Apie drąsą

Priešinimasis – tai energija, kuria maitiname savo baimes, skausmą, nepageidaujamas emocijas. Vos tik nustojame priešintis – daugiau nei pusė darbo padaryta. Visuomet atrodys, jog  komforto zonoje likti paprasčiau ir saugiau. Net ir tuo atveju, kai tavo komforto zona – vien liūdesys ar baimė, skausmas ar nusivylimas. Taip jau veikia mūsų smegenys, lyg pagal tą patarlę – geriau žvirblis rankoj, nei jautis lankoj. Bet mes neatėjome čia nuobodžiauti, tenkintis drungnais, atbukusiais jausmais, mašinaliai kartoti tuos pačius įgrisusius veiksmus. Atėjome patirti, augti, plėstis, gyventi pilnai, autentiškai, įkvepiančiai, džiaugsmingai. Bet toks gyvenimas atsiveria tik tiems, kurie išdrįsta palikti saugią žalią pievelę ir perkelti koją per tvorą. Galbūt labai atsargiai, lyg vienu kojos piršteliu tikrindami vandens temperatūrą baseine, o gal žaibiškai visu kūnu, tarytum šokdami su guma nuo televizijos bokšto. Galbūt sekundei sulaikydami kvėpavimą, o gal kaip tik, įkvėpdami visais plaučiais. Drąsa – tai ne baimių paneigimas. Tai jų pamatymas, pastebėjimas, padėkojimas joms už tai, kad buvo ir ėjimas į priekį. “Bijau, bet einu” – taip sako mano penkiametis eidamas į kitą kambarį, kuriame dar neįžiebta šviesa. “Bijau, bet darau”,  sakau sau, kai degu noru išbandyti ką nors beprotiškai viliojančio, įkvepiančio, bet tuo pat metu ir šiek tiek gąsdinančio. Galime amžinai kovoti su savo baimėmis, analizuoti jas, galvoti iš kur jos, kodėl jos, ką su jomis daryti. O galime tiesiog pripažinti, leisti joms būti  ir paprasčiausiai imtis veiksmo.

Share This: