Rytojaus nėra

Ar esi pagavęs save prisižadantį nuo rytojaus, nuo pirmadienio, nuo naujų metų pradžios pradėti sportuoti, mažiau valgyti visokio šlamšto, anksčiau keltis rytais, dažniau susitikti su draugais, daugiau šypsotis ir juoktis? Pasižadėjimai sau, kad ir kokie jie įprasti ar keisti bebūtų – dažnas kiekvieno palydovas. Tačiau atėjus tam viltingam rytojui taip ir nepajudini nė piršto. Bet tik dėl to, kad  tam yra milijonas priežasčių: svarbus susitikimas, prasta nuotaika, bloga savijauta, krūvos neišspręstų problemų. Ir dar visa aibė kitų. Ir žinoma, pati svarbiausia – laiko stoka. Jei tik paroje būtų daugiau laiko… O kas tuomet?  Tik dar daugiau progų gailėtis savęs ir kurti rytojaus dienos scenarijų, kurio taip ir neįgyvendinsi. Nes rytojaus tiesiog nėra! Ar niekada nesusimastei, kad egzistuoja kažkas, kas visai nenori, kad gyventum geriau? Gal tai pavydi draugė, kuri slapta linki nesėkmės, ar piktas kaimynas, įkyriai trankantis duris ir neleidžiantis susikaupti, o gal vidinių kompleksų pilnas bosas, kuris kaip tik tavo sąskaita bando išspręsti savo emocines problemas. Vidus atsispindi išorėje tarsi atvaizdas veidrodyje. Nukreipti į išorę visada patogu – juk tada nereikia prisiimti atsakomybės. Gali kaltinti ką nors kita. O vis dėlto, gal tas amžinai pagalius į ratus kaišiojantis kipšas gyvena viduje? Kas jis ir kodėl taip elgiasi? Galbūt tai kuri nors tavo asmenybės dalis. Kurios nors planetos energiją įgyvendinanti subasmenybė, labai stokojanti  dėmesio, laiko ir erdvės pasireikšti. O gal ji labai bijo? Būti nestereotipiška, nevisuomeniška, neempatiška, nedraugiška ir dar visokio plauko ne-iška. Tenka sutikti su A. Maslow, kuris teigė, kad labiausiai žmonės bijo savo aukščiausio potencialo realizacijos. Nėra geresnio būdo tvarkytis su baime kaip imti ir pažvelgti jai tiesiai i akis. Rytų mistikai kaip galimą vidinį kenkėją įvardina mūsų protą. Tai jis, bijodamas kad žmogus, leidęs sau išgirsti vidinius poreikius ir patenkinęs juos, prisimins kaip kvėpuoti širdimi, o ne galva, sako: “atidėk tai rytojui”. Protas bijo prarasti autoritetą ir kontrolę. Kodėl žmogus neatideda visko metams, dešimtmečiui, o atideda tik trumpai akimirkai? Manau todėl, kad tokiu atveju jis suprastų, jog elementariai save apgaudinėja. O kai laiko tarpas toks mažytis, šios apgaulės nesuvokiame. Vis rytoj, rytoj. Bet rytojus niekada neateina, nes rytojaus nėra. Yra tik ši akimirka, ir kodėl gi tau ja nepasinaudojus? Nori sportuoti – griūk ir daryk atsilenkimus, nori kurti – nedelsk, nori keisti save ir pasaulį – pirmyn! Ir visa kita šią akimirką yra nesvarbu, jei tik tai ką nori daryti eina iš širdies. O gal bent kartą galėtum sau leisti tokią prabangą? Ne rytoj, o būtent DABAR.

Share This: