Emocijų reiškimo būdai. Emocijų paleidimo technika

Jausmai yra tai, kas išskiria žmogų iš kitų gyvybės rūšių. Nors emociniai atsakai yra būdingi visiems žinduoliams, bet tik žmonės geba aiškiai pajusti, suvokti ir įvardinti kokią emociją jie jaučia tam tikru momentu. Tai, ką mes darome su savo emocijomis, nulemia mūsų temperamento bruožai ir įvairiausios gyvenimo patirtys. Nors yra daug būdų kaip galime reaguoti į emocijos sukeliamą pojūtį, visgi juos galima sugrupuoti į kelias grupes:

  • Emocijos slopinimas. Vietoj to, kad aiškiai suvoktume, pajustume ir išreikštume emociją, pasirenkame ją užgniaužti. Sakome jai “ne”, esame įsitikinę, kad jos čia neturėtų būti, laikome ją nepriimtina, nederama. Tokiu atveju emocija nustumiama į pasąmonę. Tačiau ji niekur nedingsta ir nuolat taikosi iškilti į paviršių. Nuslopintos emocijos, kai jų prikaupiame labai daug, išliejamos netikėtų proveržių metu. Jos lyg bangos, nuvertusios visus pylimus, galiausiai užtvindo taip saugotą teritoriją. Ilgus metus slopinta baimė išsiveržia panikos atakomis, užslopintas pyktis – rėkimu, keiksmais, trankymusi, ilgai slėptas liūdesys prasiveržia isteriško raudojimo metu. Kūnas siunčia ženklą – “aš daugiau nebegaliu išlaikyti viso šio emocinio balasto”.
  • Bėgimas nuo emocijos. Šis būdas glaudžiai susijęs su pirmuoju. Bet vietoj to, kad bandytume sulaikyti emociją, mes iš vis atsisakome ją matyti: “nenoriu apie tai nieko žinoti”. Yra daugybė būdų kaip bėgti nuo savo emocijų, bet turbūt dažniausiai pasitaikančios priemonės – televizorius, kompiuteriniai ir azartiniai žaidimai, maistas, seksas, alkoholis, narkotikai, vaistai, sportas, užimtumas. Žmogus vaikosi besaikio malonumo arba sieka šimtaprocentinio užimtumo, kad nepriimtinom, nemaloniom emocijom jo gyvenime tiesiog neliktų vietos. Bet nuo emocijų pasislėpti neįmanoma niekur, anksčiau ar vėliau vis tiek teks pažvelgti joms į akis.
  • Emocijos išreiškimas. Tai emocijos nukreipimas į veiksmą. Bijome – sustingstame arba pabėgame, pykstame – šaukiame, sielvartaujame – verkiame. Ilgą laiką vakarų psichologai emocijų išreiškimą rekomendavo kaip tinkamą būdą tvarkytis su savo emocijomis. Ir tikrai, nuleisdami dalį garo iš kunkuliuojančio emocijų katilo, išsyk pasijuntame geriau. Bet po kurio laiko visą šį spektaklį dažnai primena kaltės jausmas, savigrauža, nusivylimas savimi. Taip pat emocijų išreiškimui ne visada yra tinkama vieta ir laikas. Ar tikrai pats geriausias scenarijus išlieti pyktį ant savo boso arba garsiai apsiverkti viduryje susirinkimo? Kad ir kaip bebūtų apmaudu, neigiamos emocijos dažnai išliejamos artimiausioje aplinkoje ir tai nulemia santykių disharmoniją.

Visi šie emocijų raiškos būdai turi daugybę trūkumų ir sukelia nemažai skausmo. Visgi, būtina įsisamoninti, kad pati emocija savo prigimtimi yra neutrali. Ji turi tam tikrą tikslą ir priežastį. Skausmą sukelia ne emocijos buvimas, o būtent mūsų reakcija į ją, t.y. mūsų noras laikytis jos įsikibus ar pabėgti, atsikratyti, kontroliuoti.

Tačiau yra ir dar vienas būdas, kaip galime tvarkytis su savo emocijomis. Ir tai yra natūralus prigimtinis gebėjimas, kurį augdami pamiršome. Dar vaikystėje turejome gebėjimą emocijas paleisti savaime, natūraliai, automatiškai. Tai darėme tol, kol mūsų neišmokė elgtis priešingai.

Jeigu emocijas įsivaizduosime kaip verdantį vandens puodą, tai emocijų paleidimas bus ne kas kita, kaip netrukdymas tam puodui virti ir leidimas garuoti. Emocijų paleidimas, tai ne nustūmimas, ne atsikratymas, o absoliutus pripažinimas, pasveikinimas ir leidimas būti tam, kas jau vis tiek yra. Kai emocija yra priimama, pasveikinama, ji savo vaidmenį atliko ir gali ramiai pasitraukti. Dar daugiau, emocijų paleidimo technika leidžia pasigilinti į emocijos atsiradimo priežastį. Taigi, vietoj to, kad išleistume visus garus iš verdančio puodo, galime tiesiog užgesinti ugnį. Norint tai padaryti, teks pažiūrėti, kokia mintis, kokia vidinė nuostata ar įsitikinimas turėjo įtakos emocijos patyrimui. Kai surandame tą vidinę nuostatą ar įsitikinimą, galime objektyviau pažiūrėti į ją ir suabejoti jos tikrumu. Daugiau nei devyniasdešimt procentų minčių, jausmų, įsitikinimų ir netgi verybių yra visai net ne mūsų. Augdami sugėrėme visa tai į save ir pradėjome identifikuotis su tuo, vadinti tai “mano”. Labai dažnai emocija kyla būtent tada, kai tokia išorinė tiesa visiškai nedera su tikrąja vidine tiesa. Bet kad pamatytume šį skirtumą, turime plačiai atmerkti akis tam, kas yra čia ir dabar.

Share This: