Geriausi priešnuodžiai žiemos apatijai

Vasario pabaiga. Saulė vis dar nedžiugina tiek, kiek norėtume. Mes, šiaurės europiečiai, esame nelepinami šviesa ir šiluma. Prieš pasitinkant pavasarį dažnai pradedame skųstis vitaminų trūkumu, energijos stoka, slogiomis nuotaikomis, abejingumu ir apatija. Kaip ir visur, taip ir čia, galime rinktis. Arba tyliai keiksnoti aplinkybes, geografinę padėtį ar net asmeninės valios trūkumą, arba nustoti žaisti tuos gudrius proto žaidimus ir pradėti veikti.

Kad veiksmas būtų efektyvus, būtina išsiaiškinti esamos savijautos priežastis. Mes labai dažnai apatiją ir depresines nuotaikas siejame su trūkumu. Galvojame, kad stokojame saulės šviesos, vitaminų, gamtos žalumos, šiltų kontaktų su žmonėmis, smagių įvykių savo gyvenime, pinigų, džiaugsmo. Sąrašą galima būtų tęsti kone iki begalybės. Bet mano patyrimu, apatija ir abejingumas dažniausiai aplanko tuomet, kai visko esame pertekę per akis, tiek prisisotinę, kad visa kūno-proto-dvasios sistema jungia garsiausius aliarmus ir sava kalba mums rėkia: gana, liaukis, sustok, pažiūrėk vidun. Gaila, kad šitą kalbą jau esame kiek primiršę. Ir užuot sustoję, sąmoningai įkvėpę ir išsiaiškinę tikruosius savo poreikius, tą nepatogumo jausmą bandome maskuoti naujais pirkiniais, bukais TV šou ar kaloringu maistu. Neslėpkim, padeda tai, padeda. Bet labai jau laikinai. Kai pakilusio laimės hormono – serotonino poveikis galvoje išgaruoja, o laikinas cukraus kiekio padidėjimas kraujyje staigiai krinta žemyn, protas ieško naujos “dozės”. Ir ratas sukasi tol, kol organizmas pasako: gana, daugiau taip nebegaliu! Kaip išeiti iš šio užburto “būsiu protingesnis už savo kūną ir sielą” rato? Pirmas žingsnis – asmeninė atsakomybė. Tik pripažinęs, kad tai tu pats, o ne piktas kaimynas, niurzganti žmona ar vyras, šaltis ar blogas oras, atėjai iki tos būsenos, kuri yra dabar. Jeigu tu iki jos atėjai, vadinasi pats gali ir išeiti. Paprasta logika. Kaip sako, Paulius Daukšas, aplinkybės reikšmės nesuteikia, tik tu suteiki joms reikšmę. Pirmas žingsnis žengtas – pripažinau, kad tai aš esu visų savo negandų šaltinis, visų savo tikrų ar išsigalvotų problemų kūrėja. Kas toliau? Toliau, aš nustoju priešintis tam, kas yra čia ir dabar. Jaučiu liūdesį? – puiku. Depresija, apatija, nerimas, baimės? – mėgaujuosi tuo, ką jau susikūriau. Leidžiu viskam būti ir nueiti, kai patys to norės. Nes aš nesu emocijos. Aš esu ta, kuri stebi. Nustojus priešintis, neišvengiamai pradės tekėti daugiau energijos. Ši energija yra dovana tau, kad kažką pakeistum, susikurtum naują įprotį, kuris vestų į dar daugiau energijos generavimo. Taigi, nuo šilto gulėjimo ant sofutės, nuolatinio minčių dūzgimo galvoje, pamažu pereiname prie veiksmo. Veiksmai gali būti labai įvairūs ir nebūtinai tik fiziniai. Pasidalinsiu keletu strategijų, kurios man padeda pakilti iš energetinės duobės. Nors tai padeda man, nebūtinai tinka tau. Visą informaciją, kuri ateina į gyvenimą, geriausia tikrinti asmenine praktika. Taigi, strategijos:

  1. Proto nuraminimas. Nerašysiu aš ilgų ditirambų meditacijai, nors tikrai galėčiau. Visų pirma siūlau pažiūrėti, kas tą proto įtampą sukelia? Dažniausiai – tai informacijos perteklius. Per mus kasdien iš visų pusių plūsta neįtikėtini kiekiai informacijos. O su informacija, kaip su vaistais – viskam būtinas saikas. Išjungę visus informacinius elektros prietaisus, nustūmę žurnalus, įsiklausykime į tylą. Pabūkime vienumoje. Išgirskime savo širdies plakimą. Pastebėkime kaip lėtai ir ramiai mūsų kvėpavimo takais keliauja tyras alsavimas. Savo kvėpavimo stebėjimas ir įsisąmoninimas yra pati paprasčiausia ir labai efektyvi meditavimo forma.
  2. Atgal į gamtą. Niekas kitas taip neatgaivina dvasios, kaip išėjimas į gamtą. Na taip, dar ne gegužis, šiluma odos nelepina, akių dar nedžiugina žydinčios gėlės. Bet paukščiai, jau tikrai pradėjo pavasarines giesmes. Gali nesunkiai įsitikinti. Nebūtina su savimi vesti derybų dėl ilgų pasivaikščiojimų parke.  Pasakyk, kad išeisi tik penkioms minutėm, tik tris ratus apie namą apsuksi ir viskas. O kas bus kai, jau išeisi, čia jau vienas Dievas težino!
  3. Judėjimas, judėjimas ir dar kartą judėjimas. Čia kaip ir su gamta. Nebūtina užsibrėžti didelių tikslų. Maži žingsneliai daro stebuklus. Gal šį kartą tik energingiau pasivaikščioti išeisi, o gal apibėgsi keletą ratų stadione. Lauke per šalta? Na tuomet keletą minučių padraugauk su tempimo pratimais ar tiesiog įsijungęs mėgstamą muziką leisk kūnui judėti. Net nepastebėsi, kaip nieko nereiks daryti. Mūsų kūnas sutvertas judėjimui, jis tau būtinai tai parodys, tik leisk jam.
  4. Kvėpavimas. Tai praktika, kuri mano gyvenime turi ypatingą vietą ir svarbą. Labai dažnai esame taip persisotinę greito vartojimo, kad šis įprotis persismelkia ir į kvėpavimą. Lekiam, bėgam, skubam, jaudinamės, atitinkamai daugiau akcentuojame įkvėpimą ir nuskriaudžiame iškvėpimą. Pabandyk bent trumpam išlyginti svarstykles. Kvėpavimo modelis 5:5 – puikus pratimas. Įkvepiame skaičiuodami iki 5 ir nesulaikdymi kvėpavimo iškvepiame skaičiuodami iki 5. Gausis maždaug 4-6 kvėpavimo ratai per minutę. Pasak mokslininkų, taip mes kvėpuojame natūraliai, kai esame džiaugsmo būsenos. Tačiau atvirkščiai irgi įmanoma: sąmoningai pasirinkdami tokį ritmą, artėjame iki džiaugsmo būsenos. Dar vienas itin naudingas su kvėpavimu susijęs pratimas – atodūsis. Leisk sau garsiai, pilnai, išryškintai atsidusti. Bet be jokio spaudimo, tik per atsivėrimą. Tegul atodūsis ritasi lyg kamuoliukas nuo kalno, krenta lyg šniokščiantis krioklio vanduo. Padaryk jį ne tik ryškų, bet ir garsų, lai skamba “uf, uh, ah”. Sakau iš patirties, kvėpavimo pratimai tikrai labai greitai ir efektyviai keičia sąmonės būsenas. Kiekvienam belieka atsirinkti jam labiausiai tinkamus.
  5. Mitybos pokyčiai. Esame tai, ką valgome – seniai girdėta tiesa. Grūsdama šlamštmaistį į savo skrandį, dažniausiai teisindavausi šia Biblijos citata: “Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų“. Bet negaliu paneigti ir fakto, kad maždaug 90 proc. informacijos tarp neuronų keliauja iš kūno į smegenis ir tik 10 proc. iš smegenų į kūną. Tai reiškia, kad tai, kas vyksta mūsų kūne, tiesiogiai veikia mūsų mintis ir emocines būsenas. Tuo labai lengvai galima įsitikinti kurį laiką nevalgius. Kadangi nesu rimtai praktikavusi ilgalaikio badavimo, tad negaliu apie tai daug kalbėti. Bet tai, kaip švietė draugo akys, nors žinojau, kad jis jau devynios paros kaip vien vandeniu gyvas, man buvo nuostabiausias įrodymas, kiek daug mes dar nežinome apie savo kūnus. Ką aš kartais praktikuoju, yra vadinama Mažuoju badavimu, pagal japonų gastroenterologą Hiromi Shinya. Šio metodo esmė, nevalgyti maždaug 20 valandų, pradedant 17-18 val. vakaro ir tęsiant iki kitos dienos pietų, maždaug 14 val. Nuostabu, kaip savaime nurimsta protas ir grįžta įkvėpimas būti, džiaugtis, veikti, dalintis. O apskritai, tikrai vertėtų pažiūrėti, ką mes valgome kiekvieną dieną. Esu ne kartą įkritusi į fanatizmo spąstus, kuomet bandymas išbraukti kažkurį maisto produktą iš savo gyvenimo baigdavosi visišku fiasko. Nėra pasaulio pabaiga retkarčiais suvalgyti kažką sintetinio, su ilgu ilgu sąrašu įvairiausių priedų, kas šiaip jau labiau tiktų mašinai, o ne organinei būtybei. Prastai yra tuomet, kai tokiu “maistu” mes save pildome nuo ryto iki vakaro.
  6. Šaltis. Kai verkiame, kad šalta, nesusimąstome, kad šaltį galime panaudoti savo labui. Na jeigu neesate šalčio fanatikai, tai turbūt nelėksit palakstyti basomis per sniego pusnis. Bet net neabejoju, kad tikrai pastebėjote, kad pavaikščioję šaltame ore, nejučiomis grįžtame į čia ir dabar. Šaltis labai gerai grąžina dėmesį į kūną. Žinodama tai, mielai maudausi po kontrastiniu dušu. Apie nuostabius potyrius šį kartą neišsiplėsiu. Siūlau išbandyti patiems. Tiesa, perspėju, kad pačioje praktikos pradžioje šiek tiek persišaldžiau. Kaip ir visur, taip ir čia, būtina eiti palaipsniui.
  7. Dalinimasis. Kiek kartų gyvenime, mane iš niūrių nuotaikų traukė ketinimo pakeitimas! Liūdesyje, nerime, apatijoje, taip norisi, kad kažkas ateitų ir tave ištrauktų iš šio liūno. Tačiau, jei sustojame, ir paklausiame savęs, ne ką aš galiu gauti, o ką galiu duoti pasauliui, kuo galiu šią akimirką praturtinti kitų žmonių gyvenimą, viskas taip smarkiai pasikeičia. Vien ketinimas duoti, dalintis atveria energijos tekėjimo kanalus.
  8. Meilė. Turbūt nėra kitos tokios universalios, visa apimančios ir transformuojančios dvasinės praktikos kaip Meilės praktika. Meilės praktika – tai vidinis atsivėrimas viskam, kas vyksta čia ir dabar. Tai besąlyginis priėmimas, pasitikėjimas, nevertinimas, nesipriešinimas. Kaip galima tai praktikuoti? Tiesiog uždėk rankas ant krūtinės ir įkvėpk į šią erdvę. Tegu su kiekvienu įkvėpimu rankos šiek tiek pakyla, tačiau ne tavo pastangų, o vidinio atsivėrimo dėka. Atsiverk ir plėskis. Atverk gyvenimui plačiai duris. Leisk sau plėstis dar daugiau, žengti per dar vienas duris, eiti ten, kur dar nebuvai. Su pasitikėjimu ir begaliniu lengvumu. Be pastangų, be skubos, be kompulsyvumo, be būtinybės. Švelniai ir lengvai. Pastebėk, kaip su kiekvienu įkvėpimu į tave įteka vis daugiau meilės energijos ir kvėpuoti darosi vis lengviau. Su kiekvienu iškvėpimu, apipilk šia meile visą savo kūną, visą savo esybę, artimiausią aplinką. Lai meilė laisvai teka per tave ir pripildžiusi tave lyg per sklidiną indą liejasi į pasaulį. Atsiverk dar labiau. Ši meilės erdvė, tai ne kažkas išorinio, tai nuolatinė tavo būsena, kurioje pats pasirenki būti arba nebūti. Ar galėtum suteikti sau teisę visuomet būti šioje erdvėje? Net ir tuomet, kai baisu ar skauda, kai pikta ar liūdna? Galbūt nėra pasaulyje tokios priežasties, kuri galėtų sąlygoti tave užsiverti nuo meilės, kuri nuolat teka per tave, kuri yra tavo esmė. Kvėpuok MEILE, kuria TU ir ESI.

Photo by Benjamin Combs