Saugumo poreikis. Kodėl taip svarbu jį paleisti?

Pozityvūs teiginiai arba affirmacijos – puikus būdas į savo gyvenimą įnešti šiek tiek daugiau džiugesio, atsipalaidavimo, optimizmo. Man asmeniškai visuomet buvo labai svarbūs teiginiai, susiję su saugumu. Rašiausi ir kartojau sakinius: “mano pasaulis manimi rūpinasi”, “gyventi yra gera ir saugu”, “aš esu dieviškai globojama”, “pasaulis yra saugi ir palaikanti vieta”. Nors daugelyje situacijų šios affirmacijos buvo kaip gaivaus oro gurkšnis tvankią vasaros dieną, ilgainiui pastebėjau, kad nors ir darosi ramiau, mano baimės vis dar gyvena šalia.  Vis dar įtariai žvelgiau į kai kuriuos žmones ir į gyvenimo aplinkybes. Atrodė, kad bet kurią akimirką gali nutikti kažkas, kas išmuš mane iš vėžių, nutrauks taiką ir ramybę širdyje, išsiurbs energiją, privers raudonuoti, prakaituoti, stengtis, skubėti, rėkti, nusivilti, skųstis. Taip visuomet ir nutikdavo. Tuomet keičiau taktiką – pradėjau atsirinkinėti dalykus. Sprendžiau su kuo bendrauti, o ko geriau vengti, kur dalyvauti, o nuo ko išsisukti. Gyvenimas bėgo pro šalį, o aš ir toliau pataikavau savo baimėm ir vidiniam nesaugumo jausmui. 

Praktikuodama emocijų paleidimo metodą Sedona pastebėjau, kad daugelis mano baimių kyla iš saugumo poreikio. Sedonos metode tai yra vienas iš keturių pagrindinių poreikių, kurį paleidinėjame. Kaskart kai norime, siekiame saugumo, jaučiame, kad jo mūsų gyvenime trūksta. Į gyvenimą žvelgiame kaip į mūšio lauką, kur vieni puola, o kiti ginasi, kur daugiau priešų, nei palaikančiųjų. Saugumo poreikis gali iškilti kaip pavojaus, grėsmės jausmas, keršto siekis, noras apginti save ir kitus, noras pulti arba gintis. Kraštutiniais atvejais tai jusime kaip paralyžiuojančią mirties baimę. Saugumo trūkumas kartais atsiskleidžia ir kaip priešingybė – baimė gyventi. Logiškai atrodo, kad baimė gyventi ir baimė numirti yra priešingybės. Iš tiesų jos be galo susiję ir dažnai viena be kitos neegzistuoja. Baimė gyventi atsiskleidžia kaip noras pasiduoti, atmesti gyvenimą, blogiausio scenarijaus vizualizavimas, grėsmės, pavojaus, artėjančios pražūties jausmas. Kai saugumo siekis labai didelis, atrodo, jog vienintelis būdas tai pasiekti – numirti. Paradoksalu, bet kartais taip mes kovojame su savo baimėmis – patys to nesuvokdami einame į mirtį.

Ką gi tuomet daryti? Pamatyti, kad išorinis gyvenimas niekada nebuvo ir niekuomet nebus saugus. Kas akimirką viskas keičiasi, juda, auga, plečiasi. Žmonės ateina ir išeina. Turtas įgyjamas ir prarandamas. Sveikata kartais puiki, o kartais tik šiaip sau. Bet tikrasis saugumas su tuo neturi nieko bendro. Tikrasis saugumas tai vidinis jausmas – “aš esu”. Tai jausmas, kuris neturi nei pradžios nei pabaigos, kuris nei gimsta nei miršta, kuris visuomet buvo ir bus, kurio nereikia ginti ir nereikia dėl jo kovoti. Tai jausmas, kuriam mes kartais labai atviri, o kartais užsiveriam, užsimerkiam, pamirštam. Kiekvieną kartą, kai reaguojame į kitus žmones, gyvenimo aplinkybes, problemas, baimes, mes pamirštame, kad niekas negali sugriauti to saugumo, kuris yra viduje.  Kai paleidžiame saugumo poreikį, norą patirti saugumą, mes jaučiamės saugesni, labiau pasitikintys, ramesni, prisipildome noro gyventi, veikti, džiaugtis.

Kartais manęs klausia: “O kodėl turėčiau paleisti saugumo poreikį argi nenormalu norėti saugumo?” Tuomet atsakau, jog mes nepaleidžiame paties saugumo, tik norą jo siekti. Argi būtų įmanoma paleisti tai, kas visuomet yra? Jeigu mes norime saugumo, reiškia jaučiame, tikime kad jo mums trūksta. Būtent šį trūkumą, norą, siekį ir paleidžiame. Ir atsiveriame tam saugumui, kuris visuomet yra čia ir dabar.

Ar galėtum paleisti NORĄ saugumą?

Share This: