne”, nesutinkame su esama padėtimi, norime visa tai kontroliuoti, pakeisti. Arba kaip tik priešingai, įsikimbame į tai, kas jau gerai žinoma, bet dažnai jau atgyvenę, pasibaigę, nebetinkama. Šis laikymasis arba beatodairiškas troškimas atsikratyti, pakeisti, kontroliuoti reikalauja daugybės energijos, bet pats savaime netarnauja jokiam gėriui. Ar įmanoma ką nors išlaikyti, jei tai jau slysta iš rankų? Ar įmanoma atsikratyti, jei tai prilipę, priaugę, tarsi būtų antra oda? Priešindamiesi paprastai gausime kaip tik priešingą rezultatą.


Pasipriešinimą  irgi galime paleisti!


Jeigu pasipriešinimas neturi prasmės, ką gi tuomet daryti? Pasipriešinimą  irgi galime paleisti! Tereikia aiškaus apsisprendimo ir ketinimo veikti arba to nedaryti.   Jei veiki, veiki šimtaprocentų sutikdamas, aiškiai sakydamas “taip”. O juk dažnai elgiamės priešingai. Būna momentų, kai kažkur einame, bet galvoje vis sukame nenuilsančią minčių karuselę: “oi kaip nuobodu, geriau dabar būčiau kitur, geriau veikčiau kažką kitą, kaip greičiau sprukti iš čia” ir t.t. Tokiu atveju geriau iš vis nedaryti, neveikti, nedalyvauti. Tai geriau ne tik mums patiems, bet ir aplinkiniams. Mūsų “aukojimasis” tikrai neatneš džiaugsmo kitiems. Jeigu tikrai nenori, aiškiai sakai “ne”. Bet tuomet “ne” reiškia ne priešinimąsi, bet aiškų žinojimą, ką nori veikti, kur nori būti, ką nori patirti. Tuomet “ne” tampa aiškiu “taip” kažkam kitam. Tebūnie toks banalus pavyzdys: sakau “ne” indų plovimui, sakydamas “taip” ramiam pagulėjimui ant sofos. Tik reikia stebėti, kad mūsų “ne” nebūtų lydimas kaltės, gėdos, savigraužos jausmo. Jei jau guliu ant sofos – tai mėgaujuosi tuo. Ir jei mėgaujuosi iš tikrųjų, tuomet po to suplauti indus bus juokų darbas, kuriuo irgi galėsiu mėgautis.


Kuomet “privalau”, “reikia”, “turėčiau”, keičia žodis “NORIU” gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis.


Žinoma, yra dalykų, kurių tiesiog negalime išvengti, nesutikti, nepadaryti tam tikru laiku. Tai mūsų kasdieniniai darbai, pareigos, įsipareigojimai, kompromisai. Tokiu atveju naudinga paieškoti motyvo, kodėl mes tai darome. Rūpinamės vaikais, nes juos mylime, tvarkomės namus, nes gera būti švarioje erdvėje, einame į darbą, nes yra puiku užsidirbti pragyvenimui, dalyvaujame gimtadienyje, nes norime nudžiuginti tą žmogų. Kuomet “privalau”, “reikia”, “turėčiau”, keičia žodis “NORIU” gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis. Kai sutinkame viduje, išorėje viskas tampa labai paprasta!

Share This:

Emocijų reiškimo būdai. Emocijų paleidimo technika

Jausmai yra tai, kas išskiria žmogų iš kitų gyvybės rūšių. Nors emociniai atsakai yra būdingi visiems žinduoliams, bet tik žmonės geba aiškiai pajusti, suvokti ir įvardinti kokią emociją jie jaučia tam tikru momentu. Tai, ką mes darome su savo emocijomis, nulemia mūsų temperamento bruožai ir įvairiausios gyvenimo patirtys. Nors yra daug būdų kaip galime reaguoti į emocijos sukeliamą pojūtį, visgi juos galima sugrupuoti į kelias grupes:

  • Emocijos slopinimas. Vietoj to, kad aiškiai suvoktume, pajustume ir išreikštume emociją, pasirenkame ją užgniaužti. Sakome jai “ne”, esame įsitikinę, kad jos čia neturėtų būti, laikome ją nepriimtina, nederama. Tokiu atveju emocija nustumiama į pasąmonę. Tačiau ji niekur nedingsta ir nuolat taikosi iškilti į paviršių. Nuslopintos emocijos, kai jų prikaupiame labai daug, išliejamos netikėtų proveržių metu. Jos lyg bangos, nuvertusios visus pylimus, galiausiai užtvindo taip saugotą teritoriją. Ilgus metus slopinta baimė išsiveržia panikos atakomis, užslopintas pyktis – rėkimu, keiksmais, trankymusi, ilgai slėptas liūdesys prasiveržia isteriško raudojimo metu. Kūnas siunčia ženklą – “aš daugiau nebegaliu išlaikyti viso šio emocinio balasto”.
  • Bėgimas nuo emocijos. Šis būdas glaudžiai susijęs su pirmuoju. Bet vietoj to, kad bandytume sulaikyti emociją, mes iš vis atsisakome ją matyti: “nenoriu apie tai nieko žinoti”. Yra daugybė būdų kaip bėgti nuo savo emocijų, bet turbūt dažniausiai pasitaikančios priemonės – televizorius, kompiuteriniai ir azartiniai žaidimai, maistas, seksas, alkoholis, narkotikai, vaistai, sportas, užimtumas. Žmogus vaikosi besaikio malonumo arba sieka šimtaprocentinio užimtumo, kad nepriimtinom, nemaloniom emocijom jo gyvenime tiesiog neliktų vietos. Bet nuo emocijų pasislėpti neįmanoma niekur, anksčiau ar vėliau vis tiek teks pažvelgti joms į akis.
  • Emocijos išreiškimas. Tai emocijos nukreipimas į veiksmą. Bijome – sustingstame arba pabėgame, pykstame – šaukiame, sielvartaujame – verkiame. Ilgą laiką vakarų psichologai emocijų išreiškimą rekomendavo kaip tinkamą būdą tvarkytis su savo emocijomis. Ir tikrai, nuleisdami dalį garo iš kunkuliuojančio emocijų katilo, išsyk pasijuntame geriau. Bet po kurio laiko visą šį spektaklį dažnai primena kaltės jausmas, savigrauža, nusivylimas savimi. Taip pat emocijų išreiškimui ne visada yra tinkama vieta ir laikas. Ar tikrai pats geriausias scenarijus išlieti pyktį ant savo boso arba garsiai apsiverkti viduryje susirinkimo? Kad ir kaip bebūtų apmaudu, neigiamos emocijos dažnai išliejamos artimiausioje aplinkoje ir tai nulemia santykių disharmoniją.

Visi šie emocijų raiškos būdai turi daugybę trūkumų ir sukelia nemažai skausmo. Visgi, būtina įsisamoninti, kad pati emocija savo prigimtimi yra neutrali. Ji turi tam tikrą tikslą ir priežastį. Skausmą sukelia ne emocijos buvimas, o būtent mūsų reakcija į ją, t.y. mūsų noras laikytis jos įsikibus ar pabėgti, atsikratyti, kontroliuoti.

Tačiau yra ir dar vienas būdas, kaip galime tvarkytis su savo emocijomis. Ir tai yra natūralus prigimtinis gebėjimas, kurį augdami pamiršome. Dar vaikystėje turejome gebėjimą emocijas paleisti savaime, natūraliai, automatiškai. Tai darėme tol, kol mūsų neišmokė elgtis priešingai.

Jeigu emocijas įsivaizduosime kaip verdantį vandens puodą, tai emocijų paleidimas bus ne kas kita, kaip netrukdymas tam puodui virti ir leidimas garuoti. Emocijų paleidimas, tai ne nustūmimas, ne atsikratymas, o absoliutus pripažinimas, pasveikinimas ir leidimas būti tam, kas jau vis tiek yra. Kai emocija yra priimama, pasveikinama, ji savo vaidmenį atliko ir gali ramiai pasitraukti. Dar daugiau, emocijų paleidimo technika leidžia pasigilinti į emocijos atsiradimo priežastį. Taigi, vietoj to, kad išleistume visus garus iš verdančio puodo, galime tiesiog užgesinti ugnį. Norint tai padaryti, teks pažiūrėti, kokia mintis, kokia vidinė nuostata ar įsitikinimas turėjo įtakos emocijos patyrimui. Kai surandame tą vidinę nuostatą ar įsitikinimą, galime objektyviau pažiūrėti į ją ir suabejoti jos tikrumu. Daugiau nei devyniasdešimt procentų minčių, jausmų, įsitikinimų ir netgi verybių yra visai net ne mūsų. Augdami sugėrėme visa tai į save ir pradėjome identifikuotis su tuo, vadinti tai “mano”. Labai dažnai emocija kyla būtent tada, kai tokia išorinė tiesa visiškai nedera su tikrąja vidine tiesa. Bet kad pamatytume šį skirtumą, turime plačiai atmerkti akis tam, kas yra čia ir dabar.

Share This: