Gyvenimo pasaka

Undinėlė ilgisi savojo princo.

Miegančioji gražuolė tikisi transformuojančio bučinio.

Auksaplaukė nostalgiškai žvelgia nuo bokšto viršaus ir viliasi būti išgelbėta žaviojo riterio.

Pelenė taip trokšta vėl apsiauti kurpaites ir dar kartelį sušokti savo laimės šokį.

Karalaitė ant žirnio laukia, kol pasaulis patvirtins jos karališką kilmę ir garantuos statusą.

O aš… kuriu savo gyvenimo pasaką ir pasaulį, kuriame mes, moterys, prisimename savo galią. Čia tu nesi vertinama pagal tai, kaip tu atrodai. Čia tavo sužydėjęs seksualumas “geroms mergaitėms” akių nebado. Čia nebelieka vietos konkurencijai ir pavydui, o tikroji sielų seserystė branginama lyg perlai. Čia tu kvėpuoji laisve, nes vėl gali rinktis. Paskambinti jam, jei pasiilgai. Pakviesti susitikti, jei nori skęst akių gelmėj. Prisiglausti prie širdies dabar, nes jau atėjo ta stebuklinga akimirka. Pamiršti išmoktą kuklumą ir parodyt jam kaip nori būt išmyluota. Čia tau nereikia savo jautrumo slėpti po devyniais užraktais. Čia tu jauti ir drąsiai tai atskleidi pasauliui, be baimės būti atstumta, nesuprasta, įskaudinta. Čia tu turi ne tik savo pareigas, bet ir svajones bei norus. Ir pakankamai laiko jiems realizuoti. Čia tu vėl prisimeni, kad niekas kitas, kaip tik tu neturi teisės spręsti, kas tau yra geriausia. Šiame pasaulyje tu iš tiesų myli save ir priimi savo atvaizdą kitame. Todėl gerbi ir JĮ. Vertini ir brangini. Dėkoji už galimybę pažinti save per kitą. Ir mokytis, ir augti, ir tobulėti.

Tai kokią savo širdies pasaką kursi šiandien?

Jeigu patiko, pasidalinkite!
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

Leave a Reply