Kur tu skubi?

Photo by Andy Beale

Kur tu vėl taip leki? Palauk. Ar tik nebus čia tie patys seni bėgiai ant kurių užlipęs vis dar negali sustoti? Gal skubi į naujus santykius, naują darbą, naujus namus ar naują patyrimą. Tikriausiai dėl to, kad tai, kas vyksta dabar, yra taip pilka ir nuobodu, be menkiausio džiaugsmo krislelio. Negi niekuomet taip ir nesusimąstei, kad malonėje nesimaudai tik todėl, kad amžinai leki į tai kas bus, ilgiesi to, kas dar neįvyko, užuot pilnai visomis savo juslėmis pasinerdamas į tai, kas vyksta dabar. O patikėk, vyksta! Atmerk plačiai akis, apsidairyk kiek daug grožio aplinkui. Įsiklausyk į miesto triukšmą ar medžių ošimą miške, išgirsk savo širdies plakimą, pasinerk į nenusakomo skonio garsų jūrą tau ramiai dainuojant be jokio tikslo.  Basomis pėdomis pajusk įkaitusią žemę ir ežero vėsą ant savo odos, leisk vėjui iškedenti plaukus. Įkvėpk! Gėlių aromatą, ąžuolų jėgą, prieskonių žaismą ant nosies galiuko tau ruošiant pietus. Priimk į save ir lėtai kramtyk, laižyk, gerk, siurbk, mėgaukis visomis skonio subtilybėmis, kuriomis tave apdovanojo gamta, tau ragaujant Motinos Žemės gėrybes prie stalo. 

Ir leisk sau dar daugiau! Nugrimzti į save už formų, už garsų ir paveikslėlių. Ramiai atsipalaiduojant esatyje ir tirpstant dabarties momente lyg ledo kubelis saulėje. Kad ir kiek esi atsipalaidavęs, būk tikras, kad visuomet gali atsipalaiduoti dar labiau. Leisk sau prabangą tiesiog būti. Visos veiklos, darbai, įsipareigojimai niekur nedings, jie ramiai palauks tavęs, kol galėsi į juos atsigręžti su nauja jėga, energija, įkvėpimu ir galų gale aiškiu žinojimu kodėl tai darai.

Jei įprasi taip gyventi, greit pamirši, kas tai yra nuobodulys ar gyvenimo drungnumas. Net ir problemos, kurios iki tol atrodė tokios milžiniškos, susitrauks į aguonos grūdą, kol galiausiai visai išnyks. Nes problemos niekada neegzistuoja DABAR. Kančia – tai įsikibimo į praeities atsiminimus ir ateities lūkesčius rezultatas. 

Kai pradėsi gyventi nebelėkdamas, visko užteks mažiau. Ir daiktų, ir vartojimo, ir patyrimų. Tik tiek, kiek tikrai norisi ar reikia, o ne tiek kiek godisi protas, užsikrėtęs svetimais norais. Kiekvienas tavo įkvėpimas ir iškvėpimas bus tarsi pilniausia malonumo simfonija.  Su kiekvienu atsipalaidavimu ir nugrimzdimu į Esatį, suvoksi, kad Dievas gyvena tavyje. Ir visa tai, jau yra čia ir dabar. Ar  tikrai nori tai pražiopsoti?

Jeigu patiko, pasidalinkite!
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

Leave a Reply