Kur dingsta mūsų energija? Pasipriešinimas

Ar jums buvo tokių dienų, kai ryte atsibudę buvote kupini energijos ir noro įgyvendinti daugybę dalykų, bet vos pradėję veikti, greitai prarasdavote ūpą, motyvaciją, o vidudienį nesinorėdavo nieko kito, tik griūti ir miegoti? Man tokių dienų buvo ir daug. Dar nesulaukusi nė trisdešimties, jaučiausi kaip senutė. Būdavo akimirkų, kai jėgų turėjau tiek mažai, kad galėjau tik sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką. Vis svarsčiau, kas gi čia nutiko. Atrodė, kad mano nuovargio priežastis yra maži vaikai, per dideli lūkesčiai gyvenimui, perfekcionizmas, per mažas laiko kiekis skiriamas poilsiui ir ramiam pabuvimui pačiai su savimi, savidisciplinos trūkumas. Galbūt tame ir buvo šiek tiek tiesos. Tačiau atradusi emocijų paleidimo metodą, pamačiau, kad didžiąja laiko dalį aš praleidžiu ne veikdama, bet priešindamasi veikimui. Iš tiesų, priešinausi viskam: naujai pradžiai (nes baisu), pabaigai (nes liūdna), pratęsimui (nes nuobodu), bendravimui (nes sekina), tam kas vyksta (nes nepatinka), tam kas kažkada buvo (nes skaudėjo), tam, kas bus (nes gali irgi skaudėti). Dažnai priešinausi ne tik veiksmui, judėjimui, bet ir ramybei, poilsiui, nes atrodė, kad tai tikras laiko švaistymas.

Ar teko gyvenime pastebėti, kad kai kažko labai nelaukiame, nenorime, bijome ir kai pagaliau tai ateina, būna visai nebaisu, lengva, o dažnai net ir smagu? Taip yra todėl, kad įvykiai, potyriai nėra nei malonūs nei nemalonūs, nei baisūs nei smagūs, tik mūsų reakcijos į juos būna tokios. Ir jei mes iš anksto nusprendžiame, kad bus baisu, neįdomu, nuobodu, pradedame priešintis toms mintims ir galiausiai pradedame priešintis tam įvykiui ar potyriui, kuris bus. Kai jau įvyksta, kai patiriame iš tikrųjų, nebelieka kam priešintis, nes tai jau įvyko ir bent jau akimirką palengvėja, nebent nusprendžiame, kad buvo blogai, kad norėjome kitaip, kad nenorėjome iš vis, tuomet pasipriešinimas tęsiasi toliau ir toliau sekina mūsų energiją. O kaip dažnai mes priešinamės net ir tiems dalykams kurie mums patinka, jei tik kas nors kitas liepia mums tai daryti!


Priešindamiesi paprastai gausime kaip tik priešingą rezultatą.


Kas gi vyskta, kai mes priešinamės? Mes tiesiog sakome “ne”, nesutinkame su esama padėtimi, norime visa tai kontroliuoti, pakeisti. Arba kaip tik priešingai, įsikimbame į tai, kas jau gerai žinoma, bet dažnai jau atgyvenę, pasibaigę, nebetinkama. Šis laikymasis arba beatodairiškas troškimas atsikratyti, pakeisti, kontroliuoti reikalauja daugybės energijos, bet pats savaime netarnauja jokiam gėriui. Ar įmanoma ką nors išlaikyti, jei tai jau slysta iš rankų? Ar įmanoma atsikratyti, jei tai prilipę, priaugę, tarsi būtų antra oda? Priešindamiesi paprastai gausime kaip tik priešingą rezultatą.


Pasipriešinimą  irgi galime paleisti!


Jeigu pasipriešinimas neturi prasmės, ką gi tuomet daryti? Pasipriešinimą  irgi galime paleisti! Tereikia aiškaus apsisprendimo ir ketinimo veikti arba to nedaryti.   Jei veiki, veiki šimtaprocentų sutikdamas, aiškiai sakydamas “taip”. O juk dažnai elgiamės priešingai. Būna momentų, kai kažkur einame, bet galvoje vis sukame nenuilsančią minčių karuselę: “oi kaip nuobodu, geriau dabar būčiau kitur, geriau veikčiau kažką kitą, kaip greičiau sprukti iš čia” ir t.t. Tokiu atveju geriau iš vis nedaryti, neveikti, nedalyvauti. Tai geriau ne tik mums patiems, bet ir aplinkiniams. Mūsų “aukojimasis” tikrai neatneš džiaugsmo kitiems. Jeigu tikrai nenori, aiškiai sakai “ne”. Bet tuomet “ne” reiškia ne priešinimąsi, bet aiškų žinojimą, ką nori veikti, kur nori būti, ką nori patirti. Tuomet “ne” tampa aiškiu “taip” kažkam kitam. Tebūnie toks banalus pavyzdys: sakau “ne” indų plovimui, sakydamas “taip” ramiam pagulėjimui ant sofos. Tik reikia stebėti, kad mūsų “ne” nebūtų lydimas kaltės, gėdos, savigraužos jausmo. Jei jau guliu ant sofos – tai mėgaujuosi tuo. Ir jei mėgaujuosi iš tikrųjų, tuomet po to suplauti indus bus juokų darbas, kuriuo irgi galėsiu mėgautis.


Kuomet “privalau”, “reikia”, “turėčiau”, keičia žodis “NORIU” gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis.


Žinoma, yra dalykų, kurių tiesiog negalime išvengti, nesutikti, nepadaryti tam tikru laiku. Tai mūsų kasdieniniai darbai, pareigos, įsipareigojimai, kompromisai. Tokiu atveju naudinga paieškoti motyvo, kodėl mes tai darome. Rūpinamės vaikais, nes juos mylime, tvarkomės namus, nes gera būti švarioje erdvėje, einame į darbą, nes yra puiku užsidirbti pragyvenimui, dalyvaujame gimtadienyje, nes norime nudžiuginti tą žmogų. Kuomet “privalau”, “reikia”, “turėčiau”, keičia žodis “NORIU” gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis. Kai sutinkame viduje, išorėje viskas tampa labai paprasta!