Kur dingsta mūsų energija? Pasipriešinimas

Ar jums buvo tokių dienų, kai ryte atsibudę buvote kupini energijos ir noro įgyvendinti daugybę dalykų, bet vos pradėję veikti, greitai prarasdavote ūpą, motyvaciją, o vidudienį nesinorėdavo nieko kito, tik griūti ir miegoti? Man tokių dienų buvo ir daug. Dar nesulaukusi nė trisdešimties, jaučiausi kaip senutė. Būdavo akimirkų, kai jėgų turėjau tiek mažai, kad galėjau tik sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką. Vis svarsčiau, kas gi čia nutiko. Atrodė, kad mano nuovargio priežastis yra maži vaikai, per dideli lūkesčiai gyvenimui, perfekcionizmas, per mažas laiko kiekis skiriamas poilsiui ir ramiam pabuvimui pačiai su savimi, savidisciplinos trūkumas. Galbūt tame ir buvo šiek tiek tiesos. Tačiau atradusi emocijų paleidimo metodą, pamačiau, kad didžiąja laiko dalį aš praleidžiu ne veikdama, bet priešindamasi veikimui. Iš tiesų, priešinausi viskam: naujai pradžiai (nes baisu), pabaigai (nes liūdna), pratęsimui (nes nuobodu), bendravimui (nes sekina), tam kas vyksta (nes nepatinka), tam kas kažkada buvo (nes skaudėjo), tam, kas bus (nes gali irgi skaudėti). Dažnai priešinausi ne tik veiksmui, judėjimui, bet ir ramybei, poilsiui, nes atrodė, kad tai tikras laiko švaistymas.

Ar teko gyvenime pastebėti, kad kai kažko labai nelaukiame, nenorime, bijome ir kai pagaliau tai ateina, būna visai nebaisu, lengva, o dažnai net ir smagu? Taip yra todėl, kad įvykiai, potyriai nėra nei malonūs nei nemalonūs, nei baisūs nei smagūs, tik mūsų reakcijos į juos būna tokios. Ir jei mes iš anksto nusprendžiame, kad bus baisu, neįdomu, nuobodu, pradedame priešintis toms mintims ir galiausiai pradedame priešintis tam įvykiui ar potyriui, kuris bus. Kai jau įvyksta, kai patiriame iš tikrųjų, nebelieka kam priešintis, nes tai jau įvyko ir bent jau akimirką palengvėja, nebent nusprendžiame, kad buvo blogai, kad norėjome kitaip, kad nenorėjome iš vis, tuomet pasipriešinimas tęsiasi toliau ir toliau sekina mūsų energiją. O kaip dažnai mes priešinamės net ir tiems dalykams kurie mums patinka, jei tik kas nors kitas liepia mums tai daryti!


Priešindamiesi paprastai gausime kaip tik priešingą rezultatą.


Kas gi vyskta, kai mes priešinamės? Mes tiesiog sakome “ne”, nesutinkame su esama padėtimi, norime visa tai kontroliuoti, pakeisti. Arba kaip tik priešingai, įsikimbame į tai, kas jau gerai žinoma, bet dažnai jau atgyvenę, pasibaigę, nebetinkama. Šis laikymasis arba beatodairiškas troškimas atsikratyti, pakeisti, kontroliuoti reikalauja daugybės energijos, bet pats savaime netarnauja jokiam gėriui. Ar įmanoma ką nors išlaikyti, jei tai jau slysta iš rankų? Ar įmanoma atsikratyti, jei tai prilipę, priaugę, tarsi būtų antra oda? Priešindamiesi paprastai gausime kaip tik priešingą rezultatą.


Pasipriešinimą  irgi galime paleisti!


Jeigu pasipriešinimas neturi prasmės, ką gi tuomet daryti? Pasipriešinimą  irgi galime paleisti! Tereikia aiškaus apsisprendimo ir ketinimo veikti arba to nedaryti.   Jei veiki, veiki šimtaprocentų sutikdamas, aiškiai sakydamas “taip”. O juk dažnai elgiamės priešingai. Būna momentų, kai kažkur einame, bet galvoje vis sukame nenuilsančią minčių karuselę: “oi kaip nuobodu, geriau dabar būčiau kitur, geriau veikčiau kažką kitą, kaip greičiau sprukti iš čia” ir t.t. Tokiu atveju geriau iš vis nedaryti, neveikti, nedalyvauti. Tai geriau ne tik mums patiems, bet ir aplinkiniams. Mūsų “aukojimasis” tikrai neatneš džiaugsmo kitiems. Jeigu tikrai nenori, aiškiai sakai “ne”. Bet tuomet “ne” reiškia ne priešinimąsi, bet aiškų žinojimą, ką nori veikti, kur nori būti, ką nori patirti. Tuomet “ne” tampa aiškiu “taip” kažkam kitam. Tebūnie toks banalus pavyzdys: sakau “ne” indų plovimui, sakydamas “taip” ramiam pagulėjimui ant sofos. Tik reikia stebėti, kad mūsų “ne” nebūtų lydimas kaltės, gėdos, savigraužos jausmo. Jei jau guliu ant sofos – tai mėgaujuosi tuo. Ir jei mėgaujuosi iš tikrųjų, tuomet po to suplauti indus bus juokų darbas, kuriuo irgi galėsiu mėgautis.


Kuomet “privalau”, “reikia”, “turėčiau”, keičia žodis “NORIU” gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis.


Žinoma, yra dalykų, kurių tiesiog negalime išvengti, nesutikti, nepadaryti tam tikru laiku. Tai mūsų kasdieniniai darbai, pareigos, įsipareigojimai, kompromisai. Tokiu atveju naudinga paieškoti motyvo, kodėl mes tai darome. Rūpinamės vaikais, nes juos mylime, tvarkomės namus, nes gera būti švarioje erdvėje, einame į darbą, nes yra puiku užsidirbti pragyvenimui, dalyvaujame gimtadienyje, nes norime nudžiuginti tą žmogų. Kuomet “privalau”, “reikia”, “turėčiau”, keičia žodis “NORIU” gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis. Kai sutinkame viduje, išorėje viskas tampa labai paprasta!

Emocijų reiškimo būdai. Emocijų paleidimo technika

Jausmai yra tai, kas išskiria žmogų iš kitų gyvybės rūšių. Nors emociniai atsakai yra būdingi visiems žinduoliams, bet tik žmonės geba aiškiai pajusti, suvokti ir įvardinti kokią emociją jie jaučia tam tikru momentu. Tai, ką mes darome su savo emocijomis, nulemia mūsų temperamento bruožai ir įvairiausios gyvenimo patirtys. Nors yra daug būdų kaip galime reaguoti į emocijos sukeliamą pojūtį, visgi juos galima sugrupuoti į kelias grupes:

  • Emocijos slopinimas. Vietoj to, kad aiškiai suvoktume, pajustume ir išreikštume emociją, pasirenkame ją užgniaužti. Sakome jai “ne”, esame įsitikinę, kad jos čia neturėtų būti, laikome ją nepriimtina, nederama. Tokiu atveju emocija nustumiama į pasąmonę. Tačiau ji niekur nedingsta ir nuolat taikosi iškilti į paviršių. Nuslopintos emocijos, kai jų prikaupiame labai daug, išliejamos netikėtų proveržių metu. Jos lyg bangos, nuvertusios visus pylimus, galiausiai užtvindo taip saugotą teritoriją. Ilgus metus slopinta baimė išsiveržia panikos atakomis, užslopintas pyktis – rėkimu, keiksmais, trankymusi, ilgai slėptas liūdesys prasiveržia isteriško raudojimo metu. Kūnas siunčia ženklą – “aš daugiau nebegaliu išlaikyti viso šio emocinio balasto”.
  • Bėgimas nuo emocijos. Šis būdas glaudžiai susijęs su pirmuoju. Bet vietoj to, kad bandytume sulaikyti emociją, mes iš vis atsisakome ją matyti: “nenoriu apie tai nieko žinoti”. Yra daugybė būdų kaip bėgti nuo savo emocijų, bet turbūt dažniausiai pasitaikančios priemonės – televizorius, kompiuteriniai ir azartiniai žaidimai, maistas, seksas, alkoholis, narkotikai, vaistai, sportas, užimtumas. Žmogus vaikosi besaikio malonumo arba sieka šimtaprocentinio užimtumo, kad nepriimtinom, nemaloniom emocijom jo gyvenime tiesiog neliktų vietos. Bet nuo emocijų pasislėpti neįmanoma niekur, anksčiau ar vėliau vis tiek teks pažvelgti joms į akis.
  • Emocijos išreiškimas. Tai emocijos nukreipimas į veiksmą. Bijome – sustingstame arba pabėgame, pykstame – šaukiame, sielvartaujame – verkiame. Ilgą laiką vakarų psichologai emocijų išreiškimą rekomendavo kaip tinkamą būdą tvarkytis su savo emocijomis. Ir tikrai, nuleisdami dalį garo iš kunkuliuojančio emocijų katilo, išsyk pasijuntame geriau. Bet po kurio laiko visą šį spektaklį dažnai primena kaltės jausmas, savigrauža, nusivylimas savimi. Taip pat emocijų išreiškimui ne visada yra tinkama vieta ir laikas. Ar tikrai pats geriausias scenarijus išlieti pyktį ant savo boso arba garsiai apsiverkti viduryje susirinkimo? Kad ir kaip bebūtų apmaudu, neigiamos emocijos dažnai išliejamos artimiausioje aplinkoje ir tai nulemia santykių disharmoniją.

Visi šie emocijų raiškos būdai turi daugybę trūkumų ir sukelia nemažai skausmo. Visgi, būtina įsisamoninti, kad pati emocija savo prigimtimi yra neutrali. Ji turi tam tikrą tikslą ir priežastį. Skausmą sukelia ne emocijos buvimas, o būtent mūsų reakcija į ją, t.y. mūsų noras laikytis jos įsikibus ar pabėgti, atsikratyti, kontroliuoti.

Tačiau yra ir dar vienas būdas, kaip galime tvarkytis su savo emocijomis. Ir tai yra natūralus prigimtinis gebėjimas, kurį augdami pamiršome. Dar vaikystėje turejome gebėjimą emocijas paleisti savaime, natūraliai, automatiškai. Tai darėme tol, kol mūsų neišmokė elgtis priešingai.

Jeigu emocijas įsivaizduosime kaip verdantį vandens puodą, tai emocijų paleidimas bus ne kas kita, kaip netrukdymas tam puodui virti ir leidimas garuoti. Emocijų paleidimas, tai ne nustūmimas, ne atsikratymas, o absoliutus pripažinimas, pasveikinimas ir leidimas būti tam, kas jau vis tiek yra. Kai emocija yra priimama, pasveikinama, ji savo vaidmenį atliko ir gali ramiai pasitraukti. Dar daugiau, emocijų paleidimo technika leidžia pasigilinti į emocijos atsiradimo priežastį. Taigi, vietoj to, kad išleistume visus garus iš verdančio puodo, galime tiesiog užgesinti ugnį. Norint tai padaryti, teks pažiūrėti, kokia mintis, kokia vidinė nuostata ar įsitikinimas turėjo įtakos emocijos patyrimui. Kai surandame tą vidinę nuostatą ar įsitikinimą, galime objektyviau pažiūrėti į ją ir suabejoti jos tikrumu. Daugiau nei devyniasdešimt procentų minčių, jausmų, įsitikinimų ir netgi verybių yra visai net ne mūsų. Augdami sugėrėme visa tai į save ir pradėjome identifikuotis su tuo, vadinti tai “mano”. Labai dažnai emocija kyla būtent tada, kai tokia išorinė tiesa visiškai nedera su tikrąja vidine tiesa. Bet kad pamatytume šį skirtumą, turime plačiai atmerkti akis tam, kas yra čia ir dabar.