Kaip nepasiklysti jausmų pinklėse

Jausmai yra tiesiog jausmai. Tačiau dažnai mes jiems suteikiame tokią galią, reikšmę ir prasmę, jog jie pradeda žaisti su mumis keistus žaidimus ir mums meluoti. Jie nori pasilikti, tad imasi visokiausių gudrybių. Jausmai sako, kad jeigu juos paleisime, viskas bus tik dar blogiau ir patirsime tokį siaubingą scenarijų, kuriame jau ir taip esame iki ausų įsipainioję, kai laikomės jų įsikibę. Pyktis mums sako: “pyk, tu turi tam teisę, juk tai jis tave įskaudino ir jeigu paleisi pyktį, pamirši ir pačią priežastį, nuoskaudą ir jis tave vėl įskaudins”. Ir tu išsigąsti ateities nuoskaudos, visai nesusimąstydamas, kad šis pyktis JAU laiko tave nuoskaudoje. Ir jei laikysiesi tokios vidinės pozicijos ir toliau, ji vienaip ar kitaip materializuosis išorėje naujais įžeidimais, nuvylimais, nemaloniomis situacijomis. Liūdesys kalba: “liūdėk toliau, nes kuo labiau liūdi, tuo arčiau esi to, kurio taip ilgiesi”. Bet iš tiesų, liūdesys visuomet atitolina nuo meilės kitam. Prisimink, kaip jauteisi, kai kambaryje buvo giliai liūdintis žmogus, norėjosi nuo jo bėgti, tiesa? Nes, iš tiesų, liūdesys atskiria, o ne sieja. Baimė sako: “bijok, taip būsi saugus”. Tačiau baimės jausmas galvoje virsta pačiais baisiausiais vaizdiniais. Ir kuo labiau mes juos sukame mintyse, tuo arčiau to scenarijaus keliaujame. Ką mums kalba nepilnavertiškumas? Jis sako: “ei, tik nepriimk savęs iki galo, nemylėk savo papildomų kilogramų, nes tuomet nieko nedarysi, tik gulėsi sau ant sofos”. Nesvarbu, kad ir taip guli. “Tik nesugalvok, kad jau esi tobulas čia ir dabar, nes tuomet tikrai nieko nekeisi ir netobulėsi, o tuomet tavęs niekas nemylės”. Ir tu patiki. Tad mielai mintyse ir toliau sau vardini visus charakterio ar fizinius trūkumus ir stebiesi, kodėl niekas nesikeičia. Tiesiog toks dėsnis – trūkumas visuomet traukia trūkumą. Jei nori ką nors pagerinti, turi įžvelgti, kad jau ir taip yra labai gerai, bet jeigu nori, galima ir dar šiek tiek geriau. Tai tik papildomi taškai tam šimtui procentų tobulumo, kuris jau yra čia ir dabar. Kartais mes taip stipriai save susiejame su jausmais, kad tikime, jog jie tai mes arba viskas, ką mes turime gyvenime. Ir bijodami prarasti save ar savo gyvenimą, atsisakome juos paleisti. Kartais iš tiesų sudėtinga susigaudyti jų melo pinklėse. Jeigu ir tau sunku paleisti kažkurį iš savo jausmų, pažaisk su juo. Nespausk ir nereikalauk, tik švelniai patyrinėk. Paleisk jį vienai akimirkai, sekundei ir stebėk, kas bus. Girdėk, matyk, pajusk. Arba paleisk tik dalį jo, tik 10 proc. Ir tada nuspręsk, ar tikrai nori pasilikti tą likusią 90 proc. dalį? Kai žvelgsi vidinėmis akimis, tau bus neabejotinai aišku, ko nori tu.

Bet ne tik jausmai mums meluoja. Ir mes meluojame sau apie savo jausmus. Kartais mes labiau galvojame, kad jaučiame, nei jaučiame iš tiesų. Arba kartais tariamės nejaučiantys, kai iki ausų maudomės toje emocijoje. Taip yra todėl, kad turime aiškią suvokimo sistemą, ką dera jausti, o ką ne, kas galima, o kas negražu, nepriimtina. Bijoti – gėda, pykti – negražu, liūdėti – kvaila ir taip toliau. Bet ar kokia nors emocija išnyksta iš tavo gyvenimo vien dėl to, kad ji yra nederama, negraži, nepatogi? Tu ją gali tik paslėpti, užspausti, pamiršti, nustumti taip giliai, kad galiausiai ir pats patiki, jog ji neegzistuoja. Bet ji niekur nedings tol, kol jos nepripažinsi. Ir jeigu labai ilgai lauksi, ji būtinai apie save praneš garsiai ir nepatogiai. Nes tu ir tiki, kad ji tokia – nepatogi. Isterijos, panikos atakos, ligos, išorinės nelaimės ir katastrofos – dažnai tai ilgai slopintų jausmų pasekmė.

Mes taip tvirtai žinome, kokie jausmai turi būti ir kokie negali būti, kad pagal tai konstruojame savo gyvenimus. Jeigu aš myliu žmogų, tai negaliu jam jausti neapykantos, tiesa? O ką daryti, jeigu aš kartais jo taip baisiai nekenčiu? Tada nusprendžiame, kad meilė paprasčiausiai baigėsi ir ieškome kito žmogaus ir vėl sukame jausmų karuselę nuo meilės iki visiško abejingumo. Kol gyvename dualistiniame pasaulyje, kol nepakilsime virš savo emocijų, mes niekuomet nebūsime visiškoje meilės būsenoje visą laiką. Mes būsime kažkuriame emocinės skalės taške. Kuriame taške esame, paprastai priklauso ne tiek nuo kito žmogaus, kiek nuo mūsų pasirinkimo. Tai mes nusprendžiame vienaip ar kitaip reaguoti į išorines aplinkybes. Tačiau jeigu esame tame taške, kuris reiškia neapykantą, pyktį ar baimę, iš jo pajudėsime tik tuomet, kai sau pripažinsime “taip, aš tai jaučiu”, kai pasakysime “taip” tos akimirkos emocijai. Yra visiškai normalu jausti kiekvieną iš galimų jausmų. Normalu bijoti, normalu liūdėti, normalu pavydėti, normalu geisti, normalu nekęsti. Ką mes darome su savo jausmais ir emocijomis, čia jau kiekvieno apsisprendimas. Aš kol kas neradau geresnio būdo kaip paleidimas. Todėl, kaskart, kai pasijaučiu kokio nors nelabai pageidaujamo jausmo zonoje paklausiu savęs:

  • Ar galėčiau leisti sau bijoti (pykti, pavydėti, liūdėti), tiek kiek dabar bijau? (Nes jau taip ar taip bijau, tai kodėl gi neleidus vykti tam kas vyksta, vietoj to, kad priešinčiausi)
  • Ar galėčiau paleisti šią baimę pačiu geriausiu būdu, tiek kiek dabar pavyksta? Tik akimirkai, tik dabar, tik tiek kiek galiu paleisti.

Ir suku tuos klausimus ratu tol, kol jausmas atsilaisvina, nueina, ištirpsta. Aš jį pamačiau, leidau jam pabūti, padėkojau už jo misiją (nes kiekvienas iš jausmų turi mums kažkokią žinią) ir jis nuėjo savais keliais. Gal nori taip pabandyti ir tu?

Share This:

Skausmo anatomija. Ar skausmas visuomet toks tikras kaip atrodo?

Pasaulis neišvengiamai keičiasi. Vis daugiau ir daugiau žmonių išdrįsta nebeignoruoti savo širdies balso, pasitikėti juo ir atsiverti gyvenimui, pasitikėdami kiekviena besiskleidžiančia akimirka. Tuomet kasdienybė prisipildo besąlyginio džiaugsmo, viskas tarsi sukrenta į savo vietas, tampa lengva judėti, kvėpuoti, pradėti, užbaigti, priimti, paleisti, atsiverti, dalintis.

Tačiau kelyje į šią laisvės būseną daugelis neišvengia skausmo – kartais emocinio, o kartais ir fizinio. Ir būtent čia mes dažnai ne tik stabtelime, bet ir sustojame. Nes mums įprasta tikėti, kad skausmas yra blogai, kad jis savaime pats yra problema. Kadangi nuo mažens buvau įpratusi bijoti skausmo, ypač fizinio, ne kartą jis buvo tapęs stagnacija, beviltiškumu, vidine agonija mano kelyje. Nors skausmas iš tiesų gali būti labai nemalonus, jis yra tik indikatorius, kad mes kažkam priešinamės. Kuo daugiau priešinamės, tuo labiau skauda. Priešintis galima patiems įvairiausiems dalykams – situacijai, kuri yra dabar (dažnai tai susiję su pykčiu ar liūdesiu), kokiam nors galimam ateities scenarijui (paprastai tai nurodo baimę), kažkam, kas jau seniai pasibaigė (čia gali būti įsipainioję kaltės, gėdos, nusivylimo jausmai). Prisiminkime, kad jeigu kažkam priešinamės, greičiausiai priešinamės ir to dalyko priešingybei. Pvz. Jeigu aš priešinuosi norui būti kieno nors kontroliuojama, aš priešinsiuos ir norui kontroliuoti kitą. Jei aš priešinuosi pinigų neturėjimui, aš priešinsiuos ir jų turėjimui. Jei priešinuosi buvimui tarp žmonių, priešinsiuosi ir atsiskyrimui nuo žmonių. Tik paleidę pasipriešinimą, galėsime lengviau atsikvėpti ir išsilaisvinti iš skausmo. Kaskart kai skauda, paieškokime vietos kurią spaudžiame, ką norime pakeisti, ką sukontroliuoti, ko nepriimame taip, kaip yra.

Kartais nedidelis skausmo kiekis yra neišvengiamas. Bet daug paprasčiau pasidaro, jei suvokiame ir priimame tai kaip pokytį, transformaciją. Ar kuris nors iš mūsų į šį pasaulį atėjo ir išeis be skausmo? Ar kuris nors ką nors baigė ar pradėjo komfortabiliai? Ar kuris nors sugebėjo paleisti įsisenėjusias nuostatas ir įsitikinimus, sukauptas nuoskaudas, emocijas ir neįgyvendintus lūkesčius darniai, patogiai, besijuokiant? Jeigu kažkam tai pasisekė, jis neabejotinai be galo sąmoningas žmogus. Bet daugeliui mirtingųjų tai sunkiai įgyvendinama misija. Kodėl gi? Nes mes tikime, jog pokyčiai yra baisu, sunku, grėsminga, nesaugu ir skausminga. Todėl užuot ėję į priekį, susigūžiame į savo kiautą ir viliamės, kad jei laikysime viską suspaudę stipriai stipriai, kentėjimo išvengsime. Bet argi įmanoma išlaikyti tai, kas nėra mūsų? Tam, kam lemta išeiti, tas kas nėra tavo tikroji savastis, pasitrauks. Kaip tai bus skausminga, spręsti tau. O mano misija parodyti, kad jausti yra ne tik neskausminga, bet ir saugu, normalu ir natūralu.

Mūsų gyvenimuose pokyčiai neišvengiami, nes pats gyvenimas yra vienas didelis pokytis. Kita vertus, tai kaip daugelis iš mūsų augome, savaime prašosi šiek tiek sąmoningumo šviesos. Pasaulyje, kur taip aukštai ant pjedestalo keliamas intelektas, logika, prasmė, tikslumas, planavimas, žodžiai ir visos kitos kairiojo pusrutulio veiklos labai sunku išlikti holistiškam, įvairiapusiškam, pilnam. Dažnai dėl socialinio spaudimo buvo aukojamos emocijos, neverbalinės išraiškos, spontaniškumas, nuojauta, juslės, intuicija, kūryba. Natūralu, kad atmetę tokią svarbią savo esaties dalį, negalime jaustis laimingi. Ir kai pamažu pradedame pripažinti, iškelti ir integruoti šią savo dalį, mūsų gyvenimas trumpam gali tapti tikrai chaotišku ir gąsdinančiu. Isterijos priepuoliai, panikos atakos, ašarų kalnai – tai ne pamišimas, o tik patvirtinimas to, kaip ilgai mes slopinome savo dešiniojo smegenų pusrutulio prigimtinius aspektus. Tokie patyrimai iš tiesų kartais gąsdina, nes atrodo, jog visas pasaulio skausmas vienu metu sugulė ant tavo gležnų pečių. Galvos skausmai, svaigimas, spaudimas skrandyje, galūnių tirpimas, tai ženklas, kad tu jau tai pajautei, pamatei, išgirdai, bet dar tik pradedi priimti.

Ir tu tuomet tiesiog kvėpuoji ir stebi. Paleidi norą visa tai suprasti, išsiaiškinti, pateisinti, sukontroliuoti – nes tai vėl tebūtų kairiojo pusrutulio pastangos atitraukti tave nuo esmės. Stebi ir paleidi pasipriešinimą. Leidi viskam, kas vyksta tiesiog vykti, būti, skleistis. Ir stebi. Garsiai atsidūsti ir su atodūsiu paleidi viską, kas taip nori išeiti. Tau neskauda, nes nebesipriešini. Su kiekvienu įkvėpimu viduje atsiveri vis labiau ir labiau. Į atsilaisvinusią užspaustų jausmų vietą jau teka nauja šviežia gaivi energija. Atsiveri jai, pripildai savo esybę meilės ir pritarimo, saugumo ir vienovės. Be jokios priežasties ir tikslo. Tu esi vertas.

Čia ir dabar.

Share This: