Kaip nepasiklysti jausmų pinklėse

joshua-earle-157231

Jausmai yra tiesiog jausmai. Tačiau dažnai mes jiems suteikiame tokią galią, reikšmę ir prasmę, jog jie pradeda žaisti su mumis keistus žaidimus ir mums meluoti. Jie nori pasilikti, tad imasi visokiausių gudrybių. Jausmai sako, kad jeigu juos paleisime, viskas bus tik dar blogiau ir patirsime tokį siaubingą scenarijų, kuriame jau ir taip esame iki ausų įsipainioję, kai laikomės jų įsikibę. Pyktis mums sako: “pyk, tu turi tam teisę, juk tai jis tave įskaudino ir jeigu paleisi pyktį, pamirši ir pačią priežastį, nuoskaudą ir jis tave vėl įskaudins”. Ir tu išsigąsti ateities nuoskaudos, visai nesusimąstydamas, kad šis pyktis JAU laiko tave nuoskaudoje. Ir jei laikysiesi tokios vidinės pozicijos ir toliau, ji vienaip ar kitaip materializuosis išorėje naujais įžeidimais, nuvylimais, nemaloniomis situacijomis. Liūdesys kalba: “liūdėk toliau, nes kuo labiau liūdi, tuo arčiau esi to, kurio taip ilgiesi”. Bet iš tiesų, liūdesys visuomet atitolina nuo meilės kitam. Prisimink, kaip jauteisi, kai kambaryje buvo giliai liūdintis žmogus, norėjosi nuo jo bėgti, tiesa? Nes, iš tiesų, liūdesys atskiria, o ne sieja. Baimė sako: “bijok, taip būsi saugus”. Tačiau baimės jausmas galvoje virsta pačiais baisiausiais vaizdiniais. Ir kuo labiau mes juos sukame mintyse, tuo arčiau to scenarijaus keliaujame. Ką mums kalba nepilnavertiškumas? Jis sako: “ei, tik nepriimk savęs iki galo, nemylėk savo papildomų kilogramų, nes tuomet nieko nedarysi, tik gulėsi sau ant sofos”. Nesvarbu, kad ir taip guli. “Tik nesugalvok, kad jau esi tobulas čia ir dabar, nes tuomet tikrai nieko nekeisi ir netobulėsi, o tuomet tavęs niekas nemylės”. Ir tu patiki. Tad mielai mintyse ir toliau sau vardini visus charakterio ar fizinius trūkumus ir stebiesi, kodėl niekas nesikeičia. Tiesiog toks dėsnis – trūkumas visuomet traukia trūkumą. Jei nori ką nors pagerinti, turi įžvelgti, kad jau ir taip yra labai gerai, bet jeigu nori, galima ir dar šiek tiek geriau. Tai tik papildomi taškai tam šimtui procentų tobulumo, kuris jau yra čia ir dabar. Kartais mes taip stipriai save susiejame su jausmais, kad tikime, jog jie tai mes arba viskas, ką mes turime gyvenime. Ir bijodami prarasti save ar savo gyvenimą, atsisakome juos paleisti. Kartais iš tiesų sudėtinga susigaudyti jų melo pinklėse. Jeigu ir tau sunku paleisti kažkurį iš savo jausmų, pažaisk su juo. Nespausk ir nereikalauk, tik švelniai patyrinėk. Paleisk jį vienai akimirkai, sekundei ir stebėk, kas bus. Girdėk, matyk, pajusk. Arba paleisk tik dalį jo, tik 10 proc. Ir tada nuspręsk, ar tikrai nori pasilikti tą likusią 90 proc. dalį? Kai žvelgsi vidinėmis akimis, tau bus neabejotinai aišku, ko nori tu.

Bet ne tik jausmai mums meluoja. Ir mes meluojame sau apie savo jausmus. Kartais mes labiau galvojame, kad jaučiame, nei jaučiame iš tiesų. Arba kartais tariamės nejaučiantys, kai iki ausų maudomės toje emocijoje. Taip yra todėl, kad turime aiškią suvokimo sistemą, ką dera jausti, o ką ne, kas galima, o kas negražu, nepriimtina. Bijoti – gėda, pykti – negražu, liūdėti – kvaila ir taip toliau. Bet ar kokia nors emocija išnyksta iš tavo gyvenimo vien dėl to, kad ji yra nederama, negraži, nepatogi? Tu ją gali tik paslėpti, užspausti, pamiršti, nustumti taip giliai, kad galiausiai ir pats patiki, jog ji neegzistuoja. Bet ji niekur nedings tol, kol jos nepripažinsi. Ir jeigu labai ilgai lauksi, ji būtinai apie save praneš garsiai ir nepatogiai. Nes tu ir tiki, kad ji tokia – nepatogi. Isterijos, panikos atakos, ligos, išorinės nelaimės ir katastrofos – dažnai tai ilgai slopintų jausmų pasekmė.

Mes taip tvirtai žinome, kokie jausmai turi būti ir kokie negali būti, kad pagal tai konstruojame savo gyvenimus. Jeigu aš myliu žmogų, tai negaliu jam jausti neapykantos, tiesa? O ką daryti, jeigu aš kartais jo taip baisiai nekenčiu? Tada nusprendžiame, kad meilė paprasčiausiai baigėsi ir ieškome kito žmogaus ir vėl sukame jausmų karuselę nuo meilės iki visiško abejingumo. Kol gyvename dualistiniame pasaulyje, kol nepakilsime virš savo emocijų, mes niekuomet nebūsime visiškoje meilės būsenoje visą laiką. Mes būsime kažkuriame emocinės skalės taške. Kuriame taške esame, paprastai priklauso ne tiek nuo kito žmogaus, kiek nuo mūsų pasirinkimo. Tai mes nusprendžiame vienaip ar kitaip reaguoti į išorines aplinkybes. Tačiau jeigu esame tame taške, kuris reiškia neapykantą, pyktį ar baimę, iš jo pajudėsime tik tuomet, kai sau pripažinsime “taip, aš tai jaučiu”, kai pasakysime “taip” tos akimirkos emocijai. Yra visiškai normalu jausti kiekvieną iš galimų jausmų. Normalu bijoti, normalu liūdėti, normalu pavydėti, normalu geisti, normalu nekęsti. Ką mes darome su savo jausmais ir emocijomis, čia jau kiekvieno apsisprendimas. Aš kol kas neradau geresnio būdo kaip paleidimas. Todėl, kaskart, kai pasijaučiu kokio nors nelabai pageidaujamo jausmo zonoje paklausiu savęs:

  • Ar galėčiau leisti sau bijoti (pykti, pavydėti, liūdėti), tiek kiek dabar bijau? (Nes jau taip ar taip bijau, tai kodėl gi neleidus vykti tam kas vyksta, vietoj to, kad priešinčiausi)
  • Ar galėčiau paleisti šią baimę pačiu geriausiu būdu, tiek kiek dabar pavyksta? Tik akimirkai, tik dabar, tik tiek kiek galiu paleisti.

Ir suku tuos klausimus ratu tol, kol jausmas atsilaisvina, nueina, ištirpsta. Aš jį pamačiau, leidau jam pabūti, padėkojau už jo misiją (nes kiekvienas iš jausmų turi mums kažkokią žinią) ir jis nuėjo savais keliais. Gal nori taip pabandyti ir tu?

Share This:

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *