5 PATARIMAI, padedantys sumažinti pasipriešinimą gyvenime

Apie pasipriešinimą jau esu rašiusi, straipsnyje pavadinimu “Kur dingsta mūsų energija? Pasipriešinimas”. Šį kartą noriu pasidalinti būdais, leidžiančiais patirti kuo mažiau pasipriešinimo jausmo kiekvieną dieną.

  • Prašykime, užuot nurodę, liepę, įsakinėję. Kai kitiems žmonėms ką nors nurodinėjame, tikėtina, jog gausime priešingą rezultatą nei tikėjomės. Liepiamoji nuosaka beveik visuomet pažadina vidinį ar išorinį priešinimąsi. Lygiai taip pat nutinka ir kai nurodinėjame sau. Įsakmus vidinis tonas pabudina norą ignoruoti tokias komandas. Ar pastebėjote, kad kai kurie žmonės iš viso nemoka prašyti. Netgi tuomet, kai sakinį pradeda žodeliu “prašau”, išrėžia tik dar vieną nurodymą. Taigi, svarbūs yra ne tik žodžiai, informacija, bet ir intonacija, kuria juos išsakome ir jausmas, kuris visa tai lydi. Ir jeigu pradėję prašyti, pastebėsite, kad jūsų niekas negirdi, nenustebkite, matyt visą gyvenimą įsakinėjote ir įpratinote aplinkinius reaguoti tik į įsakmias komandas. Tačiau ilgainiui pastebėsite prašymo naudą. Tai ne tik pagerins santykius su aplinkiniais, bet ir prisidės prie jūsų norų realizacijos. Nė kiek ne mažiau svarbu taip bendrauti ir su savimi – švelniai, kantriai prašant. Taip sumažės vidinis pasipriešinimas.
  • Savo kalboje venkime žodžių “reikia”, “privalau”, “turiu”, “būtina”, “pasistengti”, “greičiau”. Tiesiog tai žodžiai, kurie budina pasipriešinimą. Juk daug mieliau darome dalykus, kuriuos atlikti norime, nei tuos, kuriuos privalome. Ką daryti, jei visgi turime tam tikrų įsipareigojimų, kurių atlikti nenorime. Yra tik du būdai – arba nedaryti, pilnai prisiimant atsakomybę dėl tokio savo pasirinkimo, arba sutikti, pasakyti viduje “taip”, t.y. atrasti norą ir prasmę, slypinčią po šiuo veiksmu.
  • Jei veiki – veik, jei ne – leisk sau neveikti. Galbūt ir jūs esate iš tų žmonių, kurie vos prigulę pailsėti mintyse dėlioja dienos darbus ir mąsto, kad dabar turėtų kažką veikti, užuot dykai vartęsi lovoje? O ką nors darydami tikriausiai svajoja, kad užuot tai veikę, mieliau keliautų po Karibus ar Balį, įgyvendintų kokią nors seną svajonę ar tiesiog ramiai pagulėtų? Taip elgiasi daugelis iš mūsų. Ir toks elgesys iššaukia priešinimąsi veiklai arba poilsiui. Jeigu poilsis sukelia kaltės jausmą, o veiksmas – nuobodulį, norą pabėgti nuo tos veiklos – tai signalai, kad čia įsipainiojo pasipriešinimas. Keista, tačiau būtent ilsėtis mes nemokame labiausiai. Į poilsį galime pažiūrėti kaip į veikimą – tik šiuo atveju pasyvų. Kai leisime sau kokybiškai, integraliai ir pakankamai pailsėti, tuomet ir į veiksmą įsitrauksime su didesniu užsidegimu ir efektyvumu.
  • Sumažinkime įtampą ir spaudimą. Jei pastebėsite, kad kažkuri veikla jums tampa sunkia našta, greičiausiai vėl įjungėte vidinio priešinimosi aliarmą. Kodėl taip nutinka? Kartais tiesiog einame ne ta kryptimi. Bet dar dažniau keliame per didelius reikalavimus, tiek sau, tiek kitiems. “Harder, better, faster, stronger” – tai ne tik dainos žodžiai, tai ir vidinio dialogo nuolatiniai paliepimai. Daugelis dvasinių mokytojų kartoja – būkite sau švelnūs. Ir tai visai ne odė tinginystei ar perdėtam savęs lepinimui. Tai veikiau raginimas veikti – kaip įmanoma efektyviau, bet be įtampos ir bereikalingų lūkesčių.
  • Įpraskime veikti neatidėliodami. Dažnai sakome, kad kažką padarysime rytoj arba tada, kai turėsime daugiau laiko, kai pailsėsime, kai išmoksime, kai išeisime į pensiją. Bet visa tai ir lieka tik tuščiomis šnekomis. Nes tas rytojus taip niekada ir neišaušta. Noras atidėlioti smagius dalykus gyvenime kyla iš pasipriešinimo veikti čia ir dabar. Dažnai čia įsipainioja dar ir baimė, nepasitikėjimo jausmas. Galiausiai susiformuoja įprotis, kuriam paklūstame visą gyvenimą. Bet įpročius galime keisti! Tereikia pradėti nuo visai mažyčių dalykų. Įpratus veikti kasdieninėse gyvenimo situacijose iškart, kai kyla toks impulsas, bus nesudėtinga pradėti ir didelius gyvenimo projektus. Tačiau nereikėtų to painioti su skuba ar nekantrumu. Neapsimeskime, kai būname atidūs, visada pajuntame tuos momentus, kuriuos praleidžiame pasidavę baimėms ar įpročiui priešintis.

Kas slypi už priešingybių?

Dievas yra nematomas. Jei jis nori tapti vyru ir moterimi, jis turi tapti dviem, jis turi tapti materija ir dvasia, jis turi tapti kūnu ir siela, jis turi tapti šiuo ir anuo. Tik du yra matomi. Pasaulis susideda iš “dviejų” /Ošo/

Šiame daiktų, vardų, laiko ir erdvės pasaulyje dualumas yra būtinas. Mes negalime suvokti šviesos, jei niekada neregėjome tamsos, mes nežinome kas yra šiluma, jei nedrebėjome iš šalčio, mes nepažįstame gėrio, jei nepatyrėme blogio. Tik per priešingybes atsiskleidžia visa ko esmė.

Tačiau būtent dualume gimsta visi gyvenimo konfliktai – tiek vidiniai, tiek išoriniai. Savaime suprantama, juk priešingybės niekada nebus tapačios. Žvelgiant iš dualumo pozicijos neišvengiamai pradedame vertinti ir reaguoti. Bėgame nuo to, ką vadiname blogiu ir siekiame to, ką laikome gėriu. Bandome atsikratyti to, kuo bjaurimės ir pritraukti į savo gyvenimą kuo daugiau to, kuo žavimės. Ir ši karuselė taip nuolat ir sukasi, keldama lūkesčius, atnešdama nusivylimus ir daug įvairiausių jausmų.


Dvi priešingybės iš esmės kyla iš to paties šaltinio ir jos yra tik dvi skirtingos tos pačios monetos pusės


Tačiau visgi yra būdas, leidžiantis gyventi šiame puikiame pasaulyje, pasinaudojant viso šio iliuzinio dualumo žavesiu ir nauda, bet nepatiriant kančios. Tereikia išmokti į viską žvelgti iš nedualumo pozicijos, suvokiant kad dvi priešingybės iš esmės kyla iš to paties šaltinio ir jos yra tik dvi skirtingos tos pačios monetos pusės. Pavyzdžiui, karštis ir šaltis yra visai ne priešingybės, o tik dvi skirtingos padalos temperatūros skalėje. Šiuo atveju temperatūra yra ta “moneta”, kurios skirtingas puses reprezentuoja šaltis ir karštis. Lygiai taip pat, juoda ir balta yra tik dvi spalvos plačioje spalvų paletėje. Ir esmė šiuo atveju yra paletė, o ne atspalviai. Todėl visuomet, kai kyla noras ką nors vertinti ir vadinti gėris/blogis, naudinga/žalinga, tinkama/netinkama, gražu/bjauru, sveika/nesveika, verta pažvelgti į esmę, kuri slepiasi už šių žodžių.

Tegu tai, kuo dalinuosi, tampa gyva per praktiką, patyrimą. Pažaisk – išdrįsk nugyventi dieną, be etikečių klijavimo, be dalinimo į gerą ir blogą, be žavėjimosi ir bjaurėjimosi. Pažvelk į esatį, į esmę, kuri slypi už visų priešingybių. Ir pastebėk, laisvę, kurią suteikia toks pasaulio suvokimas.