Asmeninė atsakomybė – pirmas žingsnis į pokytį

Kiekvieną kartą, kai gyvenimo kelyje sutinku ramų, taikų ir meilę spinduliuojantį žmogų, pagalvoju: “ tik tu vienas žinai, kiek vidinio darbo valandų tau kainavo ši būsena”. Būna kartais žmonės man sako: “tu tokia išmintinga, taiki, kaip greitai tobulėji, norėčiau būti kaip tu”. Bet man tai kelia šypseną, nes žinau, jog stebuklai neįvyksta per dieną. O jeigu ėmė ir įvyko, tai tik dėl to, jog, prieš tai jau buvo išvaikščiotas ne vienas klystkelis. Įdomu ir tai, kad vidiniam darbui su savimi atrodo nėra jokių ribų ir išeiginių. Vos nupūti vieną dulkių sluoksnį nuo širdies deimanto, supranti, kad dar būtina atverti paslaptingas duris. O kai jos atsiveria, paaiškėja, kad dar teks susikauti su vidiniais demonais ar susidraugauti su savo baimėmis. Ir kuo labiau gilyn neri, tuo vis įdomesnių dalykų atkapstai…

Kodėl aš visa tai rašau? Todėl, kad labai dažnai mes daug ką priimame kaip duotybę. Ir galvojame, kad jeigu neturi, tai matyt nelemta. O jeigu sunku, skaudu ar liūdna, vadinasi taip skyrė likimas ir tu išdidžiai neši šitą kryžių. Jeigu negimei šeimoje, kur buvo įprasta kalbėti apie savo vidinius potyrius, emocijas, kur buvai drąsinamas rizikuoti ir daryti būtent tai ko bijai, kur vietoj vakarinio televizoriaus žiūrėjimo visi susėsdavo medituoti ar melstis, kur meilė ir palaikymas buvo lyg duona kasdieninė, tuomet greičiausiai susikūrei įsitikinimą: “aš negaliu, aš nepakankamas, nėra prasmės”. Bet aš sakau, TU GALI. Kad ir kokioje pelkėje besėdėtum šiuo metu, žinok, jeigu esi gyvas, vadinasi dar gali daug ką pakeisti.

Tačiau viskas prasideda nuo atsakomybės. Kol kaltinsi aplinkinius žmones, aplinkybes ir likimą, tol būsi aukos pozicijoje. Kai pasakysi: “taip, aš pats tai susikūriau, tai aš dariau tam tikrus veiksmus, priėmiau tam tikrus sprendimus, tai aš tingėjau ir nuolaidžiavau sau ar kitiems”, tik tuomet galėsi ką nors keisti. Asmeninė atsakomybė jokiais būdais nėra savigrauža, savęs kaltinimas ir apgailėtinas savo praeities klaidų sukimas galvoje. Atsakomybė – tai pasakymas TAIP, tam kas yra čia ir dabar ir pripažinimas, kad tu pats atėjai iki šio taško, vadinasi pats gali ir iš jo išeiti.

O kas toliau? Toliau teks mokytis to, ko deja nemokė mokykloje. Kaip nuraminti nuolatinį proto triukšmą, kaip paleisti nuoskaudas, kaip nustoti tikėti baime, kaip pažadinti intuiciją, kaip išsiaiškinti savo esminius poreikius ir rasti strategiją jiems patenkinti, kaip mylėti besąlygiškai, kaip bendrauti be lūkesčių ir prisirišimo, kaip pasakyti “ne”, kaip dalintis be baimės prarasti, kaip dovanoti ir priimti dovanas, kaip pasitikėti, kaip auginti save ir padėti augti savo vaikams. O gal visgi yra tokia mokykla, kurioje to moko? Manau yra. Ta mokykla vadinasi GYVENIMAS.

Jeigu patiko, pasidalinkite!
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

Leave a Reply