4 mąstymo ir bendravimo modeliai, kurie mus atskiria

Daugelis iš mūsų ilgimės bendravimo – tyro, tikro, nuoširdaus, betarpiško ryšio su kitu žmogumi. Tokio, kokį galėjome turėti tik su mama pirmaisiais savo gyvenimo metais. Atrodo, jog pradėję kalbėti, priartėjome prie mus supančio pasaulio, galėjome geriau išreikšti savo svarbiausius poreikius ir jausmus ir suprasti ko kiti tikisi iš mūsų. Kalba – tai tiltas, susiejantis du visiškai skirtingus pasaulius. Deja, augdami pamažu pamiršome tikrąją kalbos paskirtį – jungti. Ar pastebėjote, kaip dažnai būtent žodžiai tampa konflikto, nusivylimo, atstūmimo jausmo priežastimi? Mes įpratome kovoti, gintis, bėgti, teisti, smerkti, reikalauti. Tai tapo visiškai įprasta gyvenimo dalimi, kupina nesusikalbėjimo ir įtampos. Tačiau JAV psichologas Maršalas Rozenbergas, nesmurtinio komunikavimo arba dar kitaip atjautos kalbos kūrėjas teigia, kad iš prigimties visi mes esame be galo taikios ir atjaučiančios būtybės, o smurtas mūsų žodžiuose ir veiksmuose – tik išmokta elgsena. Už kiekvieno mūsų žodžio ir veiksmo, slypi tam tikras poreikis, kurį mes siekiame patenkinti. Būtent tokių poreikių suvokimas, pripažinimas ir sukuria pagrindą atjautos kalbai. Be savo esminių poreikių suvokimo, labai svarbu mokėti tinkamai juos perduoti kitam žmogui, t.y. turime susikurti tokį žodyną, kuris padėtų geriau atskleisti kitam savo tikruosius jausmus ir esminius poreikius.
Maršalas Rozenbergas savo knygose bei seminaruose įvardina keturis mąstymo ir elgesio modelius, kurie skatina konfliktus, atitolina nuo kito ir neleidžia komunikuoti iš širdies:

1. Diagnozės, vertinimai, kritika, palyginimai
“Tu negraži”, “jis bailys”, “tai neteisinga”, “kodėl negali pabūti ramiai kaip brolis?” Tokių ir panašių etikečių klijavimas, skaudūs kritikos žodžiai, palyginimai kyla iš mūsų noro teisti, smerkti tai ko nemėgstame, tai ką laikome blogiu ir žavėtis tuo, ką vadiname gėriu. Teisdami kitus, juose pažadiname pasipriešinimą ir norą gintis. Kitame tai kelia dviejų tipų jausmus: pyktį, jeigu jis nesutinka su tuo ką sakome arba kaltę, gėdą, baimę, jeigu sutinka su mūsų primestomis vertybėmis. Bet kuriuo atveju, žmogus jaučiasi nemaloniai, kyla noras pulti arba gintis, todėl atjaučiančiam bendravimui vietos nebelieka.

2. Prielaida, kad tam tikri veiksmai yra geresni už kitus
Ši prielaida teigia, kad vieni mūsų veiksmai yra verti apdovanojimo, o priešingi nusipelno bausmės. Mes tikimės, kad “blogiukai” atgailaus ir tuojau pat pakeis savo elgesį, kuris atitinka mūsų vertybes. Bet iš tiesų, paprastai taip neįvyksta, nes žmogus keičiasi tik tuomet, kai pats mato tame asmeninę naudą. Maršalas Rozenbergas teigia, kad žodis “nusipelnė” yra vienas pavojingiausių žodžių mūsų kalboje, nes būtent jis parodo, kad mes skirstome pasaulį į gerą ir blogą. Juk būtent žodžiu “nusipelnė” pagrįstas mūsų džiaugsmas, kai filmo gale “blogiečiai” sutriuškinami, nužudomi, sunaikinami. Deja, tai vyksta ne tik filmuose, bet ir realiame gyvenime. Prielaida, kad vieni elgiasi teisingai, o kiti ne ir dėl to nusipelno bausmės, gimdo mūsų mėgavimąsi smurtu.

3. Atsakomybės arba pasirinkimo atsisakymas
Didžiąją savo gyvenimo dalį mes praleidžiame darydami tai, ką manome privalome daryti. Einame į mokyklą, ruošiame namų darbus, baigiame universitetą, vėliau susirandame darbą ir dirbame, nes turime tai daryti. Elgiamės ir jaučiamės taip, lyg kažkas kitas diktuotų mūsų gyvenimo taisykles ir būtų atsakingas už mūsų problemas ir kylančius jausmus. Žodžiai “aš turiu”, “privalau”, “reikia”, “esu priverstas” reiškia, kad egzistuoja tam tikros taisyklės, diagnozės, autoritetingi asmenys ar jų grupės, kurios tiesiog reikalauja, liepia, verčia mus elgtis tam tikru būdu. Sakiniai tokie kaip “tu mane nuliūdinai” ar “tu verti mane jaustis kaltu” puikiai atskleidžia, kaip atsakomybę už savo jausmus perkeliame ant kito žmogaus pečių, kai tuo tarpu patys pasirinkome taip reaguoti į kito žmogaus žodžius ar veiksmus. Bet mes visuomet esame atsakingi už savo mintis, jausmus ir veiksmus. Net ir kasdieninės pareigos, kurių atrodo negalime nedaryti, kyla iš mūsų ankstesnių pasirinkimų. Kai “privalau” keisime į “renkuosi”, o “turiu” – į “noriu” ar “galiu”, pamažu pastebėsime, kad viršuje nėra jokios milžiniškos rankos, tampančios mūsų gyvenimą už virvutės. Suvoksime, kad visi mūsų patyrimai tėra ankstesnių pasirinkimų pasekmės. Tuomet už kiekvieno savo pasirinkimo gebėsime pastebėti ir savo poreikį: aš renkuosi…, nes aš noriu… Tokia kalba suteikia asmeninės galios ir išlaisvina iš aukos pozicijos.

4. Prašymų išsakymas reikalavimo kalba
Kai savo jausmus ir poreikius išsakome reikalavimo kalba, kitas turi tik du pasirinkimus – paklusti arba sukilti. Tai jame gali iškelti kaltės, gėdos, pykčio bei atstūmimo ar net bausmės baimės jausmus. Žmogus pajunta grėsmę ir tai pažadina jame gynybinę reakciją, pasipriešinimą. Mūsų visuomenėje kalbėti reikalavimais be galo įprasta. Jei stebėsime savo kalbą, greitai pajusime, kiek daug norų kitam žmogui išsakome iš teisiojo, autoriteto ar kritiko pozicijos. Kuo gi skiriasi prašymas nuo reikalavimo? Kai mes prašome, esame atviri išgirsti atsakymą “ne”. Jei mes pasiruošę empatiškai priimti žmogaus atsisakymą, tuomet galime būti tikri, kad išsakėme prašymą, ne reikalavimą. Bet tai visai nereiškia, kad mes turime sustoti ir pasiduoti išgirdę neigiamą atsakymą. Tai tiesiog reiškia, kad mes neįsitraukiame į jokius aklus įtikinėjimus, kol pilnai nesuvokiame, o kas sulaiko žmogų nuo atsakymo “taip” į mūsų prašymą, kas motyvuoja jį elgtis kitaip, nei mes prašome.

Gali pasirodyti, kad atjautos kalba reikalauja daug papildomo laiko ir kantrybės. Bet taip yra tik todėl, kad mes per daug metų įpratome bendrauti kitaip. Tačiau jei į savo gyvenimą įsileisime nors šiek tiek daugiau empatiškojo komunikavimo principų, pastebėsime, kad bendravimo kokybė keičiasi labai stipriai, o esminiai poreikiai, kurie ir sudaro bendravimo pagrindą, yra patenkinami ne tik greičiau, bet ir kokybiškiau.

Jeigu patiko, pasidalinkite!
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

Leave a Reply