Apie gėdą

Kad ir kaip aš mėgčiau skaityti, šiuo gyvenimo etapu ramios akimirkos su knyga tapo veikiau prabanga nei kasdienybe. Laimei, šiandien susiorganizavau tas kelias palaimos valandas ir štai mano rankose dr. Brene Brown knyga “Didi drąsa”. Knygos autorė jau dvylika metų tyrinėja pažeidžiamumą ir rašo apie tai, kaip sprendimas būti pažeidžiamam keičia mūsų gyvenimą. Pasak autorės, tik tapę pažeidžiami galime patirti meilę, užmegzti artimus santykius, pasiekti pergales, atrasti savo talentus, tapti kūrybingais ir įkvepiančiais lyderiais. Na ką gi, skaitau. Knygos pradžioje autorė bando paneigti mitus apie pažeidžiamumą, tokius kaip “pažeidžiamumas yra silpnybė”, “aš esu nepažeidžiamas”, “pažeidžiamumas – tai visos informacijos apie save atskleidimas” bei tai, kad galime patys vieni savarankiškai tvarkytis su pažeidžiamumu. Toliau seka skyrius apie gėdą, nes būtent gėdos jausmas mums labiausiai ir trukdo būti pažeidžiamiems. Beskaitydama suvokiu, kad mano mintys plaukioja ne tik kitoje erdvėje, bet ir kitame laike. Aš pradedu gyventi savo vaikystės prisiminimais. Pirmiausia prisimenu kaip apsimelavau mamai, kad neliečiau brolio triratuko. Ką ten neliečiau, aš tąkart jį gerai apgadinau! Bet kaip dažniausiai nutinka, mamos viską sužino ir be tų stebuklingų metodų, kai akyse atsiranda kryžiukai ar pailgėja nosis. Pamenu,  kaip tiesai išaiškėjus,  stovėjau prie lango vienui viena ir iš gėdos negalėjau nė pajudėti. Ir nors ta patirtis manęs nuo melo visam gyvenimui ir neatgrasė, meluoti vis dėlto taip ir neišmokau. Vos iš mano lūpų pradėjus veržtis tai, kas neatitikdavo tikrovės, smegenys tuoj pat užsikraudavo gėdos chemija, o kūnas mane visą laiką išduodavo. Melo teko atsisakyti. Gal ir ne toks jau didelis praradimas, kai pagalvoji. Tačiau kitas prisiminimas ne apie melą. Prisimenu, kaip antroje ar trečioje klasėje gavusi kišenpinigių savarankiškai ėjau pirkti saldumynų. Gerai nepamenu ką tą dieną rinkausi, bet ten tikrai buvo sausainiai “Du gaideliai” ir dar kokios dvi saldumynų rūšys. Taip jau buvau įpratus, kad viskuo reikia dalintis su jaunesniu broliu, tad parduotuvėje visko ėmiau po du. Kai atėjo eilė susimokėti, kasininkė pasakė, kad mano turimų pinigų nepakanka. Vietoj to, kad priimčiau kažkokį racionalų sprendimą, greičiausiai iš gėdos, dėl savo tokio “apsiskaičiavimo”, minutėlei praradau amą ir kurį laiką tylėjau. Pamenu tik tai, kad namo grįžau nešina vienu sausainių pakeliu mažiau, nei planavau pirkti. Matyt patirtas gėdos jausmas buvo toks stiprus, kad iki pat šios dienos kiekvieną kartą prieš eidama apsipirkti, kruopščiai patikrinu piniginę, o stovėdama prie kasos visada jaučiu lengvą nerimą ir svarstau ar nepasiėmiau prekių daugiau nei turiu šią akimirką pinigų, net ir puikiai suvokdama, kad tuo atveju tai neįmanoma. Ir tai tik ledkalnio viršūnė. Nes šis gėdos jausmas ar dar tiksliau baimė vėl suklysti persimetė į daugelį mano gyvenimo sričių ir riboja mano saviraišką, kūrybiškumą, trukdo mokytis (ką galima išmokti neleidžiant sau klysti?), skatina laikytis nuosaikumo socialinėje erdvėje ir t.t. Ir tai tik dar kartą patvirtina mano prielaidą, jog kaltės, gėdos, pažeminimo jausmai į niekur neveda. Jie ne tik nepadeda išspręsti tam tikrų situacijų, bet netgi kuria naujas problemas. Gėdos ir kaltės jausmai labai dažnai būna mūsų slopinami ir tuomet ieško išraiškų per kūną. Ir paprastai ją randą – įvairių skausmų ir negalavimų pavidalu. “Kad išsiugdytume atsparumą gėdai, būtina tapti pažeidžiamiems” – rašo B. Brown.

O pabaigai dalinuosi tos pačios autorės 10 gyvenimo “kelrodžių”, kurie rodo, ką turėtume ugdyti, o ko atsisakyti tam, kad gyventume iš visos širdies:

1.   Autentiškumo ugdymas: išsilaisvinimas iš kitų žmonių nuomonės.

2.   Atjautos sau ugdymas: išsilaisvinimas iš perfekcionizmo.

3.   Stiprios dvasios ugdymas: išsilaisvinimas iš slopinimo ir bejėgiškumo.

4.   Dėkingumo ir džiaugsmo ugdymas: išsilaisvinimas iš stokos ir tamsos baimės.

5.   Intuicijos ir tikėjimo ugdymas: išsilaisvinimas iš noro būti užtikrintam.

6.   Kūrybiškumo ugdymas: išsilaisvinimas iš palyginimų.

7.   Mokymas žaisti ir ilsėtis: išsilaisvinimas iš nuovargio kaip statuso simbolio ir savo vertės išraiškos per produktyvumą.

8.   Mokymas būti ramiam ir tyliam: išsilaisvinimas iš nerimo kaip gyvenimo būdo.

9.   Prasmingo darbo puoselėjimas: išsilaisvinimas iš abejonių savimi ir “privalėčiau padaryti”.

10.   Mokymasis juoktis, dainuoti ir šokti: išsilaisvinimas iš noro būti “kietam” ir viską kontroliuojančiam.

 

Gyvenkime iš visos širdies!

Share This: