Apie tiesą

Kartą žmogus manęs paprašė, pasakyk tris mano stipriąsias savybes ir tris silpnąsias. Aš noriu pažinti save. Atsakiau jam  – pasakysiu tik vieną silpnąją – tu per daug pasitiki kitų žmonių nuomone apie save. Savęs negali pažinti tokiu būdu. Nes tikrasis pažinimas ateina tik iš vidaus. Sakai, kad nori geriau pažinti save ir klausi patarimo kito? Kodėl manai, kad kitas tave pažįsta geriau nei tu pats save? Žinau, kartais atrodo, kad iš šono geriau matosi. Bet matosi kas? Tik tai, ką tu atskleidi pasauliui apie save. Tai tavo persona, bet ne tikrasis aš. Niekas tavęs nepažįsta iš tikrųjų. Ir ne tik todėl, kad nesi linkęs apnuoginti savo sielos prieš sociumą, bet dar ir dėl to, kad stebėtojas į tave žiūri per savo patirties, įsitikinimų, nuostatų prizmę. Ir ką jis mato galiausiai? Tik savo įsivaizduojamą iliuzinį objektą. Mes ne tik patikime šia iliuzija, bet dažnai dar ir ja grindžiame savo vertės suvokimą. Mes netampame darbštūs vien todėl, kad kas nors galvoja, jog tokie esame. Mes netampame tingūs vien todėl, kad kažkas mus tokius įsivaizduoja. Patys ir tik patys galime nuspręsti kokie esame. Nebėkime nuo šios laisvės ir atsakomybės.

 Bet tai tik viena šio klausimo pusė. Net jei ir galėčiau šį žmogų pamatyti objektyvioje šviesoje, jei jis atsiskleistų man visas toks, koks yra – spontaniškas, gyvas ir tikras – kaip galėčiau išskirti tik po tris savybes, be jokio konteksto. Vienaip aš jį vertinčiau, jei žvelgčiau kaip į mokytoją, kitaip – kaip į mokinį. Akcentuočiau viena, jei matyčiau jį kaip partnerį, kaip šeimos žmogų ar draugą, visai kitaip – kaip verslininką, autoritetą, vadovą. Tiek daug skirtingų pjūvių ir kampų. Čia kaip su meile. Jei paklausite kas yra meilė – neatsakysiu. Veikiau pasitikslinsiu, ką turite galvoje. Ar tai tas jausmas, kai aplinka įkaista, pilve skraidžioja drugeliai ir visas pasaulis nusidažo rožine spalva? O gal tai tas jausmas, kai kažkuo galiu labai pasitikėti, kai žinau, kad jis rūpinasi manimi, o aš juo? Gal tai begalinė šiluma, rūpinimasis, pagarba ir atsakomybė mažai būtybei be jokių sąlygų ir lūkesčių? O gal alcheminis virsmas, kai du, paaukoję savo ego tampa vienu? Arba visaapimantis vienovės su visu pasauliu jausmas, kai išnyksta ribos, limitai, skirtumai? Sąvokas mes visi suvokiame skirtingai. Pasaulis įvairialypis. Mėgaukimės ir pažinkime. Ne tik merkurijiškai – intelektualiai – bet ir betarpiškai – visomis savo juslėmis. Tiesa yra tik ta, kuri viduje. O dviejų vienodų tiesų nebūna.