Apie sąmoningumą džiaugsmo akimirkoje

Maždaug savaitę galvoje sukosi vienas klausimas: kodėl džiaugsmo akimirką sąmoningumas kažkur išnyksta. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau atsakymas į jį būtinai mane aplankys. Tai atsitiko būtent šį nuostabiai ramų sekmadienį. Atsakymą visai netikėtai atradau Osho žodžiuose. Dalinuosi. Galbūt kažką juose rasite ir jūs. Galbūt dar kažką didesnio.  Su meile…

“Pabandyk suprati tai: kai esi laimingas, tau nereikia Dievo. Kam reikia Dievo, kai jis yra laimingas ir mėgaujasi gyvenimu, yra pilnas energijos ir jėgų? Kai gyvenimas yra pilnatvėje, kam reikia Dievo? Tuomet užtenka filosofijos ir be Dievo. Laimės akimirkoje niekam nereikia Dievo. Jei prisimeni Dievą kai esi laimingas, yra labiau tikėtina, kad pažinsi jį, negu tuomet, kai prisimeni jį kančioje, nes kančioje [jį] prisimena visi. Tai labiau susiję su kančia, negu su tavimi. Tai besikankinančio proto, kuris pasijunta bejėgis, dalis. Jei gebi prisiminti Dievą švęsdamas, tai nėra natūralu; tai antgamtiška. Kai esi absoliučiai laimingas ir jauti pilnatvę, kiekvieną gyvenimo momentą gyveni maloniai, tėkmėje, kai viskas atrodo įmanoma, viskas sekasi, viskas yra šalia, lengvai pasiekiama, esi savo gyvenimo maksimume, jaunas, gyvybingas, tuomet yra nenatūralu prisiminti Dievą. Bet jei prisimeni jį tuomet, yra labiau tikėtina pakliūti į dievišką realybę

Kodėl? – todėl, kad visų pirma yra praktiškai neįmanoma prisiminti. Jeigu prisimeni tuomet, kai esi laimingas, tuomet jau kyli iš savo pasąmonės į viršų. Atlieki sąmoningą pastangą, tu jau bundi, jau mažiau miegi. Miegant dalykai paprasčiausiai tau atsitinka. Kai tampi šiek tiek daugiau budrus, tuomet jau nesi tik auka, jau gali rinktis.

Atsimink tai: Dievas, kurį prisimeni kančioje yra tik tavo minčių projekcija. Dievas, kurį prisimeni švęsdamas, jau nebėra tavo minčių projekcija, nes protas yra visiškai patenkintas, kai tu esi laimingas. Protas reiškai filosofiją. Kai esi nelaimingas, tuomet proto nepakanka- tuomet reikia kieno nors pagalbos, peties, ant kurio galėtum atsiremti; tuomet tu kreipiesi į Dievą.

————————————————————————————–

Ir prisimink tai, kad kai tik džiaugsmas tave užplūsta, tai atsitinka be jokios priežasties. Kančia turi priežastį, džiaugsmas ne. Kančią kažkas sukėlė. Tai dalis priežasties ir pasekmės: mechaninis pasaulis. Džiaugsmas nėra nulemtas [priežasties]. Kai tik esi prienamas, jis užlūsta, lyg būtų tavo prigimtis; kai tik nurimsti, jis užplūsta. Liūdesys nėra natūralus. Jis turi būti sukeltas, sukurtas.

Prisimink, kiti gali sukelti tau skausmą, bet negali sąlygoti laimės. Kai tik tai suvoksi, jie netgi negalės sukelti ir kančios. Tu gali atnešti skausmą kitiems, bet negali nulemti jiems džiaugsmo. Kai tik tai suvoksi, nustoti skaudinti kitus. Skausmas yra priežasties-paskemės grandinės dalis. Džiaugsmas gyvenime kyla spontaniškai. Kai tik nėra priežasties kančiai, jis [džiaugsmas] staiga užplūsta. Jis visada ten buvo, tiesiog tu per daug koncentravaisi į kančią.

Štai kodėl Buda sako “Nesijaudinkite dėl džiaugsmo, dėl palaimos. Nekalbėkite apie Satchitanandą, nekalbėkite apie absoliučią palaimą – nėra jokio poreikio. Tiesiog žinokite, kaip nesukelti kančios.” Jei nėra kančios, kančios nebuvimas yra palaima, nes palaima yra tavo prigimtis. Tai nėra kažkas, kas ateina iš išorės.

Stebėk: kai tik pajauti kančią, visada atrodys, kad tai ateina iš išorės, o kuomet jauti džiaugsmą, paprasčiausiai pastebėsi kad jis kyla iš tavo vidaus. Džiaugsmas yra tavo sąmoningumo gėlė. Kančia yra spyglys, kuris į tave įsmigo – svetimas, pašalinis, ne tavo. Taigi, kai tik kenti, pradedi manyti, kad kažkas, kažkur turi būti atsakingas už tai; žinai ar nežinai, bet kažkas turi būti už tai atsakingas. Kai esi laimingas, niekada negalvoji, kad kažkas už tai atsakingas. Kai tik kenti, bandai surasti priežastį. Kai esi laimingas, niekuomet to neklausi.”

Osho. Come Follow To You, Vol 4

 

 

Share This: