Mėnulio simbolika ir reikšmė vaiko horoskope

Astrologijoje Mėnulis simbolizuoja žmogaus esminius poreikius, instinktyvius elgesio modelius, įpročius, pasąmonines sampratas, jausmus bei emocines reakcijas. Mėnulis atstovauja pasąmonės principą. Iškylanti Saulės (sąmoninga) energija priklauso ne tik nuo veiksmo, bet ir nuo formą, sąlygas bei aplinkybes suteikiančios Mėnulio energijos (pasąmonės). Todėl Mėnulį galime suvokti ir kaip tam tikrą indą, plačiąją prasme. Tai yra, aktyviajam principui suteikiama aplinka, vieta, lokacija. Ši Mėnulio funkcija puikiai matoma ir Mėnulį vaizduojančiame simbolyje – tai tarsi dubuo, paverstas ant šono. Priešingai nei Saulė, Mėnulis simbolizuoja moteriškąjį principą.

Ankstyvaisiais vaikystės metais, Mėnulis ypač svarbus horoskopo rodiklis. Naujagimiai, kūdikiai ir maži vaikai dar nėra sąmoningi. Jie turi esminius instinktyvius poreikius, kuriuos atskleidžia aplinkiniams ir jų patenkinimas leidžia jiems išlikti, tačiau jie dar nesuvokia savęs kaip sąmoningos, individualios ir unikalios asmenybės. Taigi šiuo laikotarpiu, Mėnulio savybės, nurodytos konkretaus horoskopo ženklo, vaiko gyvenime dažniausiai matomos daug ryškiau nei jo Saulės ženklo bruožai.

Taigi Mėnulis vaiko horoskope visų pirma simbolizuoja svarbiausius jo poreikius, jo emocines išraiškas ir ankstyvąsias vaikystės patirtis. Jis susijęs su pasąmonės prielaidomis, kurias vaikutis susiformuoja pačioje pradžioje – tai požiūriai, kurių išmokstame iš tėvų net nesuprasdami to, paveldimi mąstymo šablonai, instinktai ir labai svarbūs psichologiniai elgesio šablonai, kurie kyla iš kūdikiškų patirčių, tiek teigiamų, tiek neigiamų.

Iš Mėnulio ženklo bei jo pozicijos horoskope galime sužinoti nemažai dalykų. Mėnulio zodiako ženklas atskleidžia būdą, kuriuo veikia Mėnulio energijos. Taigi, Mėnulio ženklas suteiks informacijos apie tai, kokie yra svarbiausi vaiko poreikiai, kokią kasdieninę aplinką jam geriausia suteikti, kad jaustųsi saugiai ir komfortabiliai. Mėnulis atspindi ir tai, kaip vaikas įsisavina informaciją, todėl tai svarbus veiksnys, susijęs su intelekto vystimusi. Vaiko Mėnulio ženklas taip pat atskleidžia tuos ankstyvuosius jausmus ir patirtis, giliai prasiskverbiančius į žmogaus dvasią ir formuojančius tam tikrus elgesio modelius, kurie turės įtakos visam žmogaus gyvenimui. Taigi tėvai, auginantys vaiką ir suprasdami Mėnulio simbolizuojamus poreikius ir emocijas gali apsaugoti jį nuo galimų neigiamų patirčių ir tam tikrų blokų, kuriuos formuotų tokios patirtys.

Mėnulio ženklas atskleidžia ir tai, ko vaikas tikisi iš savo mamos. Ankstyvuoju vaikystės laikotarpiu mama vaikui tarsi visas pasaulis. Astrologijoje priimta, kad Mėnulis įkūnija Motinos archetipą. Tačiau Mėnulio padėtis vaiko horoskope daugiau aprašo tai, kaip vaikas linkęs matyti savo mamą ar žmogų, atliekantį motinos rolę, o ne tai, kokia ji ar jis yra iš tikrųjų.

Nors Mėnulio energijos iškiliausios keletą pirmųjų metų, jos visada šalia – tarsi asmenybės širdies ritmas. Esminiai poreikiai, simbolizuojami Mėnulio, išliks visą vaiko gyvenimą, žinoma, atitinkamai augs su kiekvienu jo raidos etapu. Apie Mėnulį galima galvoti kaip apie stipriausią rodiklį, parodantį vidinį vaiką, kuris vis dar slypi kiekviename žmoguje, einant gyvenimo keliu.

Share This:

RUNOS: ANSUZ

Runos mitologija. Vieną dieną vyriausias dievų dievas Odinas jojo ant savo žirgo Sleipniro ir prijojo didžiulį pasaulio medį Igdrasilą. Tai milžiniškas uosis, jungiantis devynis skirtingus pasaulius. Tai pasaulio ašis, gyvybės medis. Ant vienos kalvos po šiuo medžiu gyvena trys deivės Urda, Verdani ir Skulda. Jos visai kaip trys graikų Moiros verpia žmonių likimus. Tai praeitis, dabartis ir ateitis. Įdomiausia, kad Urda (praeitis) perima giją iš Verdani (dabartis), o Verdani perima ją iš Skuldos (ateitis). Tai yra „Kas buvo rytoj ir bus vakar?“ Dar viena nuoroda mums, kad laikas nėra linijinis. Šios trys likimo deivės saugo labai didelę išmintį. Ir dievas Odinas jas kamantinėdamas daug sužino apie praeitį ir ateitį, bet jam vis dar negana, jis trokšta sužinoti dar daugiau pasaulio paslapčių. Tuomet moterys pataria jam nukeliauti pas milžiną Mimirą, kuris gyvena prie pat išminties šaltinio, yra jo šeimininkas ir saugotojas. Taigi Dievas Odinas nukeliauja į milžinų žemę, kad atsigertų išminties iš Mimiro saugomo šaltinio, tačiau milžinas taip lengvai nenori atiduoti savo žinių, todėl kaip užmokestį Odinas Mimirui palieka savo kairę akį, tuomet Mimiras atskleidžia jam savo paslaptis. Bet ir tuomet Odinas nepasitenkina išminties paieškos rezultatais. Prieš grįždamas, jis užsuka prie pasaulio medžio. Netikėtai jo apsiaustą pagauna medžio šakos ir Odinas kabo tarp dangaus ir žemės. Kad ir kaip jis bando išsilaisvinti, jam nepavyksta. Taip jis kabo devynias dienas ir naktis, nevalgęs ir negėręs (kai kurie šaltiniai dar mini, kad jis kabo persidūręs save kardu). Ir jam taip bekabant  netikėtai pradėjo šviesėti ir aiškėti viduje, tarsi nušvito. Galiausiai jis pamatė ant žemės pačius vertingiausius simbolius. Jis sukaupęs visas jėgas, įdėjęs visas pastangas šiaip ne taip pasiekė tuos simbolius. Pavadino juos runomis, nes jos šnabždėjo išmintį (vienas iš runų pažodinių vertimų yra „šnabždėti“). Dabar Odinas jau sugebėjo išsilaisvinti iš medžio. Odinas inicijavo kitas dievybes į runų išmintį ir taip pat perdavė šią dovaną patiems ištikimiausiems ir išmintingiausiems žmonėms, tarsi graikų Prometėjas perdavė žmonėms ugnį. Kaip ir be ugnies, taip ir be runų išminties žmogui gyventi būtų buvę sunku.

Runos interpretacija: Runa apie kurią šiandien noriu papasakoti yra Odino runa Ansuz. Pirminė jos reikšmė yra visų dievų dievas, Praamžis, tradiciškai tai Odinas. Ir Odinas šioje runo tarsi supriešinamas su Lokiu, dievų pasiuntiniu ir apgaviku. Taip pat ši runa siejama su tokiais žodžiais kaip „burna“, „kvėpavimas“. O iš to kyla daugybė reikšmių ir prasmių. Tai išmintis, bet ne statinė jos būsena, bet judėjimas, perdavimas iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas. Tai komunikavimas, kurio pagrindinė priemonė yra kalba. Apskritai, ši runa man yra tokia merkuriška, kad kalbėti apie ją ir tuo pačiu nekalbėti apie Merkurijų yra praktiškai neįmanoma. Komunikavimas yra viena iš pagrindinių Merkurijaus funkcijų. Jos dėka galima įveikti spragą, kuri egzistuoja tarp dviejų esybių. Pasaulis yra padalintas tarp objekto ir subjekto, tarp tavęs ir manęs. Ir mes niekada negalėsime pilnai suvokti kito žmogaus pasaulio, perimti jo supratimo. Tačiau nesame ir visai atskirti nuo jo – mes galime kalbėti. Pats žodis nėra kažkoks realus, tai mūsų protas jam suteikia prasmę. Kalba – tai simbolių kalba. Ji apima visų rūšių informacijos perdavimą. Viskas, ką mes patiriam, jaučiam, tikim ar netikim yra perduodama ženklais, kurie atskleidžia faktus, patirtis ar esybes mūsų mintyse. Pvz. mūsų vizualinis medžio įspūdis nėra daiktas. Tai yra smegenų patirtis, šviesai susidūrus su akių tinklaine. Tai ką mes matome kaip medį, yra tik mūsų patirtis medžio realybės aspekto atžvilgiu. Visi kiti įspūdžiai taip pat sukurti smegenims gaunant informaciją iš jutimo organų. Pirminiai simboliai yra tie, kurie kyla tiesiogiai iš mūsų patirčių. O kalbos simboliai šiuo atžvilgiu geriausiu atveju tik antriniai. Todėl net ir puikiausi komunikatoriai ne visada gali perduoti tas tikrąsias patirtis. Iš čia kyla labai svarbi kitos, ne žodinės komunikavimo priemonės reikšmė – tai menas plačiąja prasme. Menas tikrai nėra toks tikslus kaip kalba, tačiau jis operuoja pirminiais simboliais ir dėl to kartais yra tikrai labai galinga priemonė ir gali žmonėms perduoti tą informaciją, kurios nenusakysi žodžiais. Dėl to Ansuz labai siejama tiek su poezija, tiek su literatūra plačiąją prasme, tiek su muzika ir pačiu kūrybiniu įkvėpimu. Jau pats žodis įkvėpimas mums duoda nuorodą į žodį „kvėpavimas“, kuris yra vienas iš raktinių šios runos žodžių. Kokia galinga ši runa galime suprasti, jei pagalvosime apie tokius dalykus, kaip pirmasis kūdikio įkvėpimas ar paskutinis žmogaus atodūsis. Jei pagalvotume apie kvėpavimą kaip apie procesą, tai suprastume, kad tai jungtis tarp fizinio pasaulio ir viso supančio energetinio pasaulio. Kvėpavimas labai svarbus ir meditacijos metu, taigi praktikuojant meditaciją būtų tikslinga naudoti Ansuz. Grįžtant prie Ansuz komunikavimo funkcijos, būtina paminėti, kad tai ne tik mums įprastas komunikavimas, tai ir bendravimas su kitomis gyvybės formomis (augalais, gyvūnais) ar aukštesnėm būtybėm. Tikriausiai dėl to ši runa siejama su vizijom, įžvalgom, šamanyste ir aiškiaregyste.

Kitas labai svarbus runos Ansuz aspektas – sąmoningumas. Jei prieš tai buvusią runą Thurisaz simbolizuoja milžinai, kurie yra chaotiškos jėgos, tai runą Ansuz simbolizuojantis Odinas įveda aiškumo, supratimo ir tvarkos. Thurisaz – tai pasąmoningas vidinis žinojimas, kad perėję asmeninį pragarą galėsime kilti į šviesą. Ansuz – tai sąmoningas supratimas apie visą tai, kas vyksta aplinkui, supratimas ir gebėjimas perduoti tai kitiems. Ansuz- tai įvardinimas. Įvardindami dalyką jam suteikiame galią. Senovėje įvardinimas padėdavo išsklaidyti piktąsias dvasias, supančioti demonus ir išsivaduoti iš psichologinių grandinių. Ansuz taip pat primena ir apie tai, kokia svarbi yra mūsų vardo reikšmė. Ir šiuo atžvilgiu runa vėlgi labai siejasi su Merkurijumi, kuris yra pačios sąmonės aspektas: jis sukuria santykį tarp subjekto ir objekto, kuris yra būtinas, kad egzistuotų sąmoningumas. Vaikas pradeda kalbėti maždaug tuo metu kai pradeda suvokti, kad žmonės yra atsiskyrę vienas nuo kito. Taigi, Ansuz atskleidžia magiją, kurios dėka simbolių pagalba, kalba, rašytinis žodis įvedą tvarką į pusiau sąmoningą ar visai nesąmoningą protą. Šiauriečių mitologijoje dažnai minima kova tarp dievų ir milžinų, simboliškai ji reiškia kovą tarp sąmonės ir pasąmonės, su kuria susiduriame pasaulyje, kuri vyksta ir mūsų viduje. Taigi Ansuz taip pat reiškia ir kūno bei proto balansą, vidinę harmoniją. Būrimuose ši runa gali reikšti, žinutę, informaciją, gerą patarimą, dažniausiai iš žmogaus, kuris laikomas autoritetu. Šiuo patarimu tikrai reikėtų pasinaudoti. Tai mokymo ir mokymosi runa, kuri pažadina spartesnį mokymąsi, mokymą ir dalinimąsi žiniomis. Ji garantuoja harmoniją ir tvarką. Tai išmintis, dvasinės galios, tai pasaulio medžio pažinimas. Tai sintezė ir transformacija. Dieviškasis įkvėpimas.

Share This:

Kokie tikrieji mūsų elgesio motyvai?

Vis dėlto, tikrieji veiksmų, poelgių ir sprendimų motyvai turėtų būti meilė, džiaugsmas, laisvė.

Kad ir ką bedarytume, svarbu už viso to slypintis motyvas. Visgi, mes dažnai neteikiame tam daug reikšmės. Net nesusimąstome, kaip dažnai daugelį mūsų sprendimų ir veiksmų paprastai nulemia tokie motyvai kaip troškimas, skausmas ir baimė.

Troškimas, kaip sakė Buda, yra tikroji žmonijos kančios priežastis. Kad ir koks nuostabus bebūtų troškimo patenkinimo atneštas malonumas, jis netrunka amžinai. Tuomet jį seka kitas troškimas. Taigi, vieno troškimo patenkinimas gimdo kitą troškimą. Ir taip be galo. Žmogus tampa savo troškimų vergu ir besivaikydamas malonumų, pražiopso patį gyvenimą. Kuo daugiau turi, visada gali norėti dar daugiau. Kaip ir vaikai žaislų gausybės apsupty visada tiesia rankas į naują žaisliuką. Su kiekvienu maloniu potyriu, įgytu daiktu, pasiektu rezultatu, mumyse pradeda dygti godumo sėkla, besiveržianti į paviršių ir šnibždanti dar, dar ir dar. Turėjimas taip pat gimdo savininkiškumo, prisirišimo bei baimės prarasti jausmus. Kuo daugiau turime, tuo nesaugesni jaučiamės. Kai žmogų užvaldo troškimas – visos priemonės jam pasiekti tampa priimtinos. Tampa įprasta pasitelkti manipuliacijas, melą, nesąžiningumą. O kur dar pavydas ir pyktis, dėl to, kad kažkas kitas greičiau nei mes įkopė į tą patį everestą. Taip, troškimai tikrai gali aptemdyti akis. Bet lygiai taip pat akis aptemdo ir raginimas kovoti su savo troškimais. Nes kuo labiau bandai atsikratyti savo troškimų, tuo labiau tampi negyvas. Gyvenimas netenka prasmės. Jis tampa bekvapis, drungas, priplėkęs. Norėdamas gyventi be troškimų, žmogus turi visiškai užsidaryti nuo išorinės realybės. Tai lygiai toks pats kraštutinumas kaip ir absoliutus pasidavimas savo troškimams ar nuolatinis malonumų vaikymasis. Kai esti du kraštutinumai, visada reikia žvelgti per vidurį, bandyti surasti tą auksinį tašką – tarpinį kelią. Ir jis yra. Visada yra. Tikslinga yra stengtis ne atsikratyti visų savo troškimų, o būti laisvam nuo jų, neprisirišti prie jų, nepaversti savęs jų vergu. Troškimai neturi tapti kančios priežastimi ir apsėdimu. Tu juos valdai, ne jie tave. Prisimink, kad visada gali rinktis turėti ar neturėti. Kaip moko tantra, troškimo užgimimo akimirką, žmogus turi būti budrus, žvelgti sąmoningu žvilgsniu, galiausiai, pats tapti tuo žvilgsniu.

Skausmas – aktyvus signalas, rodantis kad kažkas yra ne taip. Kančia kyla tuomet, kai prarandamas ryšys su savastimi ar siekiama kažko kito nei nori siela. Kai kurios pasaulio religijos itin išaukštino skausmą, o kankinius ir ligonius pavertė kone šventaisiais ir kilmingaisiais. Taip, skausmas tikrai gali būti kilnus ir taurus, bet tik tuomet kai jis tarnauja aukštesniam tikslui – padeda atmerkti akis ir grįžti arčiau šaltinio, arčiau tiesos. Skausmo akimirką tampame aktyvūs, sąmoningi. Tai augimo proceso dalis, bet jokiu būdu ne vertybė. Bet ką dažniausiai daro žmogus skausmo akimirką? Bando jo atsikratyti bet kuriomis priemonėmis. Štai kodėl taip klesti farmacijos pramonė ir vis daugėja įvairiausių psichologų ir parapsichologų. Jei bandome mechaniškai jį išnaikinti – tik perkeliame į kitą kūno vietą, nes jis tik simptomas, kuris visada turi priežastį. Būtent todėl, labai sunku paleisti skausmą. Už mūsų kančios visada slypi kokia nors priežastis, mūsų ligos tarnauja ta tikram tikslui. Tereikia paklausti savęs kokį poreikį ši liga tenkina, ką padeda pasiekti, ką mes darome, patiriame kitaip, nei tuo atveju, jei šito skausmo nebūtų? Galbūt būname šioje akimirkoje, čia ir dabar. Gal leidžiame sau ilsėtis, mėgaujamės kitų žmonių gailesčiu ir rūpinimusi mumis. Galbūt skausmas ir ligos tampa kraštutinėmis priemonėmis padedančiomis išvengti vienatvės. Kad ir kas tai bebūtų, kol nepaleisime slypinčio poreikio ar priežasties, tol nepaleisime ir skausmo. Skausmas ir kančia turbūt vieninteliai tikri mūsų gyvenimo bendrakeleiviai. Užtenka įsijungti televizijos žinių naujienas, kad suprastume, jog skausmas tapo mūsų priklausomybe, mūsų kasdienine duona. Taip įpratome gyventi su skausmu, kad normali būsena mums atrodo mažų mažiausiai nepatogi, keista, sukelia pačius įvairiausius jausmus, tokius kaip kaltė ir sąžinės graužatis. Kaip gi gali gyventi puikiai, kai visi aplinkui kenčia? Netgi meilė, kaip daugelis ją suvokia yra bandymas išsivaduoti nuo emocinio skausmo – savo vidinės vienatvės. Mylėti mums reiškia nebekentėti vienatvės. Tačiau kokie bus veiksmai ir sprendimai kylantys iš desperatiškumo ir kančios? Ar jie gali atnešti mums pilnatvę, palaimą, įkvėpimą? Geriausiu atveju tik labai trumpam. Tad kančiai užėjus reikia ne veiksmo, o suvokimo ir atsakomybės. Nors ir nelengva pripažinti, bet greičiausiai patys visa tai susikūrėme ir tik patys galime išspręsti.

Dar vienas stiprus elgesio motyvas yra baimė. Ji sukausto kvėpavimą, sutrauko energijos tekėjimo gijas, priverčia paklusti, pasiduoti, generuoti energiją kažkam kitam; ji stabdo ir paralyžuoja. O jei ir leidžia veikti, tai tik desperatyviai, nepalikdama pasirinkimo ir visiškai suvaržydama laisvę. Iš esmės baimė yra visiškai normali mūsų gyvenimo dalis ir tik jos dėka mes galime išlikti. Tai natūrali emocija, tačiau kartais ji tampa iracionali, patologiška. Kartais mes bijome kai nėra jokio realaus pagrindo bijoti, kai mums niekas negresia. Baimė labai dažnai susijusi su troškimais ir prisirišimu. Jei šiandien turiu, ryt galiu nebeturėti, jei esu gyvas ir sveikas – bet kada galiu susirgti ir taip toliau. Kyla nerimas, baimė, apima vidinis nesaugumo jausmas. Jo nenuvysime racionaliu protu ir nepakeisime kitomis emocijomis. Užtektų tik prisiminti, kad šiandien čia ir dabar viskas yra tobula. O kaip bus rytoj nežino niekas. Tereikia mėgauti šia akimirka ir nebėgti toli į ateitį. Ateitis juk pati ateis. Bet mes bėgam, todėl ir bijom, nerimaujam. Iš baimės meldžiamės, apsimetam mylintys, meluojame sau ir kitiems. Paprastai tai tik nutolina nuo mūsų savasties. Ir mes įprantame bijoti. Kiekvieną kartą nesąmoningai sulaikydami kvėpavimą siunčiam savo smegenims signalą, kad mes nesaugūs. Tai ką gi daryti nesąmoningos, patologinės baimės akimirką? Kvėpuoti. Sumažinti situacijos reikšmingumą. Žvelgti iš šalies. Veikti priešingai nei baimė (o gal tiksliau ego) norėtų.

Vis dėlto, tikrieji veiksmų, poelgių ir sprendimų motyvai turėtų būti meilė, džiaugsmas, laisvė. Visų pirma meilė ir pagarba sau, savo poreikių suvokimas, pripažinimas ir patenkinimas, nuoširdus rūpinimasis savimi ir atsakomybė už tai, kas vyskta tavo gyvenime. Iš meilės sau atėję sprendimai – tikrieji. Galime dažnai save pagauti besiaukojantį dėl kito, neva iš meilės kitam. Bet tai dažniausiai nėra meilės motyvas. Veikiau gailestis, kaltė ar baimė prarasti, troškimas manipuliuoti. Bet kitam gali padėti tik tuomet, kai gerbi ir myli save. Mes taip dažnai gelbėjame pasaulį, bet kartais užtektų tik savimi pasirūpinti ir visas pasaulis atsistotų į savo vietą, kur kiekvienam ir priklauso. Tačiau pasaulio gelbėjimas paprastai nuneša tolyn nuo savų problemų, nuo savo emocijų patyrimo ir priėmimo.

Taigi, prieš sureaguojant, prieš priimant tam tikrą sprendimą ar įsitraukiant į veiksmą derėtų savęs paklausti trijų dalykų:

  • ar darau tai iš meilės sau?
  • ar man tai teikia džiaugsmą/palaimą/ramybę?
  • ar esu laisvas veikti/pasirinkti ir mano srendimo niekas neriboja?

 

Share This: