MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXV)

Gruodžio 25-oji

Nutraukęs tamsią nakties skraistę aušo naujas rytas. Rytas, kuris mūsų namus vėl pripildė vaikystės aidų, kvapų ir prisiminimų. Už lango gaudžiantys varpai skelbė naujieną – Kalėdos jau čia. Tamsa traukiasi, užleisdama vietą naujai užgimstančiai šviesai. O kartu su šviesa į dangų stiebsis nauji daigeliai – nauji planai, idėjos, nauji jausmai. Kokioje dirvoje jie augs, priklausys nuo to ar laistysime juos rūpesčiu, dėmesiu, meile ir palaikymu, ar nepasitikėjimu, abejonėmis, baime ir kritika.

Šįryt jaučiausi be galo dėkinga, nes galėjau dar vienas Kalėdas pasitikti su savo šeima. Taip gera šventę pasitikti su tais, kurie rūpi labiausiai. Džiaugiausi, nes šiemet man artimų žmonių ratas dar padidėjo. Tokiais jau galėjau vadinti ir Leoną, ir Kristoferį. Leonas šiandien buvo išvykęs, tačiau Kristoferį labia norėjau apkabinti, susitikusi jį mums įprastoje vietoje. Pavalgiusi šventinius pietus, ėmiausi darbo. Supakavau maišelį savo gamintų kalėdinių skanumynų ir išvažiavau į mugę. Patraukiau ten, kur sutikau jį pirmąjį kartą – prie suolelio šalia vienišo medžio. Bet atėjusi ten, negalėjau patikėti savo akimis. Ant suolelio sėdėjo Leonardas ir šypsojosi kone iki ausų:
– Staigmena! – džiugiai sušuko jis.
– Labas, ką čia veiki? – pasakiau nuostabos kupinu balsu.
– Sėdžiu, – atsakė Leonas ir šelmiškai nusišypsojo, – prisėsk ir tu.
– Tai tu neišvažiavai su tėvais, kaip planavęs? O Kristoferis kur? – klausinėjau vis dar nustebusi.
– Aš sugrįžau anksčiau, kad galėčiau ateiti čia. O Kristoferis… jis neateis šiandien, – pasakė Leonardas, bet nepasirodė, kad jis dėl to būtų bent kiek nusiminęs.
– Kodėl? Ką jis šiandien veikia?
– Ką veikia tiesą sakant net neįsivaizduoju!
– Kaip gi, jis juk tavo senelis!
– Na ne, iš tiesų jis nėra mano senelis, – pasakė Leonardas lyg šiek tiek teisindamasis, – jis tik vadina mane savo anūku, bet aš tam paprastai neprieštarauju.
– Tai gal jis dar pasirodys? – pasakiau viltingai.
– Neateis, – nukirto Leonardas, – per Kalėdas jis niekada nepasirodo. Jau penkeri metai, kai jį pažįstu ir jis visada elgiasi vienodai: pasirodo šioje mugėje dar lapkričio pabaigoje ir per Kalėdas išnykta tarsi vėjas – nei kur jis dingsta, nei kodėl, niekas nežino.
Bet man vis dar buvo šis tas neaišku, todėl paklausiau:
– Bet jeigu tu žinojai, kad jis šiandien nepasirodys, tai kodėl gi atėjai?
– Taip, aš tą žinojau. Bet taip pat žinojau ir tai, kad tu šito tai nežinai! –atsakė ir nusišypsojo.
“Tai tu čia dėl manęs” norėjau sušukti iš džiaugsmo, bet tik nusišypsojau ir paklausiau:
– Hm, tai ką gi veiksime šiandien?
– Žinai, aš rezervavau staliuką vienoje kavinėje. Tik svarstau ar tau tai nepasirodys pernelyg egocentriška, – pasakęs tai mielai nusijuokė.
– Kodėl gi? – nežinojau apie ką jis.
– Matai, Sofija, ta vieta vadinasi “Leon”.
Aš išplėčiau akis iš nuostabos. Žinojau “Leon”, tai viena jaukiausių ir romantiškiausių vietų visame Berlyne. Ši kavinė lyg mažytė senovinė kino studija po nuostabiais skliautais. Kur dar, jeigu ne ten sutikti Kalėdas. Kur dar, jeigu ne ten eiti su žmogumi, kuris kelia tokius šiltus jausmus.
– “Leon” yra tiesiog puiku, Leonai, – pasakiusi nusijuokiau.
– Bet kol dar nepajudėjom, turiu tau šį tą, – ir ištiesė rankas, paduodamas nedidelę pailgą dėžutę.
– Leonai, bet aš neturiu tau dovanos, – pasakiau susigėdusi.
– Tu pati kaip dovana, Sofija! – pasakęs tai nusišypsojo.
– Palauk, – ištariau pagalvojusi, – aš tave vaišinu savo keptais kalėdiniais sausainiais. Jie iš tiesų buvo skirti Kristoferiui, – prisipažinau, – bet aš jam būtinai iškepsiu kitų!
– Ačiū, – padėkojo Leonas ir paklausė, – neatidarysi?
– Na taip, žinoma, – pasakiau ir atvėrusi gražiai supakuotą dėžutę džiugiai sušukau: – Kaleidoskopas! Kaip miela! Ei, ar tu vakar matei Kristoferį?
– Nemačiau, Sofija, juk žinai, kad aš buvau išvykęs, – atsakė Leonas, bet manęs kažkodėl tai neįtikino.
– Tada kaip? Aš su juk vakar apie tai šnekėjau!
Leonardas tylėjo ir šypsojosi. Bet pamatęs mano klausiantį žvilgsnį tarė:
– Tebus tai mažytė kalėdinė paslaptis, – pasakė pamerkdamas akį ir pridėjo: – Gal jau eikime?
– Gerai, – atsakiau ir daugiau nebeklausinėjau.

Leonardas mane švelniai apkabino ir priglaudė taip arti, kad atrodė, jog galiu girdėti jo širdies plakimą. Mes lėtai pajudėjome. Už nugarų liko spindinčios lemputės, meduoliai ir skrudinti riešutai. Už nugarų liko liūdesys ir dvejonės. Už nugarų liko ir vienatvė.

Kalėdos – neabejotinai pats geriausias laikas metuose.

PABAIGA

Share This:

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXIV dalis)

Gruodžio 24-oji

Kūčios – ramybės ir susikaupimo metas. Laikas, kai galima trumpam stabtelėti, giliai įkvėpti ir iškvėpti, pajusti save, kūną, aplinką, pamatyti tuos, kurie greta. Kalėdų išvakarės – paslapčių ir stebuklų laukimo metas. Pačių tikriausių ir netikėčiausių stebuklų, kurie įvyksta tik tiems, kurie jais tiki, nepaisant savo amžiaus, išsilavinimo, patirčių. Stebuklais aš tikėjau visuomet, tik retkarčiais pamiršdavau, kad kiekviena diena ir yra tikrų tikriausias stebuklas.

Šiandien turėjau kaip niekad daug įvairiausių pareigų namuose. Nepaisant to, pasakiau mamai, kad man labai reikia trumpam nuvažiuoti į Kalėdinę mugę, prie Kaizerio Wilhelmo Atminimo bažnyčios. Paklausiau jos, ar norėtų, kad parneščiau aguonų vyniotinio mūsų kalėdiniam stalui. Aguonų vyniotinį be galo mėgau. Kartais jį gamindavome namuose pačios, o kartais, tokiomis dienomis kaip ši, kai darbų būdavo daugiau nei laiko jiems įgyvendinti, tiesiog pasitikėdavome savo darbo meistrais – tegu kiekvienas daro tai, ką išmano geriausiai!

Kai Kristoferis mane pamatė, šiek tiek nustebo:
– Sveika, Sofija. Ką gi čia veiki šiandien? Argi neturėtum šiuo metu mamai padėti įdaryti kalėdinės žąsies ir gaminti spanguolių punšo?
– Sveiki. Tiesa, šiandien tikrai daug darbų, todėl tik trumpam užsukau jūsų aplankyti. Sakykite, ar jūs sutiksite šventes su savo artimaisiais?
– Kalėdos, man pats darbymetis, Sofija, – ramiai, bet užtikrintai atsakė vyras, – o mano darbas – džiuginti žmones.
– Net neabejoju, kad tai jūs darote ištisus metu. O per Kalėdas juk galima truputį ir atsipūsti, skirti laiko sau. Jau beveik mėnesį jus pažįstu, bet taip nieko ir nesužinojau apie jus, – jau mintyse sukosi klausimai, kuriuos ketinau jam šiandien užduoti, bet Kristoferis tarsi kiaurai matydamas tai, kas dedasi mano galvoje pasakė:
– Aš neturiu jokios asmeninės istorijos, Sofija. Dabar aš tiesiog esu. Aš esu laisvas nuo savo praeities ir tuo džiaugiuosi kiekvieną akimirką. Ateitis man taip pat dar nepriklauso. Kas gi lieka – džiaugsmas. Argi ne tai ir yra tikroji Kalėdų dvasia?
– Džiaugsmas, – paskiau kiek abejingai ir pridėjau, – nežinau, ar dėl to, kad ištirpo sniegas, ar dėl to, kad Leonardas išvažiavo, visas tas kalėdinis džiaugsmas, kuris ilgą laiką tvyro ore, kažkur tarytum išsisklaidė.
– Tai neįmanoma, Sofija. Neįmanoma, – pakartodamas šį žodį dar ir suskiemenavo, – Niekas negali atimti jūsų džiaugsmo, niekas negali sugadinti dienos, nebent patys tam pritariate. Jeigu jūs esate nelaimingi, pirmiausia turit susimąstyti, kodėl jūs nelaimingi. O tuomet tereikia tai paleisti. Džiaugsmas yra visuomet, tik jūs kartais pasirenkate to nematyti. Kaip ir saulė – ji visuomet danguje, ji ten yra net ir tuomet, kai ją užstoja debesys. Kad pamatytumėt saulę, tereikia pravaikyti debesis. Kai pripažinsite, kad džiaugsmas yra visuomet, nebebus sunku išsklaidyti iliuzijas, kurios skiria jus nuo džiaugsmo. Džiaugsmas, yra nuolatinė būsena, Sofija. Ir visa tai tavyje.

Nusišypsojau. Man visuomet atrodė, kad džiaugsmo reikia ieškoti, kad jį reikia kurti. Maniau, kad džiaugsmas lydi tik tuomet, kai šalia brangūs žmonės, kai viskas sekasi, kai pildosi svajonės. Negi sąlygos iš tikrųjų neegzistuoja? Man tuo patikėti buvo sunku.
– Ar sugalvojai, ko nori dovanų Kalėdoms, Sofija? – mano mintis savo keistu klausimu pertraukė Kristoferis.
– Kaleidoskopo, – atsakiau per daug negalvodama ir pastebėjusį nustebusį Kristorferio veidą, patikslinau – tokio mažo niekučio, kuris sukrenta į daugybę nuostabių paveiksliukų.
– Aš žinau, kas tai yra, Sofija. Tiesiog iš tavęs niekada nežinai ko tikėtis, – pasakęs tai nusijuokė.
– O jūs, ar laukiate dovanų, Kristoferi?
– Didžiausia dovana – dovanoti. Kol tai darau, tol esu gyvas. Ir kol būsiu gyvas, tai darysiu, – vyras akimirkai nutilo, o po to paklausė: – Ar tau dar ne laikas namo?
– Taip taip, sakiau mamai, kad tik trumpam čia užsuksiu, juk ryt Kalėdos, dar daug reikia nuveikti.
– Iš tiesų, – man pritarė Kristoferis ir palinkėjo, – gražių, jaukių ir visokeriopai turtingų Kalėdų, Sofija! Saugok ir brangink save, tu esi vertybė.
– Dėkoju, širdingai dėkoju, jums taip pat puikių švenčių, – atsakiau ir dar norėjau pridurti, kad būtinai užbėgsiu ir rytoj, bet akimirkai užsimiršau ir žvelgiau į keistą šviesą, įsižiebusią palengva temstančio dangaus skliaute. Galbūt tai pirmoji vakaro žvaigždė, gal žemės palydovas, o gal tiesiog miesto šviesų atspindys. Kai atsisukau, Kristoferio šalia jau nebebuvo. Nusijuokiau, juk to iš jo ir buvo galima tikėtis – netikėtumų.

Iki Kalėdų liko 1 diena
Tęsinys: MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXV)

Share This:

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXIII dalis)

Gruodžio 23-oji

Iš pat ankstyvo ryto mano apsiblaususias akis žadino Leono žinutė. Jis man linkėjo gražaus ryto ir puikios dienos. Šypsojausi, galvoje skambėjo pačios gražiausios kalėdinės dainos, o širdis šokinėjo iš džiaugsmo. Laikas tarsi neteko savo prasmės. Gerai, kad šiandien jau buvo prasidėjusios kalėdinės atostogos. Galėjau ramiai pasimėgauti tingiu rytu ir pabūti tame naujai užgimusiame jausme. Kiek vėliau, keliavau su mama į parduotuves. Buvau pažadėjusi šį rytą jai padėti pasiruošti šventėms. Kaip niekad anksčiau, dariau tai su dideliu pasimėgavimu. Kiekvienas darbas, kiekvienas veiksmas šiandien man turėjo prasmę. Pavalgiusi pietus, išvažiavau pasimatyti su Leonardu ir Kristoferiu. Su jais susitarėme susitikti mugėje pusę trijų. Niekaip negalėjau apsispręsti ką apsirengti. Nors atrodė, kad aprangai niekada neskyriau per daug dėmesio, šiandien man tai tapo itin svarbu. Užtrukusi namuose kiek ilgiau nei įprastai, supratau, kad vėluoju. Kai nuvažiavau, Leonardas jau buvo ten.
– Galvojau, kad jau apsigalvojai ir neateisi, – linksmai tarė jis, – puikiai atrodai!
– Dėkui, šiandien aš dėl visko tokia neapsisprendžianti. Visada, kai viskas puiku, pradedu ieškoti, o kas čia ne taip, juk negali viskas būti tobula.
– O kodėl negali. Kartais gyvenimas toks ir yra – tiesiog tobulas.
– Va būtent tokiomis akimirkomis aš jaučiuosi nesaugi, lyg nebūčiau viso to verta.
– Tai tik kvailas įsitikinimas, negatyvus lūkestis – į mūsų pokalbį staiga įsitraukė kitas balsas. Žinoma tai buvo Kristoferis ir jis tęsė, – tu pernelyg pasitiki tuo, kuo tiki. Jeigu taip kažkada buvo, nebūtinai turi kartotis. Bet žmogaus protas taip jau veikia – remdamasis lūkesčiais. Jūs, žmonės, kiekvieną akimirką jų kuriate galybes. Lūkesčiai turi daugybę formų ir juos pastebėti ne visada paprasta. Jūs gi puikiai žinote, kaip turi atrodyti ir elgtis geras žmogus, kas sudaro tobulą santuoką, kokios turi būti būsimos Kalėdos. Jūs tikitės, kad tam tikros pastangos atneš tam tikrus rezultatus, kad sėkmė turi tam tikrą veidą ir kad žmonės yra būtent tokie, kokius jūs regite savo vaizduotėje. Tačiau kaip nusiviliate, nuliūstate ir supykstate, kai visa tai neišsipildo. O išsipildyti tai paprasčiausiai negali. Niekuomet nebūna absoliučiai taip, kaip vyksta jūsų galvoje. Jei niekuomet nieko iš kitų nelauksite – niekuomet ir nenusivilsite. Kai nustosite kituose žmonėse ieškoti tobulybės, pamatysite, kokie jie yra tobuli. Žmonės negali jūsų nuvilti, jūs patys jais nusiviliate. Ir tik todėl, kad prieš tai turėjote lūkesčių, laukėte, tikėjotės. Iš žmonių nieko negalima tikėtis. Jie laisvi. Jie gali kažką jums duoti, tačiau neprivalo.
Kristoferis nutilo ir pažvelgė į mus, tuomet lėtai palinksėjo galva ir tęsė:
– Kai kažko norite, tikitės, niekuomet negyvenate dabartyje. Dėmesį kreipiate į trūkumą ir į ateitį, kuomet to trūkumo nebeliks. Bet ši ateitis niekuomet ir neateina. Nes gyvenimas visada vyksta DABAR. Amžinas norėjimas nepalieka vietos turėjimui, išsipildymui.
– Ar tai reiškia, kad nieko negalima norėti? – paklausė Leonardas.
– Daug kas jums pasakytų, kad norai ir troškimai – kančios priežastis. Bet vis dėlto, kančią suteikia tikėjimas trūkumu. Jei tikite, kad jums kažko trūksta, kažko mažai, kažkas ne taip, kyla nerimas, baimė, abejonės. Tačiau kuomet jūs atveriate širdį ir leidžiate patikėti, kad visa ko jums reikia, jau yra čia ir dabar – trūkumo jausmas ištirpsta. Ir norai, kurie tuo metu kyla – jie kyla iš pilnatvės, meilės, siekio dalintis. Jie tampa ketinimais, veikla, tyrinėjimu, pasitikėjimu. Ir jie neša džiaugsmą. Taigi, norėti, nebūtinai yra blogai.
– O ką daryti su lūkesčiais? Kur juos visus dėti? – dabar jau klausiau aš.
– Su jais nieko daryti nereikia. Jie patys išsisklaidys savaime, kai į gyvenimą pradėsite žvelgti plačiai atmerktomis vaiko akimis. Kai leisite sau kiekvieną naują dieną, kiekvieną įvykį, kiekvieną žmogų pamatyti taip, lyg pirmą kartą gyvenime. Pasiruoškite priimti pasaulį, tarsi pamiršdami viską, ką apie jį iki šiol žinojote. Tegu būna viskas nauja, autentiška, tikra. Juk patys geriausi dalykai gyvenime paprastai nutinka netikėtai. Nurimkite, įsiklausykite, leiskite vesti širdžiai. Širdis visada kviečia veikti DABAR.
Kristoferis nutilo, o Leonardas atsisuko į mane ir pasakė:
– Šiandien turiu skubėti, jeigu ir tu jau eini, mielai palydėsiu tave iki metro stotelės.
– Taip, man irgi laikas. Iki pasimatymo, Kristoferi, – pasakiau ir paspaudžiau jam ranką ir pridūriau: – Dėkoju jums už viską.
– Likit sveiki, mano vaikai – atsakė jis.
Sparčiu žingsniu pasukome link metro. Eidami aptarėme šios dienos veiklas
– Kur sutiksi šventes, Leonardai?
– Jau šiandien su mama išvažiuojame pas gimines į Dresdeną. Grįšim už kelių dienų. Susitiksime tuomet, gerai?
– Gerai, – nusišypsojau.
– O tu? Šventėms pasilieki Berlyne?
– Taip, mes švęsime namuose, – atsakiau ir pastebėjusi, kad mano metro jau buvo čia pridūriau, – kuo gražiausių Kalėdų tau!
– Ir tau Sofija! Susirašysim! – pasakęs tai švelniai mane apkabino.
Važiuodama namo, stebėjau žmones, tempiančius pilnus krepšius pirkinių. Daugelis jų atrodė šiek tiek pavargę, bet visgi džiugūs, laimingi. Matyt Kalėdų dvasia jų neaplenkė. Šiemet ja mėgavausi ir aš.

Iki Kalėdų liko 2 dienos

Tęsinys: MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXIV dalis)

Share This:

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXII dalis)

Gruodžio 22-oji

Kai šiandien nuvažiavau į mugę, suolelis buvo tuščias.
– Na va, – pagalvojau, – pabūsiu viena su savo mintimis. Bet ilgai taip sėdėti neteko ir nepraėjus nei dešimčiai minučių, akis pakėliau išgirdusi linksmą Leonardo balsą.
– Sofija, sveika, kaip gerai, kad tu čia. Apgailestauju, kad porą dienų buvau dingęs nuo žemės paviršiaus. Mane aplankė draugai iš Hamburgo, norėjau jiems aprodyti kuo daugiau smagių vietų Berlyne.
– Sveikas. Ir ką gi spėjote aplankyti? – paklausiau jo džiugiai, be jokių nuoskaudų pretenzijų. Nors vakar jų turėjau apsčiai.
– Pasivaikščiojome Kurfiurstendamu, vėliau važiavome prie vartų, nuo ten paėję Unter den Linden alėja, priėjome Muziejų salą, kiek pasivaikščioję ten, važiavome į Sony centrą.
– Atrodo, tikrai labai smagiai leidote laiką, – atsakiau ir pačiai sau kiek netikėtai paklausiau: – Ką tu labiausiai vertini draugystėje, Leonai?
– Mm, manau, kad labiausiai vertinu galimybę būti savimi. Juk kai būname su draugais, mums nereikia apsimetinėti, stengiantis atskleisti savo gražesniąją pusę. Esame tokie kokie esame ir tai yra laisvė. Ką tu manai apie tai?
– Aš turbūt žmonėmis taip stipriai nepasitikiu, kaip tu. Man vis atrodo, kad jeigu išdrįsiu kitam žmogui atskleisti savo trūkumus, tai tam tikru momentu, jis būtinai tuo pasinaudos nukreipdamas visa tai prieš mane.
– Oho, man niekada nebuvo kilusi panaši mintis.
– Gal tu tiesiog neturi jokių trūkumų arba priešų?
– O tu? Turi priešų? – Pusiau juokais, pusiau rimtai paklausė Leonardas. – Papasakok man apie save ką nors tokio, ko nesi pasakojusi jokiems savo draugams.
– Čia ką “tiesa ar drąsa”? – pasakiau ir nusijuokiau.
– Panašiai, – nusišypsojęs tarė jis.
– Na net nežinau, tiesą sakant, mano gyvenimas labai jau įprastas ir nieko neišsiskiriantis.
– Na nejaugi? – neatlyžo Leonas, – negi nesi būdama maža prikrėtus jokių šunybių?
– Na gerai jau. Kai buvau mažytė, kieme paslapčiomis pasiskolinau draugės dviratuką. Žinoma, turėjau savo, bet jos gi buvo kitoks – su spalvotais žibintais. Maniškis buvo paprastesnis. Draugė niekuomet neleisdavo man su juo pavažinėti. Labai jį saugojo ir brangino. Bet aš pasivažinėjau. Radau kartą jį stovintį netoli laiptinės durų ir ilgai nesvarstydama ėmiau ir pravažiavau porą ratų. Pamenu, kad kažkas sulūžo. Padėjau ir pabėgau pasislėpti. Niekam neprisipažinau ir nepasakojau to, netgi mamai. Dar ir dabar prisiminus tai, man pasidaro šiek tiek gėda, – skubėjau kuo greičiau užbaigti šią istoriją ir pakeisti temą: – gerai, o dabar mano eilė!
– Žinoma, – nė kiek dėl to nesijaudindamas pasakė Leonardas.
– Kada paskutinį kartą verkei matant kitam žmogui?
– Hm, sunkus klausimas.
– Aš ir nesakiau, kad užduosiu lengvą, – sarkastiškai pasimaiviau.
– Manau tai nutiko prieš keletą metų, kai žiūrėjom vieną japonišką filmą su labai keista ir nelaiminga pabaiga, gaila, bet niekaip neprisimenu jo pavadinimo.
– Ar žiūrėjai jį su savo mergina?
– Na… tiesą sakant tu teisi, taip su mergina, tiksliau buvusia mergina. Bet juk klausimas buvo ne apie tai.
Pastebėjusi, kad šia tema atvirauti jis tikrai nenori, nutilau.
– Jeigu galėtum eiti į pasimatymą su kuo tik panorėtum, kas tai būtų? – dabar jau klausė Leonas.
– Hm, kas čia per klausimai? – nežinodama ką atsakyti pasakiau.
– Na leisk spėsiu, tai butų koks nors roko atlikėjas arba Holivudo aktorius.
Abu juokėmės.
– Neįsivaizduoju, tiesą sakant, – ištariau, nors iš tiesų žinojau. Tai Leonas buvo tas žmogus, su kuriuo šiuo metu norėjau eiti į pasimatymą. Bet pasakyti jam tai dabar man atrodė mažų mažiausiai kvaila.
– Tu ką, nevaikštai į pasimatymus? Reikia ištaisyti šitą klaidą, – pasakė ir nusišypsojo.
Norėdama pakeisti temą, paklausiau jo:
– Jei turėtum galimybę pasirinkti vieną iš dviejų savybių – gebėjimą skraidyti ar galimybę dėvėti nematomą kostiumą, kas tai būtų?
– Žinoma, kad skraidyti, o tu?
– Jei žmogus renkasi skraidymą – jis ekstravertas, pasitikintis savimi ir pasauliu, o jei kostiumą…
– Jis yra uždaras ir turintis daug paslapčių, – nelaukdamas mano paaiškinimo užbaigė Leonardas, – Leisk spėsiu, tu rinktumeisi kostiumą.
– Tikriausiai, – atsakiau ir pakėlusi akis pamačiau, kaip prie mūsų priėjo Kristoferis.
– Sveiki, mano vaikai, – prisėsdamas tarp mūsų pasisveikino jis. – Matau smagiai šnekučiuojatės, ką aptarinėjate?
– Paslaptis, užsisklendimą arba neturėjimą ko slėpti, – tvirtai tarė Leonardas.
– Kaip įdomu, – šypsodamasis pasakė Kristoferis, – argi įmanomas bendravimas be atsivėrimo? Bet jūs žmonės juk tokie – slepiatės savo susikurtuose pasauliuose, tikėdami, kad taip būsite saugesni, kad niekas neįsibraus į jūsų trapų širdies pasaulį ir jūs nebūsite įskaudinti. Visi iki vieno bijo intymumo. Bijo apnuoginti savo širdį, bijo atskleisti savo trapumą, pažeidžiamumą ir žmogiškas silpnybes. Bet taip slėpdamiesi jūs slepiatės ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs. Jums tiesiog sunku pripažinti sau, kad esate tiesiog žmonės, su visais žmogiškais instinktais, polinkiais ir žemiškais trūkumais. Galite apsimesti šventaisiais, visų dorybių įkūnytojais, bet tiesa nuo to nepasikeis – jūs esate paprasti žmonės. Ir jei pripažinsite sau tai, jei pilnai priimsite save tokius, kokie esate, be teisimo, kritikos, priekaištų, lūkesčių, tuomet tiesiog nebeliks ko slėpti, nebeliks ko ginti. Tik tą akimirką gims tikrasis intymumas, kuris yra vienas svarbiausių žmogaus poreikių. Kiekvienam iš jūsų taip svarbu pajusti kito žmogaus širdies plakimą, pamatyti jį apnuoginta siela, apšviestą intymaus nuoširdumo spindulių. Tada suprantate – jūs ne vieni. Pasaulyje milijonai, tokiu pačių kaip jūs. Žmogiškai netobulų ir tobulai puikių. Kalėdos – puikus metas, sudeginti senas savo kaukes, slepiančias žaizdas, kurios užgis tik tuomet, kai bus prieš tai atvertos. Atvirumas ir nuoširdumas yra jūsų raktai į laisvę. Jūs neturite ko slėpti, nes viskas, kas jumyse autentiška, spontaniška ir gyva – viskas yra gražu.

Dar niekada nesijaučiau taip jaukiai, kaip šiandien sėdėdama ant šio nedidelio suolelio su savo naujaisiais draugais. Leonardas netrukus atsisveikino su Kristoferiu ir paklausė ar aš noriu su juo dar šiek tiek pasivaikščioti. Žinoma, norėjau. Jis paėmė mano ranką ir jos nebepaleido. Mes ėjome lėtai ir gėrėjomės nuostabiausiomis miesto šviesomis. Milijonai šventinių lempučių tik dar labiau sustiprino šventės nuotaiką. Šventės, kuri taip netikėtai užgimė mano širdyje. Ir žodžių tąkart daug nereikėjo, nes geriau už lūpas kalbėjo mūsų širdys.

Iki Kalėdų liko 3 dienos

Tęsinys: MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXIII dalis)

Share This:

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXI dalis)

Gruodžio 21-oji

Šiandien Leonardas vėl nepasirodė. Nuliūdau, bet stengiausi to neparodyti. Jis nei skambino, nei rašė žinutes. Neklausiau ir Kristoferio nei kur jis nei, ką veikia. Bet Kristoferis, tarsi skaitydamas mano mintis pratarė:
– Leonardas šiandien neateis, – ir po trumpos pauzės neįprastai tyliai pridėjo, – vyrukai kartais taip jau elgiasi, nepriimk to pernelyg asmeniškai.
– Man nerūpi, – pasakiau labiau piktai nei abejingai ir mano balso tonas tikrai galėjo išduoti, kad sakau netiesą.
– Ką man šiandien papasakosi, Sofija?
– Papasakosiu? Maniau, kad tas stebuklingas pasakotojas esate jūs, – burbtelėjau, lyg mano pykčio priežastis būtų Kristoferis. Bet aš pykau ant Leono. Pati nesupratau kodėl, juk jis man nei draugas, nei vaikinas. Tik pažįstamasis, dėl kurio matyt kėliau šiek tiek per didelius lūkesčius. Ir turbūt tik todėl, kad nemėgau būti viena. Nuo to laiko, kai Patrikas dingo iš mano gyvenimo, neradau sau ramybės. Ir kodėl man taip svarbu būti kažkieno mergina?
– Atrodai apsnūdusi, Sofija, – Kristoferio pastaba atitraukė mane nuo minčių.
– Tiesa, šiąnakt miegojau tik kelias valandas. Iš vakaro ilgai skaičiau knygą, tuomet niekaip nesugebėjau užmigti, tad įsijungiau filmą ir net nepajutau, kaip greitai prabėgo laikas.
– Ką apie tai sako tavo kūnas?
Nieko neatsakiau, tik nusijuokiau. Nes maniau, kad bet koks mano bandymas teisintis iškels tik dar didesnį troškimą jam įrodinėti, jog elgiausi netinkamai. Tokių moralizavimų dabar norėjau mažiausiai. Koks gi skirtumas kada eini miegoti!

– Čia tavo gyvenimas, Sofija, tad su juo gali daryti ką tik nori, – kiek netikėtai po akimirkos prabilo jis. Bet žinai kokią klaidą daro beveik visi žmonės?
– Kokią gi? – paklausiau pašaipiai šypsodamasi, nes vis dar laukiau jo pastabos apie ėjimą laiku miegoti.
– Tam tikru gyvenimo etapu jūs pradedate vis labiau ir labiau atsiskirti nuo savo kūno. Prarandate ryšį su juo, netenkate įsižeminimo. O be įsižeminimo gyventi šioje žemėje yra labai sunku. Norit tikėkit, norit ne, bet kūnas visuomet su jumis šneka. Jis sako, kada jam šilta ar patogu, perspėja kada jis alkanas ar sotus, kada jis pavargo ar nori miego. Tik jūsų protas nusprendžia, kad šito balso nebūtina klausyti. Vieną, kitą kartą, kol tai tampa įpročiu. Galiausiai kūnas labai pavargsta būti nuolat ignoruojamas ir jis nutyla. Lygiai taip pat jūs prarandate ryšį ne tik su kūnu, bet ir su savo emocijomis. Tampate vaikščiojančiais protais, kasdien generuojančiais tūkstančius minčių, kuriančiais begalę planų ir siekių, bet nesugebančiais nors trumpam sustoti, pabūti, pasimėgauti. Nes jei tik sustosite vėl išgirsite tuos senus balsus, kuriuos taip ilgai ignoravote, jie užgrius visu savo svoriu ir jūs išsigąsite patys savęs. Bet vieną dieną jūs vis tiek sustosite, nes tas beprotiškas lėkimas veda į aklavietę. Ir tik kakta atsitrenkę į sieną, suprasite, kaip ilgai sau melavote. Tuomet prisiminsite, kad esate žmonės. Esate šventa trejybė – kūnas, protas ir dvasia. Ir visos dedamosios yra vienodai svarbios, visos labai susiję ir visoms reikia šiek tiek erdvės ir laiko saviems poreikiams. Kūno visai nereikia versti, spausti, kovoti prieš jį, su juo galima kalbėtis. Konfliktai tik stiprina įtampą ir diskomfortą. Kuomet tapsite atidūs savo kūno poreikiams, kai netrukdysite tai neišmatuojamai išminčiai slypinčiai jūsų ląstelėse ir kai veiksite išvien, padėdami savo kūnui regeneruotis, sveikti, augti, virškinti, judėti, tuomet vėl pasijusite pilni gyvybės ir energijos. Kūnas yra jūsų namai žemėje, jūsų buveinė, jūsų šventovė. Jūsų atsakomybė ir šventa pareiga pasirūpinti savo kūnu. Taip pat yra ir su jausmais. Tik tuomet būsite laimingi, kai leisite savo jausmams būti, nekritikuodami ir nenugrūsdami jų į kokį nors tolimą sielos kampelį. Kad ir kiek bandytumėte jausmus paslėpti, jie nesėdės sau tyliai atsiskyrę, bet įkyriai spaus jūsų kūną ar veršis lauk įkyriom mintim. Tai kas yra natūralu, negali būti užslopinta. Tada, kai suvoksite savo fizinį kūną, atsižvelgsite į jo poreikius, kai betarpiškai leisite sau išgyventi kiekvieną jausmą, tik tuomet jūsų mintys nurims. Tai yra trijų galia.

Kristoferis nutilo. Aš susimąsčiau. Dar niekada nebuvau girdėjusi nieko panašaus. Juk žurnalai ir televizija skelbia priešingai. Kasdien girdime apie tai, koks turi būti kūnas ir koks jis neturi būti: storas, paliegęs, kreivas, per žemas, per aukštas, per liesas, pasenęs. Ir jeigu netelpi į tą standartą – tikra katastrofa. Geriau slėpkis po pernykščiais lapais arba tuoj pat ieškok plastikos chirurgo. Sakyti, kad kūnas yra šventovė – tikras iššūkis šių laikų pasaulyje. Kristoferis, lyg norėdamas dar labiau sustiprinti išsakytus teiginius, tęsė:
– Sofija, ar tu kada esi susimąsčiusi apie tai, kad kiekvieną akimirką tavo kūne vyksta tūkstančiai skirtingų veiksmų. Tavo organizmas dvidešimt keturias valandas per parą be jokių poilsio dienų kuria naujas ląsteles, atstatinėja pažeistus audinius, ginasi nuo išorinių faktorių, gydo save. Daugelis funkcijų veikia automatiškai, tau visai nereikia apie tai galvoti. Visas organizmas, tai yra daugiau nei septyniasdešimt trilijonų ląstelių veikia iš vien. Ir tavo suvalgytas obuolys virsta energija, o dar vėliau naujomis organizmo ląstelėmis. O kai atsistoji ir ruošiesi eiti, tau visai nereikia galvoti, kurią raumenų grupę pakelti, kad galėtum eiti. Pradedi eiti iš karto, vos užgimsta toks ketinimas galvoje. Ir tai vyksta be menkiausio laiko atotrūkio. Kai apie tai susimąstau, pasijuntu begalo dėkingas už tokią nuostabią dovaną – savo kūną.

Nieko neatsakiau. Bet Kristoferis atrodo jau buvo pripratęs prie mano tylos. Galbūt to jis ir siekė savo žodžiais – vesti mane į tylą. Tylą, kuri nebuvo tuščia ar nejauki, tylą, iš kurios gimdavo nepaprastai stiprūs pajautimai, nauji klausimai ir ieškojimai.

Iki Kalėdų liko 4 dienos
Tęsinys:  MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXII dalis)

Share This:

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XX dalis)

Gruodžio 20-oji

Šiąnakt miegodama daug blaškiausi. Regėjau daug keistų sapnų, mačiau žmones, kurių mano gyvenime jau nebebuvo, su kuriais ryšys buvo nutrūkęs dėl laiko tėkmės ar vietovių kaitos. Tik atsibudusi supratau, kad nerimauju, purtė lengvas drebulys. Atrodė, kad viskas, kas mano gyvenime vyksta yra per daug gerai, kad būtų tiesa. Nuogąstavau, kad tuojau pat turi kažkas nemalonaus nutikti. Kodėl gi mes visuomet taip elgiamės? Kai viskas būna gerai, išsigąstame, kad galime viso to taip greitai netekti. Neleisdama sau pernelyg ilgai užsibūti slegiančiose mintyse, ėmiausi įprastų kasdieninių darbų. Dar vėliau, išlindau į lauką šiek tiek prasiblaškyti. Eidama į mugę, mąsčiau, ką šiandien sutiksiu pirmiau – Kristoferį ar Leonardą, o gal abu kartu. Bet Leonardo šiandien nebuvo. Ant suolelio sėdėjo tik Kristoferis.

– Laba diena, o kur Leonas? – paklausiau.
– Jis šiandien neateis, turi daug mokslų ir kitų reikalų, – atsakė Kristoferis ir pastebėjęs nusivylimą mano veide paklausė, – na nejaugi manęs neužtenka? – ir kaip visuomet garsiai nusijuokė.
Man juoktis norėjosi mažiausiai. Manęs visiškai neįtikino Kristoferio paaiškinimas apie mokslus ir darbus. Leonardas buvo minėjęs, kad semestras jau buvo pasibaigęs ir visi atsiskaitymai jau praeityje. Kaip jau buvau įpratusi, jo nepasirodymo priežasties pradėjau ieškoti savyje. Mintyse perbėgau per vakarykštį mūsų pokalbį. Svarsčiau, ką aš galėjau pasakyti tokio, kad jis nepanoro daugiau manęs matyti. Gal per daug kalbėjau apie savo problemas? Ir kodėl aš viską amžinai sugadinu, kai viskas klostosi taip šauniai. Kol mintys tarsi viesulas sukosi mano galvoje, Kristoferis tylėjo. Neištvėrusi šios tylos ir širšių dūzgimo galvoje prabilau pirmoji:
– Kodėl šis metų laikas visiems toks sunkus? Kodėl dabar tiek blaškymosi ir painių minčių. Juk vasarą viskas atrodo visai kitaip!
– Žiemos saulėgrįža – pats tamsiausias metų laikas, – atsakė Kristoferis. –  Saulė, besiritinėjanti pažeme, vos tik pakilusi, jau skuba leistis. Nuolat lydinti tamsa, nejučiomis nutiesia koridorių ir į jūsų vidines paslaptis. Pabūti su savimi iš tiesų nėra lengva užduotis. Jūs, žmonės, paprastai nuo savęs tik bėgate. Jūs bijote savo vidinės tamsos ir jos nuolat kratotės. Bet nepabuvę joje, negalėsite kilti į šviesą. O po tamsiausios nakties, išaušta šviesus rytas. Tuomet suprantate, kad visa kas ką tik atrodė baisiausia, tebuvo nakties šešėliai, kurie ištirpo dienos šviesoje, kaip tirpsta ledai karštą vasaros dieną.
– Kristoferi, jūs taip taikliai viską sudedate į žodžius. O man, – bandžiau sugauti besprunkančią mintį, – man taip sunku bendrauti žodžiais. Nesuprantu, kodėl kartais kalbu visai ne tai, ką noriu pasakyti, o kada iš tiesų noriu prabilti, tuomet tyliu…
– Išties, kalba yra pernelyg ribotas įrankis žmonių bendravimui. Bet kol kas žmonės nieko geriau už tai nesugalvojo,  – pasakęs trumpam nutilo, bet tuojau pat tęsė:
– Jūs dažnai nesusišnekate vieni su kitais, nes tas pačias sąvokas naudojate apibūdinti skirtingiems reiškiniams arba tuos pačius reiškinius vadinate skirtingais vardais. Žodžiai – ne plytos ir ne akmenys įaugę į žemę. Jie turi sparnus. Jie laisvi lyg paukščiai. Bandydami juos sulaikyti, pakeisti, neprišnekėti kvailysčių, kartu apribojate ir save, savo saviraišką, savo laisvę. Bet visgi yra aukštesnė kalba, kuomet nereikia bijoti, kad būsite ne taip suprasti ar išgirsti. Tai širdies kalba, kuomet kalba ne žodžiai, o jausmai. Tai muzika, paveikslas, šokis. Momentinė emocija, kurią betarpiškai išgyvenate. Galbūt todėl, meilei nereikia žodžių. Žodžiai būtini tik tam, kad nutrauktų nejaukią tylą, kai žmonių nejungia jausmas. Kai atsiranda jausmas, žodžiai nebetenka savo svarbos.  

Abu su Kristoferiu tiesiog sėdėjome. Atrodė, kad abudu tylime, bet tylėjo tik lūpos. Ir  tik šį momentą aš pagaliau supratau, kiek daug man jis kasdien sakydavo kita kalba – meilės kalba.

Iki Kalėdų liko 5 dienos
Tęsinys: MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXI dalis)

Share This:

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XIX dalis)

Gruodžio 19-oji

Iki Kalėdų liko jau mažiau nei savaitė. Bet jaučiausi taip, lyg Kalėdos jau būtų atėjusios. Mano širdis prisipildė gyvybės, energijos bei tyro vaikiško džiaugsmo, kuriuo taip norėjau dalintis. Mintimis prabėgau per pastarojo laiko įvykius. Pastebėjau, kad į viską žvelgiu iš tam tikro atstumo, tarsi visa tai būtų nutikę visai ne man. Atrodė, kad visi rudeniniai slogučiai, visi nesusipratimai ir išdavystės buvo taip seniai, širdyje neliko nei kruopelytės liūdesio ar nuoskaudų, tik visaapimantis taikos ir ramybės jausmas. Teisingai sakoma, kad jei nori iš tiesų paleisti praeitį, privalai ateičiai plačiai atverti duris.

Kai po pietų nuvykau į mugę, Leonardas jau kažką linksmai pasakojo Kristoferiui, o šis veikiausiai pritardamas lėtai linkčiojo galvą. Kai tik prisijungiau, jie tarytum užmiršo tai, apie ką buvo ką tik kalbėję ir visą dėmesį skyrė man. Akimirkai pasijutau neįprastai.
– Ar vis dar dvejoji dėl savo ateities, Sofija, – ramiu balsu paklausė Kristoferis?
– Na taip, kaip vakar ir sakiau, net neįsivaizduoju, kuriuo keliu sukti, – atsakiau.
– Bet galbūt yra tik vienintelis kelias, Sofija, – pasakė senasis vyras.
– O kad tik žinočiau… – ištariau nerimo pilnu balsu ir garsiai atsidusau.
– Gyvenimas tik atrodo painus ir sudėtingas. Iš tiesų viskas yra žymiai paprasčiau. Tereikia klausytis to, ką sako širdis. Ji visuomet žino atsakymą. Bet jūs žmonės taip dažnai norite nusikratyti atsakomybės, trokštate kad kas nors kitas jums patartų, nuspręstų už jus. Taip elgiatės, nes paniškai bijote suklysti. Bet argi iš vis įmanoma suklysti gyvenant SAVO gyvenimą? O aš sakau – niekam gyvenime neatiduokite sprendimo teisės, nes niekas kitas nepažįsta jūsų širdies taip gerai, kaip jūs patys.
– Na bet kartais iš šono viskas geriau matosi, – įsiterpė Leonardas.
– Taip tik atrodo. Tik jūs patys žinote, kas jums teikia didžiausią džiaugsmą, kas jus įkvepia, motyvuoja, kas kelia nuostabą. Būtent ta kryptimi ir plukdykite savo gyvenimo laivą.
– Man atrodo, aš nežinau, kas man teikia džiaugsmą, – pasakiau neužtikrintu balsu.
– Žinai, – tvirtai tarė Kristoferis, – gal tiesiog pasirinkai nematyti ir negirdėti. Prisimink savo vaikystę, kas tuomet tave džiugindavo labiausiai.
– Saldumynai, – garsiai sušukau ir nusijuokiau. Bet Kristoferis nesijuokė ir toliau kalbėjo ramiu balsu:
– Pagalvok, apie ką svajojai, kai kiek paaugai, kai įžengei į paauglystę.

Kristoferio žodžiai skriejo toliau, o aš panirau į savo mintis. Prisiminiau kokia laiminga buvau kai šokau, kai su tėvais ir jų draugais ėjome į naktinius žygius, kai svajojau įgarsinti filmą, kai ketinau apkeliauti pasaulį, nakvoti gamtoje po atviru žvaigždėm nusagstytu dangum. Ir žinoma piešimas – jis irgi man teikdavo ir teikia galybę džiaugsmo. Prisiminiau ir tai, kad man visuomet labai patikdavo džiuginti žmones, daryti jiems staigmenas, visokeriopai padėti. Šypsojausi iki ausų ir pamažu grįžau į realybę, kur Kristoferis vis dar tęsė džiaugsmo temą:
– Jeigu jus lydi džiaugsmas – žinokit, kad einate savo keliu. Visas gyvenimas, visa egzistencija jums tai patvirtina. Kiekviena diena prisipildo vis daugiau gyvybės, energijos, spalvų, nuostabiausių kvapų, net oras tampa gaivesnis. Ir šio kelio niekas negali iš jūsų atimti. Kiekvieną naują dieną sąmoningai to siekite – džiaugsmo, įkvėpimo, susižavėjimo. Pradėkite nuo mažų dalykų savo kasdienybėje. Tereikia plačiai atmerkti akis ir atsiverti įkvėpimui. Įkvėpimas slypi visur – mylimo rašytojo žodžiuose, mėgiamo dainininko balse, žmonių šypsenose, pokalbiuose, gėlių žieduose, jūros bangavime. O tuomet tiesiog veikite. Dideli dalykai nutinka, kai visa galva pasineriate į tai, ką mėgstate.
– Man patinka karuselės, – vėl sušukau lyg mažas vaikas.
– Puikus metas tai prisiminti, – pasakė Leonardas, – eime. Jis ištiesė man ranką, padėjo pakilti nuo suolelio ir mes lėtai nužingsniavome didelio spalvoto rato link.
– Iki pasimatymo, mano vaikai, – mums nueinant sušuko Kristoferis.

Nusišypsojau jam ir pamojavau. Ėjome. O galvoje vis dar skambėjo ką tik girdėtos mintys, kurios tarytum mantra sukosi galvoje Kristoferio balsu: sekite savo džiaugsmą, sekite savo įkvėpimą, sekite tuo, kas teikia laimę.

Vos mums paėjus šimtą metrų už posūkio atsivėrė nuotabus kalėdinis ratas, pilnas šviesų, muzikos ir žmonių juoko. Kaip simboliška, pagalvojau. Juk taip sukasi metų ratas, taip juda ir gyvenimo karuselė – vis ratu. Kaip dažnai apsukę ratą sugrįžtame į tašką, kuriame jau esame buvę. Tik viskas būna jau šiek tiek kitaip. O gal tik mes būname šiek tiek kitokie. Ir niekuomet nežinome, ką gi atneš dar vienas posūkis. Belieka tik smagiai suktis ir pasitikėti visuo, kas vyksta.

Iki Kalėdų liko 6 dienos
Tęsinys: MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XX dalis)

Share This:

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XVIII dalis)

Gruodžio 18-oji

Vos pramerkusi akis, pažvelgiau pro langą. Snigo. Dideli puraus sniego kąsniai lėtai leidosi ant žemės ir formavo baltutėlį kilimą, kuriame norėjau įspausti pėdsakus. Lygiai kaip ir gyvenime – norėjau būti ryški, palikti po savęs kažką įprasminto, meno kūrinį, istoriją ar šį tą praktiško, kad taptų aišku: aš čia buvau. Sniege itin gerai atsispindi nueitas kelias, kaip ir metų gale ryškiai šviečia praėjusių metų nuveikti darbai ir pasiekti rezultatai. O tuomet nauji metai, nauji pažadai ir naujos viltys. Tiek daug sau norėjau pažadėti, tiek daug užsibrėžti ir siekti vėl iš naujo. Nauji metai – nauja galimybė pradėti viską iš naujo. Nauja galimybė išdrįsti eiti savo keliu. Būtent dabar buvo metas, kai reikėjo apsispręsti, ką studijuoti. Bet aš nežinojau, kuris kelias yra mano kelias. Mąsčiau apie anglų literatūrą ir istoriją. Bet taip pat mane domino biologija ir viskas, kas siejosi su gydymu. Kiek daug galimybių, o pasirinkimai riboti.

Kai apie savo dvejones papasakojau Leonardui, jis pasidalino savo patirtimi, renkantis studijas:
– Man irgi nebuvo lengva apsispręsti. Abu mano tėvai teisininkai. Kaip manai, ar jie labai apsidžiaugė, kai pasakiau, kad studijuosiu meno istoriją? Jiems buvo savaime suprantama, kad lygiai kaip ir brolis, pasirinksiu teisę, – tarytum su lengvu kartėliu balse kalbėjo Leonardas, – o čia staiga aš išdygstu su tokiu netikėtu pareiškimu.
– Bet tu nepasidavei jų spaudimui? – paklausiau aš.
– Aš tiesiog žinojau, ko noriu ir jie leido man rizikuoti. Žinoma, tikriausiai ir dabar jie iki galo nesupranta mano pasirinkimo. Bet aš jų nekaltinu. Tiesiog kiekvienas žmogus į gyvenimą žvelgia per savo patirties prizmę. Žinau, kad siūlydami rinktis teisę, jie iš visos širdies linkėjo man tik geriausio. O aš mat, kvailelis, nepasinaudojau tuo pasiūlymu – sarkastišką jo toną lydėjo pašaipus juokas.
– Tau gerai, tu bent žinojai, ko nori. O aš nesu tokia tikra. Tiesa sakant, kartais atrodo, kad vieno gyvenimo man negana. Aš norėčiau išbandyti tiek daug skirtingų rolių, darbų, profesijų, kad fiziškai vienam žmogui to neįmanoma spėti.
– O kodėl literatūra? Gal tu pati rašai?
– Kad nelabai, – sumykiau pusbalsiu, – na jei neskaitysime tokių dalykų kaip dienoraštis ir priverstiniai rašiniai mokykloje.
– Rašai dienoraštį? Kaip įdomu – entuziastingai tarė Leo, – jeigu gali rašyti dienoraštį, vadinasi gali rašyti bet ką, – pasakė, lyg tai būtų faktas, o ne jo ką tik sugalvota išvada. Ir po akimirkos tęsė šią mintį:
– Tik įsivaizduok, kiek skirtingų gyvenimų gali nugyventi savo personažų kailyje! – pasakė ir džiugiai nusijuokė, tarytum būtų radęs išeitį mano neišsprendžiamai dilemai.
– Cha cha, – pasakiau pašaipiu tonu, – tu ką, man siūlai rašyti knygas?
– Na nebūtinai… Aš tau tik patariu būti viskuo, kuo tau tik norisi būti šiame gyvenime.

Nieko neatsakiau, nutilo ir Leonardas. Kristoferis taip pat sėdėjo šalia, bet visiškai nesiklausė mūsų pokalbio. Jis buvo paniręs savo apmąstymuose. Buvau tikra, kad jis negirdėjo nė vieno mūsų žodžio. Bet aš klydau. Supratau tai, netikėtai jam prabilus:
– Beveik visi tėvai daro šitą klaidą, Leonai – pasakė lėtai atsisukdamas į mus.
– Kokią klaidą? – nustebo Leonardas.
– Jie nori gyventi savo gyvenimą per savo vaikus .
Kiek patylėjęs garsiai atsiduso ir tarė:
– Štai tokie jūs esate žmonės. Viską, ko nepasiekėte savo gyvenime, norite perkelti ant savo vaikų pečių arba bandote padaryti juos savo tęsiniais. Jums taip sunku suvokti, kad jie tai ne jūs. Jums taip norisi matyti juos sėkmingus, laimingus ir tuomet sakyti: MANO. Bet tai tėra iliuzija. Vaikai ateina pas jus ne tik kaip mokiniai, kuriuos mokote savarankiškumo, kuriuos lavinate ir aiškinate šio pasaulio taisykles. Jie ateina ir kaip didžiausi jūsų mokytojai, kurie jus moko džiaugtis kiekviena akimirka be jokios priežasties. Jie nuolatos jums primena kaip mylėti neįsitveriant, kaip pasiduoti nepraradus autoriteto, kaip atsistoti nukritus veidu į smėlį, kaip gyventi klausant širdies vedimo. Padėkokite jiems už šias nepaprastas pamokas. Pasidalinkite savo gyvenimo išmintimi, bet leiskite jiems gyventi savo gyvenimus. Leiskite jiems klysti, rinktis “netinkamą” kelią. Nes tik tai ir yra tikrasis mokymasis.

“Ach, kad dabar tai girdėtų mano tėvai…” – pagalvojau, – “tikriausiai jie nustotų man tiek daug priekaištauti ir amžinai kritikuoti kiekvieną mano žingsnį”.
Grįžusi namo, jau norėjau tiesiu taikymu eiti pas juos ir išberti viską, ką buvau neseniai išgirdusi, bet kažkas mane sulaikė. Galbūt nenorėjau prasitarti nei apie kalėdinę mugę, nei apie Kristoferį, nei juolabiau apie Leonardą.
– Atrodai labai laiminga, ar dėl mokslų taip džiaugiesi?- paklausė mama, kai grįžau.
– Na ne visai, man tiesiog patinka Kalėdos! – sušukau džiugiu balsu ir apsisukau aplink savo ašį.
– Sofija, tu gi amžinai kartoji, kad nemėgsti Kalėdų!
Nieko neatsakiau į jos nuostabos pilną repliką, tik garsiai nusijuokiau! Kalėdas aš mėgau visuomet, tik buvau pamiršus kaip džiaugtis.

Iki Kalėdų liko 7 dienos
Tęsinys: MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XIX dalis)

Share This:

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XVII dalis)

Gruodžio 17-oji

Šįryt mūsų namuose vyko didysis kalėdinis tvarkymasis. Valėmė, šveitėme, rūšiavome, išmetėme tai, kas buvo sugedę, suplyšę, pasenę. Atrinkome ir tuos daiktus, kurie dar buvo geros kokybės, bet kažkodėl jau nebeteikė džiaugsmo. Juos ketinome vėliau kam nors atiduoti, padovanoti. Jeigu tik egzistuoja žmogus, kurį tai galėtų nudžiuginti, kodėl gi neišleidus to džiaugsmo į laisvę? Tvarkymasis – tikrų tikriausias šventinio streso priešnuodis. Tvarkydamasis namus, neišvengiamai prasišluoji, nupūti dulkes, nuraizgai voratinklius ir iš savo vidinių kertelių. Atsilaisvinusią vietą gali užpildyti naujos mintys, nauji jausmai, naujos idėjos.

Baigusi darbus, išskubėjau į Kalėdinę mugę. Nustebau, kad ir Leonardas jau buvo ten.
– Labas, Sofija, – džiaugsmingai sušuko ir apkabino.
– Sveikas, Leonai, – ką čia taip anksti veiki?
– To paties galėčiau paklausti ir tavęs – atsakė ir nusijuokė, o kiek surimtėjęs tarė: – jau taip greitai Kalėdos. Ką gi tau jos reiškia?
Kiek pagalvojusi atsakiau:
– Kalėdos man visų pirma – artimi žmonės, mandarinų kvapas, stiklinių eglutės žaisliukų spindesys, skanūs patiekalai, cinamono aromatas, dovanos, šypsenos, staigmenos. Ir žinoma meilė. Nežinau kodėl, bet per Kalėdas visuomet jaučiuosi, lyg būčiau įsimylėjusi, – pasakiau ir pajutau kaip mano skruostai šiek tiek nuraudo. Leonardas nusišypsojo ir po akimirkos prabilo.
– Labai gražu! O man Kalėdų nuotaika neišvengiamai aplanko išvydus sniegą ir pirmąsias kalėdines muges. Meduoliai, karštas vynas ir jaukus draugų būrys – štai, kas yra Kalėdos! O meilė – ji visuomet kažkiek kalėdiška.

– Meilė yra atsakymas į bet kokį klausimą, net kai ir nežinai, koks buvo klausimas, – už nugaros išgirdome ne tik pažįstamą balsą, bet ir griausmingą juoką. Tai Kristoferis taip netikėtai prisijungė prie mūsų pokalbio ir tuojau pat tarsi koks eterio vilkas, užgrobė visą dėmesį:
– Jūs įsiveliate į konfliktus, gyvenate baimėje, smerkiate ir kritikuojate, viską pernelyg sureikšminate tik todėl, jog tikite, kad tai yra tikra. Bet vis dėlto vienintelis tikras dalykas gyvenime yra tik meilė ir tai, kas gimsta iš jos. Visa kita yra iliuzija, jūsų proto sukurtos istorijos, kuriomis jūs tikite ir kurias kuriate nuolat vėl ir vėl. Tai lyg sapnai, kuriuos regite ne tik naktį, bet ir dieną. Ir tuomet jūs negalite pažinti meilės. Tik manote, kad šį tą nusimanote apie meilę. Apie meilę ką nors suprasti – neįmanoma. Ją galima tik patirti. Jūs, žmonės, taip dažnai meilę susiaurinate arba meile vadinate visai kitus dalykus. Bet iš tiesų, tikrąją meilę atskirti visai nesunku. Meilė nepripažįsta ribų ir savininkiškumo. Ji visuomet suteikia laisvę. Meilė nevyksta pagal užsakymą, tai spontaniškas potyris. Kad jį patirtumėte, privalote atsiverti. Tikrasis meilės menas – pašalinti visas kliūtis, trukdančias šios energijos tekėjimui. Meilė ateina tik tuomet, kai leidžiate ištirpti viskam, kas nėra meilė – nuoskaudoms, nepritarimui, norui kontroliuoti, nesaugumo jausmui. Kai vidinis ledas tirpsa, pamažu šyla širdis.

Kristoferis nutilo, tylėjo ir Leonardas. Ir aš panirau į savo mintis. Meilės tema man visuomet keldavo daugybę klausimų. Šiandien gavau atsakymus į daugelį jų. Bet vis dar smarkiai abejojau ar gebėsiu tai ką pasakė Kristoferis paversti praktika. Savintis tai, ką myliu, man atrodė taip natūralu, kaip bandyti kuo ilgiau išlaikyti nuskintos gėlės žiedą ar ištęsti iki begalybės jau besibaigiančią šventę. Bet gal meilė tikrai išlaisvina?

Iki Kalėdų liko 8 dienos
Tęsinys: MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XVIII dalis)

Share This:

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XVI dalis)

Gruodžio 16-oji

Šiandien nuo pat ryto mąsčiau apie Leonardą. Mintyse žvelgiau į jo gilias akis ir gėrėjausi užburiančia šypsena bei puikiu humoro jausmu. Svajojau jį vėl šiandien susitikti. Laimei, nuvažiavusi į mugę, radau juos abu – Kristoferį ir Leonardą.
– Laba diena, – džiugiai pasisveikinau.
– Sveika, Sofija, – vos ne vienbalsiai ištarė vyrai.
– Kaip gerai, kad atėjai, – neslėpdamas džiugesio ištarė Leonardas. – Jau svarstėme, kada gi pasirodysi.
– Na kaip matot, aš jau čia, – pasakiau ir jau ruošiausi sėsti ant suoliuko, bet dar iki jo sugebėjau paslysti. Laimei, Leonardas spėjo mane sugriebti už rankos, kitaip būčiau išsitiesusi visu ūgiu.
– Kokia aš nevėkšla, – pasakiau pusbalsiu ir atsisėdau prie Leonardo.
– Tai yra tikrų tikriausias smurtas prieš save, – pasakė Kristoferis tokiu rimtu balsu, kad tapo aišku, jog jis nejuokauja.
– Apie ką jūs čia, Kristoferi? – paklausiau dar nesuvokdama, kad jis dabar kalba būtent apie mane.

– Žodžiai kuriuos sakote kitiems, turi prasmę. Bet dar reikšmingesni yra žodžiai, kuriuos sakote patys sau. Kartais garsiai, o kartais tik mintyse, jūs nuolat kuriate savo vidinį dialogą. Kaip dažnai jūsų mintys prisunktos kritikos, paniekos, kvailų pasenusių įsitikinimų. Šios mintys nulemia jūsų savijautą, jūsų veiksmus, poelgius, santykius su aplinkiniais, jos formuoja jūsų charakterį, kuria jūsų gyvenimą. O jūs net nesusimąstote, kokios jos. Nepaisant to, nuolat sau kartojate: turėčiau būti toks, privalau pasiekti, įgyvendinti, padaryti tai ir tai. “Turėčiau, reikia, privalau” – žodžiai keliantys vidinį konfliktą. Argi jūs negalėtumėte būti sau šiek tiek švelnesni? Kiekvieną kartą, kai ant savęs supykstate, kai nusiviliate, kai kas nors nepavyksta, akimirkai stabtelėkite. Pamąstykite, kaip šioje situacijose kalbėtumėte su savimi, jei besąlygiškai save mylėtumėte. Įsivaizduokite, kad esate savo vidinio vaiko mama. Ar mylinti mama pyks ant savo suklupusio vaiko, ar švelniai jį apkabins ir paguos? Būkite sau švelnūs ir palaikantys. Prisiminkite, kad esate vertybės. Kad ir kas nutiktų, jūs esate verti meilės ir palaikymo. Kada gi paskutinį kartą sakėte sau mintyse “aš myliu tave”? Nenustebčiau, jei neprisimenate. O aš sakau, kartokite tai. Ne tuomet, kai gaunate naują darbą ar pasiekiate idealų svorį, o kiekvieną dieną, be jokios akivaizdžios priežastys. Palaikykite save ir tuomet, kai esate nuliūdę, jaučiatės vieniši, kai atrodo, jog jūsų niekas nemyli, kai žengiate į nežinomybę bandydami kažką naujo. Būkite sau patys geriausi draugai, asmeniniai mokytojai, mylinčios ir rūpestingos mamos. Kad pasijustumėte mylimi, paprastai trokštate išorinio dėmesio ir palaikymo, pritarimo ir padrąsinimo. Bet mylimi jausitės pirmiausia tada, kai mylėsite patys save. Tad klausykitės, ką kiekvieną dieną sakote sau. Galbūt kažkurie sakiniai jau seniai nebeatitinka tikrovės ar skatina blogus jausmus. Kodėl gi jų nepakeitus naujais, palaikančiais teiginiais? Žodžiai gali būti kartūs it krienai arba saldūs lyg medus. Renkatės jūs.

Kristoferis nutilo, netikėtai pakilo iš savo vietos ir nužingsniavo sparčiu tempu, lyg staiga būtų sulaukęs ypatingai svarbaus darbo. O mes su Leonardu visai neskubėjome. Vienas kitam uždavinėjome pačius netikėčiausius klausimus ir klausėmės ne tik atsakymų, bet ir savo tariamų žodžių. Nes dabar žinojome – žodžiai turi ypatingą galią.

Iki Kalėdų liko 9 dienų
Tęsinys: MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XVII dalis)

Share This: