MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXV)

Gruodžio 25-oji

Nutraukęs tamsią nakties skraistę aušo naujas rytas. Rytas, kuris mūsų namus vėl pripildė vaikystės aidų, kvapų ir prisiminimų. Už lango gaudžiantys varpai skelbė naujieną – Kalėdos jau čia. Tamsa traukiasi, užleisdama vietą naujai užgimstančiai šviesai. O kartu su šviesa į dangų stiebsis nauji daigeliai – nauji planai, idėjos, nauji jausmai. Kokioje dirvoje jie augs, priklausys nuo to ar laistysime juos rūpesčiu, dėmesiu, meile ir palaikymu, ar nepasitikėjimu, abejonėmis, baime ir kritika.

Šįryt jaučiausi be galo dėkinga, nes galėjau dar vienas Kalėdas pasitikti su savo šeima. Taip gera šventę pasitikti su tais, kurie rūpi labiausiai. Džiaugiausi, nes šiemet man artimų žmonių ratas dar padidėjo. Tokiais jau galėjau vadinti ir Leoną, ir Kristoferį. Leonas šiandien buvo išvykęs, tačiau Kristoferį labia norėjau apkabinti, susitikusi jį mums įprastoje vietoje. Pavalgiusi šventinius pietus, ėmiausi darbo. Supakavau maišelį savo gamintų kalėdinių skanumynų ir išvažiavau į mugę. Patraukiau ten, kur sutikau jį pirmąjį kartą – prie suolelio šalia vienišo medžio. Bet atėjusi ten, negalėjau patikėti savo akimis. Ant suolelio sėdėjo Leonardas ir šypsojosi kone iki ausų:
– Staigmena! – džiugiai sušuko jis.
– Labas, ką čia veiki? – pasakiau nuostabos kupinu balsu.
– Sėdžiu, – atsakė Leonas ir šelmiškai nusišypsojo, – prisėsk ir tu.
– Tai tu neišvažiavai su tėvais, kaip planavęs? O Kristoferis kur? – klausinėjau vis dar nustebusi.
– Aš sugrįžau anksčiau, kad galėčiau ateiti čia. O Kristoferis… jis neateis šiandien, – pasakė Leonardas, bet nepasirodė, kad jis dėl to būtų bent kiek nusiminęs.
– Kodėl? Ką jis šiandien veikia?
– Ką veikia tiesą sakant net neįsivaizduoju!
– Kaip gi, jis juk tavo senelis!
– Na ne, iš tiesų jis nėra mano senelis, – pasakė Leonardas lyg šiek tiek teisindamasis, – jis tik vadina mane savo anūku, bet aš tam paprastai neprieštarauju.
– Tai gal jis dar pasirodys? – pasakiau viltingai.
– Neateis, – nukirto Leonardas, – per Kalėdas jis niekada nepasirodo. Jau penkeri metai, kai jį pažįstu ir jis visada elgiasi vienodai: pasirodo šioje mugėje dar lapkričio pabaigoje ir per Kalėdas išnykta tarsi vėjas – nei kur jis dingsta, nei kodėl, niekas nežino.
Bet man vis dar buvo šis tas neaišku, todėl paklausiau:
– Bet jeigu tu žinojai, kad jis šiandien nepasirodys, tai kodėl gi atėjai?
– Taip, aš tą žinojau. Bet taip pat žinojau ir tai, kad tu šito tai nežinai! –atsakė ir nusišypsojo.
“Tai tu čia dėl manęs” norėjau sušukti iš džiaugsmo, bet tik nusišypsojau ir paklausiau:
– Hm, tai ką gi veiksime šiandien?
– Žinai, aš rezervavau staliuką vienoje kavinėje. Tik svarstau ar tau tai nepasirodys pernelyg egocentriška, – pasakęs tai mielai nusijuokė.
– Kodėl gi? – nežinojau apie ką jis.
– Matai, Sofija, ta vieta vadinasi “Leon”.
Aš išplėčiau akis iš nuostabos. Žinojau “Leon”, tai viena jaukiausių ir romantiškiausių vietų visame Berlyne. Ši kavinė lyg mažytė senovinė kino studija po nuostabiais skliautais. Kur dar, jeigu ne ten sutikti Kalėdas. Kur dar, jeigu ne ten eiti su žmogumi, kuris kelia tokius šiltus jausmus.
– “Leon” yra tiesiog puiku, Leonai, – pasakiusi nusijuokiau.
– Bet kol dar nepajudėjom, turiu tau šį tą, – ir ištiesė rankas, paduodamas nedidelę pailgą dėžutę.
– Leonai, bet aš neturiu tau dovanos, – pasakiau susigėdusi.
– Tu pati kaip dovana, Sofija! – pasakęs tai nusišypsojo.
– Palauk, – ištariau pagalvojusi, – aš tave vaišinu savo keptais kalėdiniais sausainiais. Jie iš tiesų buvo skirti Kristoferiui, – prisipažinau, – bet aš jam būtinai iškepsiu kitų!
– Ačiū, – padėkojo Leonas ir paklausė, – neatidarysi?
– Na taip, žinoma, – pasakiau ir atvėrusi gražiai supakuotą dėžutę džiugiai sušukau: – Kaleidoskopas! Kaip miela! Ei, ar tu vakar matei Kristoferį?
– Nemačiau, Sofija, juk žinai, kad aš buvau išvykęs, – atsakė Leonas, bet manęs kažkodėl tai neįtikino.
– Tada kaip? Aš su juk vakar apie tai šnekėjau!
Leonardas tylėjo ir šypsojosi. Bet pamatęs mano klausiantį žvilgsnį tarė:
– Tebus tai mažytė kalėdinė paslaptis, – pasakė pamerkdamas akį ir pridėjo: – Gal jau eikime?
– Gerai, – atsakiau ir daugiau nebeklausinėjau.

Leonardas mane švelniai apkabino ir priglaudė taip arti, kad atrodė, jog galiu girdėti jo širdies plakimą. Mes lėtai pajudėjome. Už nugarų liko spindinčios lemputės, meduoliai ir skrudinti riešutai. Už nugarų liko liūdesys ir dvejonės. Už nugarų liko ir vienatvė.

Kalėdos – neabejotinai pats geriausias laikas metuose.

PABAIGA
Jeigu patiko, pasidalinkite!
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

Leave a Reply