Klysti ar neklysti? Štai kur klausimas!

Ilgą laiką tikėjau, kad kuo mažiau klysiu, tuo būsiu geresnė. “Visuomet tobulai arba niekaip” – toks buvo mano moto. Buvo keletas sričių, kurios man išskirtinai sekėsi, būtent į jas ir sutelkdavau visą savo dėmesį. Kitoms gi, visuomet surasdavau kokį nors pasiteisinimą, kodėl nepradedu, nedalyvauju, neįsitraukiu. O sau tiesiog sakydavau mintyse – nemoku. Man tuomet atrodė, kad ką nors mokėti yra prigimtinis talentas, o mokytis tolygu kalti į galva kokius nors sausus faktus. Žodžiu, arba esi genijus arba ne. Niekuomet nedalyvaudavau veiklose, kurios reikalavo greičio, nes greitis nebuvo mano stiprioji pusė, vengiau fizinių rungčių, nes jose taip pat neblizgėjau. Visus suklydimus ir pralaimėjimus priimdavau asmeniškai, net ir tuomet, kai jie priklausydavo nuo išristo kauliuko akių skaičiaus. Kai matydavau, kad kažkuri veikla neduos teigiamo rezultato, nes jau padariau vieną ar keletą klaidų, mesdavau visa tai vos įsibėgėjus. Pavyzdžiui, vienas iš mano pomėgių buvo nuversti šachmatų lentą dar prieš sulaukiant gėdingo pralaimėjimo. Pralaimėjimas man buvo lygus suklydimui, o klaida – pralaimėjimui. Viskas ko tuo metu ieškojau, tai būdo leidžiančio neklysti. Ir aš jį radau! Jis vadinasi “nedaryk to visai”. Kurį laiką man tai labai patiko, tačiau ilgainiui pastebėjau, kad gyvenimas kažkodėl nėra toks pilnas, koks galėtų būti. Baimei suklysti aš aukojau tokius svarbius savo poreikius kaip bendravimas, judėjimas, kūryba, saviraiška, augimas, laisvė. Bet vieną dieną man tai taip nusibodo ir aš pradėjau po truputėlį leisti sau klysti mažuose dalykuose. Tada paaiškėjo, kad tai visai nėra taip jau fatališka ir aš ėmiau rizikuoti vis daugiau. Eigoje pastebėjau, kad kai suklystu, kitą kartą paprastai jau žinau kaip elgtis nereikia. Suvokiau ir tai, kad augu, tobulėju ir mokausi ne tuomet, kai gebu kažką tobulai, o tuomet, kai suklystu ir padarau iš to konkrečias išvadas. Dabar jau žinau, kad klysta visi žmonės ir kad jie dėl to netampa blogesni. Taigi, šiek tiek klysti netgi rekomenduojama. Ypač, jei po tos klaidos vis dar esi gyvas ir sveikas. Suklysti – vienintelis būdas išsiaiškinti, kaip vyksta gyvenimas, kas jame veikia, o kas ne.

Share This: