Nustok lygintis

Ar pastebėjote, kaip dažnai mes mintyse lyginame save su kitais? Poreikis taip elgtis tarsi įaugęs į kraują ir kaip sena plokštelė sukasi galvoje metų metus. Deja, šito mes buvome mokomi kone nuo kūdikystės. Pirmiausia mamos fiksavo ir lygino mūsų kūdikiškus pasiekimus su kitų vaikų gebėjimais, vėliau mes darėmė “kažką ne taip” nei mūsų broliai, seserys ar kiemo draugai. Mokykla tik dar labiau įtvirtino konkuravimo ir lyginimosi dvasią. Kol galiausiai ir patys įpratome save vertinti pagal tai, kiek aplenkėme kitų savo žiniomis, įgūdžiais ar pasiekimais. Dar vėliau lyginomės pajamomis, karjeros pasiekimais, visuomenine padėtimi, materijos žvilgesiu. Turbūt nėra gyvenimo srities, kuri nebūtų persmelkta konkuravimo dvasios. Tačiau į kur tai veda? Ar tai suteikia nors truputį laimės? Greičiau jau atvirkščiai. Lyginimasis su kitais paprastai tampa tikrais emociniais spąstais, lydimais tokių negatyvių jausmų kaip pavydas, perdėta savikritika, pyktis, savigrauža ar baimė. Lygindami save su išore, dažniausiai jaučiamės nepakankmai geri. Bet, deja, nesuvokiame, kaip dažnai dėl informacijos stokos mes tai darome neobjektyviai ir netiksliai. Galime pavydėti kito žmogaus gyvenimo, bet net nesusimastyti, kaip blogai jis jaučiasi gyvendamas būtent tokį gyvenimą. Žmonės tokie jau yra, jie mielai akcentuoja savo pasiekimus, talentus ir taip vadinamą gražiąją gyvenimo pusę, todėl apakinti savo neadekvatumo jausmo, lyginamės būtent su tuo, ką matome. Ir labai dažnai save nuvertiname. Lyginimasis ir konkuravimas su kitais ne tik kenkia savigarbai, bet yra tikrų tikriausias laiko ir energijos švaistymas. Tai iš anksto praloštas žaidimas, nes mes niekada nebūsime geriausi visose gyvenimo srityse. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Jeigu lyginimasis su kitais neduoda mums jokios naudos, o, priešingai, yra toks negatyvus ir žalingas, kodėl gi mes vis dar neatsisakome šio atgyvenusio mąstysenos ir elgsenos modelio? Visų pirma, turėsime sau pripažinti faktą, kad lygintis ir konkuruoti mums be galo patinka. Ir tai tik dar vienas ego beždžionėlės triukas. Gyvenime visada galime atrasti tų, už kuriuos mes esame gražesni, protingesni, turtingesni ir šaunesni. Šis pranašumo jausmas saldus lyg liepų medus, palengva užliūliuojantis ir verčiantis vėl ir vėl įsitraukti į šį nesibaigiantį konkuravimo žaidimą. Bet net ir jis neatneša tikrosios laimės. Pranašumas ar viršenybės pojūtis mumyse augina puikybę, išdidumą ir skatina kritikuoti, smerkti ir teisti kitus, kurie nėra kažko pasiekę ar kažko neturi. Tačiau kai teisi ir kritikuoji kitus, tą patį įpranti daryti ir su savimi. Kai iš tiesų nusibos suktis šiame nepaliaujame rate, tiesiog išeik iš jo.

Atrask tai, kas svarbu TAU.

Būk budrus. Vos pradėjęs lygintis, tiesiog sustok, įkvėpk, pailsėk.

Atsiribok nuo įvaizdžių, kuriuos formuoja televizija, žurnalai ir socialinės medijos.

Priimk realybę tokią, kokia ji yra, nustok idealizuoti.

Būk dėkingas. Už viską, kas esi, už viską ką gali, už viską, ką turi.

Nustok smerkti, teisti ir kritikuoti kitus. Geriau juos įkvėpk, skatink ir palaikyk.

Susitaikyk su netobulumu – savo ir kitų. Tobulumas – tai dievų įžeidimas.

Jei negali visiškai atsisakyti lyginimosi, nukreipk tai į vidų. Stebėk, kaip augai ir tobulėjai bėgant laikui. Tu esi unikalus, esi nuolatinėje kūrybinėje būsenoje, nuolat augi ir bręsti, tad  gali lygintis tik pats su savimi.

Ir visų svarbiausia – mylėk save! Tik tu esi tobulas šablonas sau! Čia ir dabar.

Share This: