Kaip nepasiklysti jausmų pinklėse

Jausmai yra tiesiog jausmai. Tačiau dažnai mes jiems suteikiame tokią galią, reikšmę ir prasmę, jog jie pradeda žaisti su mumis keistus žaidimus ir mums meluoti. Jie nori pasilikti, tad imasi visokiausių gudrybių. Jausmai sako, kad jeigu juos paleisime, viskas bus tik dar blogiau ir patirsime tokį siaubingą scenarijų, kuriame jau ir taip esame iki ausų įsipainioję, kai laikomės jų įsikibę. Pyktis mums sako: “pyk, tu turi tam teisę, juk tai jis tave įskaudino ir jeigu paleisi pyktį, pamirši ir pačią priežastį, nuoskaudą ir jis tave vėl įskaudins”. Ir tu išsigąsti ateities nuoskaudos, visai nesusimąstydamas, kad šis pyktis JAU laiko tave nuoskaudoje. Ir jei laikysiesi tokios vidinės pozicijos ir toliau, ji vienaip ar kitaip materializuosis išorėje naujais įžeidimais, nuvylimais, nemaloniomis situacijomis. Liūdesys kalba: “liūdėk toliau, nes kuo labiau liūdi, tuo arčiau esi to, kurio taip ilgiesi”. Bet iš tiesų, liūdesys visuomet atitolina nuo meilės kitam. Prisimink, kaip jauteisi, kai kambaryje buvo giliai liūdintis žmogus, norėjosi nuo jo bėgti, tiesa? Nes, iš tiesų, liūdesys atskiria, o ne sieja. Baimė sako: “bijok, taip būsi saugus”. Tačiau baimės jausmas galvoje virsta pačiais baisiausiais vaizdiniais. Ir kuo labiau mes juos sukame mintyse, tuo arčiau to scenarijaus keliaujame. Ką mums kalba nepilnavertiškumas? Jis sako: “ei, tik nepriimk savęs iki galo, nemylėk savo papildomų kilogramų, nes tuomet nieko nedarysi, tik gulėsi sau ant sofos”. Nesvarbu, kad ir taip guli. “Tik nesugalvok, kad jau esi tobulas čia ir dabar, nes tuomet tikrai nieko nekeisi ir netobulėsi, o tuomet tavęs niekas nemylės”. Ir tu patiki. Tad mielai mintyse ir toliau sau vardini visus charakterio ar fizinius trūkumus ir stebiesi, kodėl niekas nesikeičia. Tiesiog toks dėsnis – trūkumas visuomet traukia trūkumą. Jei nori ką nors pagerinti, turi įžvelgti, kad jau ir taip yra labai gerai, bet jeigu nori, galima ir dar šiek tiek geriau. Tai tik papildomi taškai tam šimtui procentų tobulumo, kuris jau yra čia ir dabar. Kartais mes taip stipriai save susiejame su jausmais, kad tikime, jog jie tai mes arba viskas, ką mes turime gyvenime. Ir bijodami prarasti save ar savo gyvenimą, atsisakome juos paleisti. Kartais iš tiesų sudėtinga susigaudyti jų melo pinklėse. Jeigu ir tau sunku paleisti kažkurį iš savo jausmų, pažaisk su juo. Nespausk ir nereikalauk, tik švelniai patyrinėk. Paleisk jį vienai akimirkai, sekundei ir stebėk, kas bus. Girdėk, matyk, pajusk. Arba paleisk tik dalį jo, tik 10 proc. Ir tada nuspręsk, ar tikrai nori pasilikti tą likusią 90 proc. dalį? Kai žvelgsi vidinėmis akimis, tau bus neabejotinai aišku, ko nori tu.

Bet ne tik jausmai mums meluoja. Ir mes meluojame sau apie savo jausmus. Kartais mes labiau galvojame, kad jaučiame, nei jaučiame iš tiesų. Arba kartais tariamės nejaučiantys, kai iki ausų maudomės toje emocijoje. Taip yra todėl, kad turime aiškią suvokimo sistemą, ką dera jausti, o ką ne, kas galima, o kas negražu, nepriimtina. Bijoti – gėda, pykti – negražu, liūdėti – kvaila ir taip toliau. Bet ar kokia nors emocija išnyksta iš tavo gyvenimo vien dėl to, kad ji yra nederama, negraži, nepatogi? Tu ją gali tik paslėpti, užspausti, pamiršti, nustumti taip giliai, kad galiausiai ir pats patiki, jog ji neegzistuoja. Bet ji niekur nedings tol, kol jos nepripažinsi. Ir jeigu labai ilgai lauksi, ji būtinai apie save praneš garsiai ir nepatogiai. Nes tu ir tiki, kad ji tokia – nepatogi. Isterijos, panikos atakos, ligos, išorinės nelaimės ir katastrofos – dažnai tai ilgai slopintų jausmų pasekmė.

Mes taip tvirtai žinome, kokie jausmai turi būti ir kokie negali būti, kad pagal tai konstruojame savo gyvenimus. Jeigu aš myliu žmogų, tai negaliu jam jausti neapykantos, tiesa? O ką daryti, jeigu aš kartais jo taip baisiai nekenčiu? Tada nusprendžiame, kad meilė paprasčiausiai baigėsi ir ieškome kito žmogaus ir vėl sukame jausmų karuselę nuo meilės iki visiško abejingumo. Kol gyvename dualistiniame pasaulyje, kol nepakilsime virš savo emocijų, mes niekuomet nebūsime visiškoje meilės būsenoje visą laiką. Mes būsime kažkuriame emocinės skalės taške. Kuriame taške esame, paprastai priklauso ne tiek nuo kito žmogaus, kiek nuo mūsų pasirinkimo. Tai mes nusprendžiame vienaip ar kitaip reaguoti į išorines aplinkybes. Tačiau jeigu esame tame taške, kuris reiškia neapykantą, pyktį ar baimę, iš jo pajudėsime tik tuomet, kai sau pripažinsime “taip, aš tai jaučiu”, kai pasakysime “taip” tos akimirkos emocijai. Yra visiškai normalu jausti kiekvieną iš galimų jausmų. Normalu bijoti, normalu liūdėti, normalu pavydėti, normalu geisti, normalu nekęsti. Ką mes darome su savo jausmais ir emocijomis, čia jau kiekvieno apsisprendimas. Aš kol kas neradau geresnio būdo kaip paleidimas. Todėl, kaskart, kai pasijaučiu kokio nors nelabai pageidaujamo jausmo zonoje paklausiu savęs:

  • Ar galėčiau leisti sau bijoti (pykti, pavydėti, liūdėti), tiek kiek dabar bijau? (Nes jau taip ar taip bijau, tai kodėl gi neleidus vykti tam kas vyksta, vietoj to, kad priešinčiausi)
  • Ar galėčiau paleisti šią baimę pačiu geriausiu būdu, tiek kiek dabar pavyksta? Tik akimirkai, tik dabar, tik tiek kiek galiu paleisti.

Ir suku tuos klausimus ratu tol, kol jausmas atsilaisvina, nueina, ištirpsta. Aš jį pamačiau, leidau jam pabūti, padėkojau už jo misiją (nes kiekvienas iš jausmų turi mums kažkokią žinią) ir jis nuėjo savais keliais. Gal nori taip pabandyti ir tu?

Skausmo anatomija. Ar skausmas visuomet toks tikras kaip atrodo?

Pasaulis neišvengiamai keičiasi. Vis daugiau ir daugiau žmonių išdrįsta nebeignoruoti savo širdies balso, pasitikėti juo ir atsiverti gyvenimui, pasitikėdami kiekviena besiskleidžiančia akimirka. Tuomet kasdienybė prisipildo besąlyginio džiaugsmo, viskas tarsi sukrenta į savo vietas, tampa lengva judėti, kvėpuoti, pradėti, užbaigti, priimti, paleisti, atsiverti, dalintis.

Tačiau kelyje į šią laisvės būseną daugelis neišvengia skausmo – kartais emocinio, o kartais ir fizinio. Ir būtent čia mes dažnai ne tik stabtelime, bet ir sustojame. Nes mums įprasta tikėti, kad skausmas yra blogai, kad jis savaime pats yra problema. Kadangi nuo mažens buvau įpratusi bijoti skausmo, ypač fizinio, ne kartą jis buvo tapęs stagnacija, beviltiškumu, vidine agonija mano kelyje. Nors skausmas iš tiesų gali būti labai nemalonus, jis yra tik indikatorius, kad mes kažkam priešinamės. Kuo daugiau priešinamės, tuo labiau skauda. Priešintis galima patiems įvairiausiems dalykams – situacijai, kuri yra dabar (dažnai tai susiję su pykčiu ar liūdesiu), kokiam nors galimam ateities scenarijui (paprastai tai nurodo baimę), kažkam, kas jau seniai pasibaigė (čia gali būti įsipainioję kaltės, gėdos, nusivylimo jausmai). Prisiminkime, kad jeigu kažkam priešinamės, greičiausiai priešinamės ir to dalyko priešingybei. Pvz. Jeigu aš priešinuosi norui būti kieno nors kontroliuojama, aš priešinsiuos ir norui kontroliuoti kitą. Jei aš priešinuosi pinigų neturėjimui, aš priešinsiuos ir jų turėjimui. Jei priešinuosi buvimui tarp žmonių, priešinsiuosi ir atsiskyrimui nuo žmonių. Tik paleidę pasipriešinimą, galėsime lengviau atsikvėpti ir išsilaisvinti iš skausmo. Kaskart kai skauda, paieškokime vietos kurią spaudžiame, ką norime pakeisti, ką sukontroliuoti, ko nepriimame taip, kaip yra.

Kartais nedidelis skausmo kiekis yra neišvengiamas. Bet daug paprasčiau pasidaro, jei suvokiame ir priimame tai kaip pokytį, transformaciją. Ar kuris nors iš mūsų į šį pasaulį atėjo ir išeis be skausmo? Ar kuris nors ką nors baigė ar pradėjo komfortabiliai? Ar kuris nors sugebėjo paleisti įsisenėjusias nuostatas ir įsitikinimus, sukauptas nuoskaudas, emocijas ir neįgyvendintus lūkesčius darniai, patogiai, besijuokiant? Jeigu kažkam tai pasisekė, jis neabejotinai be galo sąmoningas žmogus. Bet daugeliui mirtingųjų tai sunkiai įgyvendinama misija. Kodėl gi? Nes mes tikime, jog pokyčiai yra baisu, sunku, grėsminga, nesaugu ir skausminga. Todėl užuot ėję į priekį, susigūžiame į savo kiautą ir viliamės, kad jei laikysime viską suspaudę stipriai stipriai, kentėjimo išvengsime. Bet argi įmanoma išlaikyti tai, kas nėra mūsų? Tam, kam lemta išeiti, tas kas nėra tavo tikroji savastis, pasitrauks. Kaip tai bus skausminga, spręsti tau. O mano misija parodyti, kad jausti yra ne tik neskausminga, bet ir saugu, normalu ir natūralu.

Mūsų gyvenimuose pokyčiai neišvengiami, nes pats gyvenimas yra vienas didelis pokytis. Kita vertus, tai kaip daugelis iš mūsų augome, savaime prašosi šiek tiek sąmoningumo šviesos. Pasaulyje, kur taip aukštai ant pjedestalo keliamas intelektas, logika, prasmė, tikslumas, planavimas, žodžiai ir visos kitos kairiojo pusrutulio veiklos labai sunku išlikti holistiškam, įvairiapusiškam, pilnam. Dažnai dėl socialinio spaudimo buvo aukojamos emocijos, neverbalinės išraiškos, spontaniškumas, nuojauta, juslės, intuicija, kūryba. Natūralu, kad atmetę tokią svarbią savo esaties dalį, negalime jaustis laimingi. Ir kai pamažu pradedame pripažinti, iškelti ir integruoti šią savo dalį, mūsų gyvenimas trumpam gali tapti tikrai chaotišku ir gąsdinančiu. Isterijos priepuoliai, panikos atakos, ašarų kalnai – tai ne pamišimas, o tik patvirtinimas to, kaip ilgai mes slopinome savo dešiniojo smegenų pusrutulio prigimtinius aspektus. Tokie patyrimai iš tiesų kartais gąsdina, nes atrodo, jog visas pasaulio skausmas vienu metu sugulė ant tavo gležnų pečių. Galvos skausmai, svaigimas, spaudimas skrandyje, galūnių tirpimas, tai ženklas, kad tu jau tai pajautei, pamatei, išgirdai, bet dar tik pradedi priimti.

Ir tu tuomet tiesiog kvėpuoji ir stebi. Paleidi norą visa tai suprasti, išsiaiškinti, pateisinti, sukontroliuoti – nes tai vėl tebūtų kairiojo pusrutulio pastangos atitraukti tave nuo esmės. Stebi ir paleidi pasipriešinimą. Leidi viskam, kas vyksta tiesiog vykti, būti, skleistis. Ir stebi. Garsiai atsidūsti ir su atodūsiu paleidi viską, kas taip nori išeiti. Tau neskauda, nes nebesipriešini. Su kiekvienu įkvėpimu viduje atsiveri vis labiau ir labiau. Į atsilaisvinusią užspaustų jausmų vietą jau teka nauja šviežia gaivi energija. Atsiveri jai, pripildai savo esybę meilės ir pritarimo, saugumo ir vienovės. Be jokios priežasties ir tikslo. Tu esi vertas.

Čia ir dabar.

4 mąstymo ir bendravimo modeliai, kurie mus atskiria

Daugelis iš mūsų ilgimės bendravimo – tyro, tikro, nuoširdaus, betarpiško ryšio su kitu žmogumi. Tokio, kokį galėjome turėti tik su mama pirmaisiais savo gyvenimo metais. Atrodo, jog pradėję kalbėti, priartėjome prie mus supančio pasaulio, galėjome geriau išreikšti savo svarbiausius poreikius ir jausmus ir suprasti ko kiti tikisi iš mūsų. Kalba – tai tiltas, susiejantis du visiškai skirtingus pasaulius. Deja, augdami pamažu pamiršome tikrąją kalbos paskirtį – jungti. Ar pastebėjote, kaip dažnai būtent žodžiai tampa konflikto, nusivylimo, atstūmimo jausmo priežastimi? Mes įpratome kovoti, gintis, bėgti, teisti, smerkti, reikalauti. Tai tapo visiškai įprasta gyvenimo dalimi, kupina nesusikalbėjimo ir įtampos. Tačiau JAV psichologas Maršalas Rozenbergas, nesmurtinio komunikavimo arba dar kitaip atjautos kalbos kūrėjas teigia, kad iš prigimties visi mes esame be galo taikios ir atjaučiančios būtybės, o smurtas mūsų žodžiuose ir veiksmuose – tik išmokta elgsena. Už kiekvieno mūsų žodžio ir veiksmo, slypi tam tikras poreikis, kurį mes siekiame patenkinti. Būtent tokių poreikių suvokimas, pripažinimas ir sukuria pagrindą atjautos kalbai. Be savo esminių poreikių suvokimo, labai svarbu mokėti tinkamai juos perduoti kitam žmogui, t.y. turime susikurti tokį žodyną, kuris padėtų geriau atskleisti kitam savo tikruosius jausmus ir esminius poreikius.
Maršalas Rozenbergas savo knygose bei seminaruose įvardina keturis mąstymo ir elgesio modelius, kurie skatina konfliktus, atitolina nuo kito ir neleidžia komunikuoti iš širdies:

1. Diagnozės, vertinimai, kritika, palyginimai
“Tu negraži”, “jis bailys”, “tai neteisinga”, “kodėl negali pabūti ramiai kaip brolis?” Tokių ir panašių etikečių klijavimas, skaudūs kritikos žodžiai, palyginimai kyla iš mūsų noro teisti, smerkti tai ko nemėgstame, tai ką laikome blogiu ir žavėtis tuo, ką vadiname gėriu. Teisdami kitus, juose pažadiname pasipriešinimą ir norą gintis. Kitame tai kelia dviejų tipų jausmus: pyktį, jeigu jis nesutinka su tuo ką sakome arba kaltę, gėdą, baimę, jeigu sutinka su mūsų primestomis vertybėmis. Bet kuriuo atveju, žmogus jaučiasi nemaloniai, kyla noras pulti arba gintis, todėl atjaučiančiam bendravimui vietos nebelieka.

2. Prielaida, kad tam tikri veiksmai yra geresni už kitus
Ši prielaida teigia, kad vieni mūsų veiksmai yra verti apdovanojimo, o priešingi nusipelno bausmės. Mes tikimės, kad “blogiukai” atgailaus ir tuojau pat pakeis savo elgesį, kuris atitinka mūsų vertybes. Bet iš tiesų, paprastai taip neįvyksta, nes žmogus keičiasi tik tuomet, kai pats mato tame asmeninę naudą. Maršalas Rozenbergas teigia, kad žodis “nusipelnė” yra vienas pavojingiausių žodžių mūsų kalboje, nes būtent jis parodo, kad mes skirstome pasaulį į gerą ir blogą. Juk būtent žodžiu “nusipelnė” pagrįstas mūsų džiaugsmas, kai filmo gale “blogiečiai” sutriuškinami, nužudomi, sunaikinami. Deja, tai vyksta ne tik filmuose, bet ir realiame gyvenime. Prielaida, kad vieni elgiasi teisingai, o kiti ne ir dėl to nusipelno bausmės, gimdo mūsų mėgavimąsi smurtu.

3. Atsakomybės arba pasirinkimo atsisakymas
Didžiąją savo gyvenimo dalį mes praleidžiame darydami tai, ką manome privalome daryti. Einame į mokyklą, ruošiame namų darbus, baigiame universitetą, vėliau susirandame darbą ir dirbame, nes turime tai daryti. Elgiamės ir jaučiamės taip, lyg kažkas kitas diktuotų mūsų gyvenimo taisykles ir būtų atsakingas už mūsų problemas ir kylančius jausmus. Žodžiai “aš turiu”, “privalau”, “reikia”, “esu priverstas” reiškia, kad egzistuoja tam tikros taisyklės, diagnozės, autoritetingi asmenys ar jų grupės, kurios tiesiog reikalauja, liepia, verčia mus elgtis tam tikru būdu. Sakiniai tokie kaip “tu mane nuliūdinai” ar “tu verti mane jaustis kaltu” puikiai atskleidžia, kaip atsakomybę už savo jausmus perkeliame ant kito žmogaus pečių, kai tuo tarpu patys pasirinkome taip reaguoti į kito žmogaus žodžius ar veiksmus. Bet mes visuomet esame atsakingi už savo mintis, jausmus ir veiksmus. Net ir kasdieninės pareigos, kurių atrodo negalime nedaryti, kyla iš mūsų ankstesnių pasirinkimų. Kai “privalau” keisime į “renkuosi”, o “turiu” – į “noriu” ar “galiu”, pamažu pastebėsime, kad viršuje nėra jokios milžiniškos rankos, tampančios mūsų gyvenimą už virvutės. Suvoksime, kad visi mūsų patyrimai tėra ankstesnių pasirinkimų pasekmės. Tuomet už kiekvieno savo pasirinkimo gebėsime pastebėti ir savo poreikį: aš renkuosi…, nes aš noriu… Tokia kalba suteikia asmeninės galios ir išlaisvina iš aukos pozicijos.

4. Prašymų išsakymas reikalavimo kalba
Kai savo jausmus ir poreikius išsakome reikalavimo kalba, kitas turi tik du pasirinkimus – paklusti arba sukilti. Tai jame gali iškelti kaltės, gėdos, pykčio bei atstūmimo ar net bausmės baimės jausmus. Žmogus pajunta grėsmę ir tai pažadina jame gynybinę reakciją, pasipriešinimą. Mūsų visuomenėje kalbėti reikalavimais be galo įprasta. Jei stebėsime savo kalbą, greitai pajusime, kiek daug norų kitam žmogui išsakome iš teisiojo, autoriteto ar kritiko pozicijos. Kuo gi skiriasi prašymas nuo reikalavimo? Kai mes prašome, esame atviri išgirsti atsakymą “ne”. Jei mes pasiruošę empatiškai priimti žmogaus atsisakymą, tuomet galime būti tikri, kad išsakėme prašymą, ne reikalavimą. Bet tai visai nereiškia, kad mes turime sustoti ir pasiduoti išgirdę neigiamą atsakymą. Tai tiesiog reiškia, kad mes neįsitraukiame į jokius aklus įtikinėjimus, kol pilnai nesuvokiame, o kas sulaiko žmogų nuo atsakymo “taip” į mūsų prašymą, kas motyvuoja jį elgtis kitaip, nei mes prašome.

Gali pasirodyti, kad atjautos kalba reikalauja daug papildomo laiko ir kantrybės. Bet taip yra tik todėl, kad mes per daug metų įpratome bendrauti kitaip. Tačiau jei į savo gyvenimą įsileisime nors šiek tiek daugiau empatiškojo komunikavimo principų, pastebėsime, kad bendravimo kokybė keičiasi labai stipriai, o esminiai poreikiai, kurie ir sudaro bendravimo pagrindą, yra patenkinami ne tik greičiau, bet ir kokybiškiau.

Saugumo poreikis. Kodėl taip svarbu jį paleisti?

Pozityvūs teiginiai arba affirmacijos – puikus būdas į savo gyvenimą įnešti šiek tiek daugiau džiugesio, atsipalaidavimo, optimizmo. Man asmeniškai visuomet buvo labai svarbūs teiginiai, susiję su saugumu. Rašiausi ir kartojau sakinius: “mano pasaulis manimi rūpinasi”, “gyventi yra gera ir saugu”, “aš esu dieviškai globojama”, “pasaulis yra saugi ir palaikanti vieta”. Nors daugelyje situacijų šios affirmacijos buvo kaip gaivaus oro gurkšnis tvankią vasaros dieną, ilgainiui pastebėjau, kad nors ir darosi ramiau, mano baimės vis dar gyvena šalia.  Vis dar įtariai žvelgiau į kai kuriuos žmones ir į gyvenimo aplinkybes. Atrodė, kad bet kurią akimirką gali nutikti kažkas, kas išmuš mane iš vėžių, nutrauks taiką ir ramybę širdyje, išsiurbs energiją, privers raudonuoti, prakaituoti, stengtis, skubėti, rėkti, nusivilti, skųstis. Taip visuomet ir nutikdavo. Tuomet keičiau taktiką – pradėjau atsirinkinėti dalykus. Sprendžiau su kuo bendrauti, o ko geriau vengti, kur dalyvauti, o nuo ko išsisukti. Gyvenimas bėgo pro šalį, o aš ir toliau pataikavau savo baimėm ir vidiniam nesaugumo jausmui. 

Praktikuodama emocijų paleidimo metodą Sedona pastebėjau, kad daugelis mano baimių kyla iš saugumo poreikio. Sedonos metode tai yra vienas iš keturių pagrindinių poreikių, kurį paleidinėjame. Kaskart kai norime, siekiame saugumo, jaučiame, kad jo mūsų gyvenime trūksta. Į gyvenimą žvelgiame kaip į mūšio lauką, kur vieni puola, o kiti ginasi, kur daugiau priešų, nei palaikančiųjų. Saugumo poreikis gali iškilti kaip pavojaus, grėsmės jausmas, keršto siekis, noras apginti save ir kitus, noras pulti arba gintis. Kraštutiniais atvejais tai jusime kaip paralyžiuojančią mirties baimę. Saugumo trūkumas kartais atsiskleidžia ir kaip priešingybė – baimė gyventi. Logiškai atrodo, kad baimė gyventi ir baimė numirti yra priešingybės. Iš tiesų jos be galo susiję ir dažnai viena be kitos neegzistuoja. Baimė gyventi atsiskleidžia kaip noras pasiduoti, atmesti gyvenimą, blogiausio scenarijaus vizualizavimas, grėsmės, pavojaus, artėjančios pražūties jausmas. Kai saugumo siekis labai didelis, atrodo, jog vienintelis būdas tai pasiekti – numirti. Paradoksalu, bet kartais taip mes kovojame su savo baimėmis – patys to nesuvokdami einame į mirtį.

Ką gi tuomet daryti? Pamatyti, kad išorinis gyvenimas niekada nebuvo ir niekuomet nebus saugus. Kas akimirką viskas keičiasi, juda, auga, plečiasi. Žmonės ateina ir išeina. Turtas įgyjamas ir prarandamas. Sveikata kartais puiki, o kartais tik šiaip sau. Bet tikrasis saugumas su tuo neturi nieko bendro. Tikrasis saugumas tai vidinis jausmas – “aš esu”. Tai jausmas, kuris neturi nei pradžios nei pabaigos, kuris nei gimsta nei miršta, kuris visuomet buvo ir bus, kurio nereikia ginti ir nereikia dėl jo kovoti. Tai jausmas, kuriam mes kartais labai atviri, o kartais užsiveriam, užsimerkiam, pamirštam. Kiekvieną kartą, kai reaguojame į kitus žmones, gyvenimo aplinkybes, problemas, baimes, mes pamirštame, kad niekas negali sugriauti to saugumo, kuris yra viduje.  Kai paleidžiame saugumo poreikį, norą patirti saugumą, mes jaučiamės saugesni, labiau pasitikintys, ramesni, prisipildome noro gyventi, veikti, džiaugtis.

Kartais manęs klausia: “O kodėl turėčiau paleisti saugumo poreikį argi nenormalu norėti saugumo?” Tuomet atsakau, jog mes nepaleidžiame paties saugumo, tik norą jo siekti. Argi būtų įmanoma paleisti tai, kas visuomet yra? Jeigu mes norime saugumo, reiškia jaučiame, tikime kad jo mums trūksta. Būtent šį trūkumą, norą, siekį ir paleidžiame. Ir atsiveriame tam saugumui, kuris visuomet yra čia ir dabar.

Ar galėtum paleisti NORĄ saugumą?

Kaip greitai paleisti problemas? 4 įpročiai, kurie tam trukdo.

Gyvename gyvame, judančiame ir nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Jo kontroliuoti neįmanoma. Taigi, kad ir kaip viską planuosime ir stengsimės suvaldyti, vistiek bus akimirkų kurios mums bus netikėtos ir nevisuomet malonios. Užuot neigę šį faktą, galime išmokti, kaip elgtis tokiomis akimirkomis. Problemų ir nemalonių emocijų neišvengia niekas. Bet visa kas ateina, netrukus praeina. Deja, kartais mes, patys to nesuvokdami, ilgam įstringame nemaloniuose potyriuose ir jausmuose. Egzituoja keletas elgesio modelių, kurie “įklampina” į problemą. Pažvelkime į juos atidžiau:

• Noras suprasti ir išsiaiškinti. Kuo labiau stengiamės ką nors suprasti, tuo mažiau iš tikrųjų suprantame. Labai dažnai aktyvios pastangos protu suvokti problemos esmę, sutrukdo rasti tinkamą problemos sprendimą. Hale Dwoskin sako, jog vienintelė priežastis, kodėl mes norime išsiaiškinti problemą yra tai, jog mes planuojame vėl turėti ją ateityje.

• Noras apginti, pagrįsti, pateisinti, paaiškinti problemą, su kuria susidūrei. Šis poreikis yra plačiai paplitęs mūsų visuomenėje ir jis kyla dėl noro gauti kitų žmonių pritarimą ar noro kontroliuoti jų reakcijas. Atrodo, jog jei kiti tai supras, mažiau mus smerks ir daugiau mylės. Noras apginti, pateisinti, paaiškinti kyla ir tuomet, kai tikime, jog padarėme kažką bloga. Kaltė emociškai susieja mus su problema ir mes ilgam įstringame nemaloniuose potyriuose ir pojūčiuose.

• Noras priešintis problemai arba priešintis sau, patiriančiam visa tai. Pasipriešinimas sunaudoja labai daug žmogaus energijos. Kodėl žmonėms sunku paleisti pasipiešinimą? Nes jie galvoja, kad jeigu paleis pasipriešinimą, tai iš viso nedarys to ką jie turi daryti arba niekuomet neišbris iš problemos. Iš tikrųjų, vyksta kaip tik priešingai. Mes daug mieliau ir daugiau padarom, kai paleidžiam priešinimąsi ir ilgiau murkdomės problemose, kai su jomis kovojame.

• Įprotis knaisiotis ir ieškoti problemos egzistavimą patvirtinančių įrodymų. Kiekvieną akimirką mes atgimstame naujai. Ir tai, kas buvo prieš sekundės dalį – jau praeitis. Bet yra dalykų, kuriais mes taip tikime, kad neleidžiame praeičiai nuplauti to, kas pasibaigė. Iš pykčio, baimės, o kartais pasididžiavimo tikriname ar vis dar kaip vakar jaučiame nemalonius kūno pojūčius, tarsi užstrigusią plokštelę mintyse sukame vakar buvusio konflikto momentus. Jei jau tikrai norime ieškoti kokių nors įrodymų, ieškokime ir pastebėkime tuos momentus, kai viskas yra tvarkoje, kai kūnas, mintys ir jausmai yra harmonijoje. Kur dėmesys, ten ir energija.

Klysti ar neklysti? Štai kur klausimas!

Ilgą laiką tikėjau, kad kuo mažiau klysiu, tuo būsiu geresnė. “Visuomet tobulai arba niekaip” – toks buvo mano moto. Buvo keletas sričių, kurios man išskirtinai sekėsi, būtent į jas ir sutelkdavau visą savo dėmesį. Kitoms gi, visuomet surasdavau kokį nors pasiteisinimą, kodėl nepradedu, nedalyvauju, neįsitraukiu. O sau tiesiog sakydavau mintyse – nemoku. Man tuomet atrodė, kad ką nors mokėti yra prigimtinis talentas, o mokytis tolygu kalti į galva kokius nors sausus faktus. Žodžiu, arba esi genijus arba ne. Niekuomet nedalyvaudavau veiklose, kurios reikalavo greičio, nes greitis nebuvo mano stiprioji pusė, vengiau fizinių rungčių, nes jose taip pat neblizgėjau. Visus suklydimus ir pralaimėjimus priimdavau asmeniškai, net ir tuomet, kai jie priklausydavo nuo išristo kauliuko akių skaičiaus. Kai matydavau, kad kažkuri veikla neduos teigiamo rezultato, nes jau padariau vieną ar keletą klaidų, mesdavau visa tai vos įsibėgėjus. Pavyzdžiui, vienas iš mano pomėgių buvo nuversti šachmatų lentą dar prieš sulaukiant gėdingo pralaimėjimo. Pralaimėjimas man buvo lygus suklydimui, o klaida – pralaimėjimui. Viskas ko tuo metu ieškojau, tai būdo leidžiančio neklysti. Ir aš jį radau! Jis vadinasi “nedaryk to visai”. Kurį laiką man tai labai patiko, tačiau ilgainiui pastebėjau, kad gyvenimas kažkodėl nėra toks pilnas, koks galėtų būti. Baimei suklysti aš aukojau tokius svarbius savo poreikius kaip bendravimas, judėjimas, kūryba, saviraiška, augimas, laisvė. Bet vieną dieną man tai taip nusibodo ir aš pradėjau po truputėlį leisti sau klysti mažuose dalykuose. Tada paaiškėjo, kad tai visai nėra taip jau fatališka ir aš ėmiau rizikuoti vis daugiau. Eigoje pastebėjau, kad kai suklystu, kitą kartą paprastai jau žinau kaip elgtis nereikia. Suvokiau ir tai, kad augu, tobulėju ir mokausi ne tuomet, kai gebu kažką tobulai, o tuomet, kai suklystu ir padarau iš to konkrečias išvadas. Dabar jau žinau, kad klysta visi žmonės ir kad jie dėl to netampa blogesni. Taigi, šiek tiek klysti netgi rekomenduojama. Ypač, jei po tos klaidos vis dar esi gyvas ir sveikas. Suklysti – vienintelis būdas išsiaiškinti, kaip vyksta gyvenimas, kas jame veikia, o kas ne.

Apie meditaciją paprasčiau

Yra daugybė kelių, metodų, technikų ir praktikų, vedančių į sąmoningumą, puikią emocinę būseną, vidinį žinojimą ir sveikatą. Kiekvienas žmogus tam tikru gyvenimo momentu pasirenka tai, kas jam tąkart geriausiai tinka. Praktikos, be kurių jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo yra emocijų paleidimo technika, įvairūs kvėpavimo pratimai ir, žinoma, meditacija.

Meditacija yra bene labiausiai mistifikuota ir įvairiais stereotipais apipinta praktika. Kartais mums atrodo, kad medituojantys žmonės, tai asketai, sėdintys aukštai kalnuose, valgantys tik veganišką maistą ir nuolat patiriantys tik laimės būseną. Ir tai, greičiausiai, tik mažyte dalimi yra tiesa. Kiti su meditacija susiję mitai teigia, kad meditavimas vyksta tik tam tikra sėdėjimo poza, užsimerkus,  tam reikia nemažai laiko, šis procesas visada atneša tam tikras ypatingas mistines patirtis ir pan.

Apie meditaciją prirašyta galybė knygų, bet mes vis dar nežinome kaip medituoti. Galbūt todėl, kad daugelis meditaciją suvokiame kaip tam tikrą turimą talentą, t.y. arba moku, pavyksta, arba ne. Bet lygiai kaip mokėmės važiuoti dviračiu ar plaukti, taip ir medituoti galime išmokti. Tai įgūdis, bet ne duotybė. Kaip treniruojami raumenys stiprėja, taip medituodami stipriname savo gebėjimą vis labiau atsipalaiduoti ir pasinerti dar giliau.

Meditacijos tikslas – sulėtinti smegenų bangų dažnį ir pasiekti būseną, kuri yra virš galvojimo, analitinio mąstymo. Tai nėra kokia nors utopija ar stebuklas. Patį ramiausią smegenų bangų dažnį Delta mes pasiekiame kasnakt gilaus miego metu. Tuomet kūnas puikiausiai ilsisi, o mes neriame į vidų, pasąmoninį sapnų pasaulį. Tačiau tokią gilią atsipalaidavimo būseną, kuomet kūnas yra maksimaliai atsipalaidavęs, bet sąmonė išlieka budri, galime pasiekti ir dieną. Ir tai vadinama meditacija. Nors tikrieji meditacijos meistrai greičiausiai prieštarautų, aš meditacija mielai vadinu ir visą kelią, vedantį į šią palaimingą būseną.

Taigi kaip medituoti? Nėra vieno teisingo kelio ir būdo. Pats paprasčiausias būdas nuraminti įsiaudrinusį protą – pažvelgti į vidų, sutelkti dėmesį į savo kvėpavimą, t.y. pastebėti kaip oras įeina pro nosies šnerves, koks jis šiltas ar šaltas, kaip išsiplečia krūtinės ląsta. Kitas būdas – sutelkti dėmesį į atskiras kūno vietas – palengva atpalaiduoti pėdas, čiurnas, kelius, šlaunis ir taip kilti aukščiau iki pat viršugalvio. Šiais laikais yra daugybė programų, apps’ų, padedančių medituoti. Vienas iš pavyzdžių – meditacijos su vedimu. Jos ypatingai tinka pradedantiesiems, nes užtenka tik atrasti šiek tiek laiko, patogiai įsitaisyti ir leistis į nuostabią kelionę kartu su vedančiuoju. Apie tai galima būtų kalbėti ilgai, bet visgi geriau vieną kartą pabandyti. Mums be galo pasisekė, nes šioje srityje mes turime nuostabiąją Maya Grey. Jos aksominis balsas, nuoširdumas ir vidinis žinojimas kaskart švelniai veda į tobulą atsipalaidavimą, vidinį atsivėrimą, pamatymą, sąmoningumą. Maya Grey meditacijos – didžiulė dovana visiems. Esu be galo laiminga ir dėkinga, kad atradau šias meditacijas prieš pusantrų metų. Su didžiausiu malonumu, dalinuosi su Jumis:

Maya Grey meditacijos

Apie drąsą

Priešinimasis – tai energija, kuria maitiname savo baimes, skausmą, nepageidaujamas emocijas. Vos tik nustojame priešintis – daugiau nei pusė darbo padaryta. Visuomet atrodys, jog  komforto zonoje likti paprasčiau ir saugiau. Net ir tuo atveju, kai tavo komforto zona – vien liūdesys ar baimė, skausmas ar nusivylimas. Taip jau veikia mūsų smegenys, lyg pagal tą patarlę – geriau žvirblis rankoj, nei jautis lankoj. Bet mes neatėjome čia nuobodžiauti, tenkintis drungnais, atbukusiais jausmais, mašinaliai kartoti tuos pačius įgrisusius veiksmus. Atėjome patirti, augti, plėstis, gyventi pilnai, autentiškai, įkvepiančiai, džiaugsmingai. Bet toks gyvenimas atsiveria tik tiems, kurie išdrįsta palikti saugią žalią pievelę ir perkelti koją per tvorą. Galbūt labai atsargiai, lyg vienu kojos piršteliu tikrindami vandens temperatūrą baseine, o gal žaibiškai visu kūnu, tarytum šokdami su guma nuo televizijos bokšto. Galbūt sekundei sulaikydami kvėpavimą, o gal kaip tik, įkvėpdami visais plaučiais. Drąsa – tai ne baimių paneigimas. Tai jų pamatymas, pastebėjimas, padėkojimas joms už tai, kad buvo ir ėjimas į priekį. “Bijau, bet einu” – taip sako mano penkiametis eidamas į kitą kambarį, kuriame dar neįžiebta šviesa. “Bijau, bet darau”,  sakau sau, kai degu noru išbandyti ką nors beprotiškai viliojančio, įkvepiančio, bet tuo pat metu ir šiek tiek gąsdinančio. Galime amžinai kovoti su savo baimėmis, analizuoti jas, galvoti iš kur jos, kodėl jos, ką su jomis daryti. O galime tiesiog pripažinti, leisti joms būti  ir paprasčiausiai imtis veiksmo.

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXV)

Gruodžio 25-oji

Nutraukęs tamsią nakties skraistę aušo naujas rytas. Rytas, kuris mūsų namus vėl pripildė vaikystės aidų, kvapų ir prisiminimų. Už lango gaudžiantys varpai skelbė naujieną – Kalėdos jau čia. Tamsa traukiasi, užleisdama vietą naujai užgimstančiai šviesai. O kartu su šviesa į dangų stiebsis nauji daigeliai – nauji planai, idėjos, nauji jausmai. Kokioje dirvoje jie augs, priklausys nuo to ar laistysime juos rūpesčiu, dėmesiu, meile ir palaikymu, ar nepasitikėjimu, abejonėmis, baime ir kritika.

Šįryt jaučiausi be galo dėkinga, nes galėjau dar vienas Kalėdas pasitikti su savo šeima. Taip gera šventę pasitikti su tais, kurie rūpi labiausiai. Džiaugiausi, nes šiemet man artimų žmonių ratas dar padidėjo. Tokiais jau galėjau vadinti ir Leoną, ir Kristoferį. Leonas šiandien buvo išvykęs, tačiau Kristoferį labia norėjau apkabinti, susitikusi jį mums įprastoje vietoje. Pavalgiusi šventinius pietus, ėmiausi darbo. Supakavau maišelį savo gamintų kalėdinių skanumynų ir išvažiavau į mugę. Patraukiau ten, kur sutikau jį pirmąjį kartą – prie suolelio šalia vienišo medžio. Bet atėjusi ten, negalėjau patikėti savo akimis. Ant suolelio sėdėjo Leonardas ir šypsojosi kone iki ausų:
– Staigmena! – džiugiai sušuko jis.
– Labas, ką čia veiki? – pasakiau nuostabos kupinu balsu.
– Sėdžiu, – atsakė Leonas ir šelmiškai nusišypsojo, – prisėsk ir tu.
– Tai tu neišvažiavai su tėvais, kaip planavęs? O Kristoferis kur? – klausinėjau vis dar nustebusi.
– Aš sugrįžau anksčiau, kad galėčiau ateiti čia. O Kristoferis… jis neateis šiandien, – pasakė Leonardas, bet nepasirodė, kad jis dėl to būtų bent kiek nusiminęs.
– Kodėl? Ką jis šiandien veikia?
– Ką veikia tiesą sakant net neįsivaizduoju!
– Kaip gi, jis juk tavo senelis!
– Na ne, iš tiesų jis nėra mano senelis, – pasakė Leonardas lyg šiek tiek teisindamasis, – jis tik vadina mane savo anūku, bet aš tam paprastai neprieštarauju.
– Tai gal jis dar pasirodys? – pasakiau viltingai.
– Neateis, – nukirto Leonardas, – per Kalėdas jis niekada nepasirodo. Jau penkeri metai, kai jį pažįstu ir jis visada elgiasi vienodai: pasirodo šioje mugėje dar lapkričio pabaigoje ir per Kalėdas išnykta tarsi vėjas – nei kur jis dingsta, nei kodėl, niekas nežino.
Bet man vis dar buvo šis tas neaišku, todėl paklausiau:
– Bet jeigu tu žinojai, kad jis šiandien nepasirodys, tai kodėl gi atėjai?
– Taip, aš tą žinojau. Bet taip pat žinojau ir tai, kad tu šito tai nežinai! –atsakė ir nusišypsojo.
“Tai tu čia dėl manęs” norėjau sušukti iš džiaugsmo, bet tik nusišypsojau ir paklausiau:
– Hm, tai ką gi veiksime šiandien?
– Žinai, aš rezervavau staliuką vienoje kavinėje. Tik svarstau ar tau tai nepasirodys pernelyg egocentriška, – pasakęs tai mielai nusijuokė.
– Kodėl gi? – nežinojau apie ką jis.
– Matai, Sofija, ta vieta vadinasi “Leon”.
Aš išplėčiau akis iš nuostabos. Žinojau “Leon”, tai viena jaukiausių ir romantiškiausių vietų visame Berlyne. Ši kavinė lyg mažytė senovinė kino studija po nuostabiais skliautais. Kur dar, jeigu ne ten sutikti Kalėdas. Kur dar, jeigu ne ten eiti su žmogumi, kuris kelia tokius šiltus jausmus.
– “Leon” yra tiesiog puiku, Leonai, – pasakiusi nusijuokiau.
– Bet kol dar nepajudėjom, turiu tau šį tą, – ir ištiesė rankas, paduodamas nedidelę pailgą dėžutę.
– Leonai, bet aš neturiu tau dovanos, – pasakiau susigėdusi.
– Tu pati kaip dovana, Sofija! – pasakęs tai nusišypsojo.
– Palauk, – ištariau pagalvojusi, – aš tave vaišinu savo keptais kalėdiniais sausainiais. Jie iš tiesų buvo skirti Kristoferiui, – prisipažinau, – bet aš jam būtinai iškepsiu kitų!
– Ačiū, – padėkojo Leonas ir paklausė, – neatidarysi?
– Na taip, žinoma, – pasakiau ir atvėrusi gražiai supakuotą dėžutę džiugiai sušukau: – Kaleidoskopas! Kaip miela! Ei, ar tu vakar matei Kristoferį?
– Nemačiau, Sofija, juk žinai, kad aš buvau išvykęs, – atsakė Leonas, bet manęs kažkodėl tai neįtikino.
– Tada kaip? Aš su juk vakar apie tai šnekėjau!
Leonardas tylėjo ir šypsojosi. Bet pamatęs mano klausiantį žvilgsnį tarė:
– Tebus tai mažytė kalėdinė paslaptis, – pasakė pamerkdamas akį ir pridėjo: – Gal jau eikime?
– Gerai, – atsakiau ir daugiau nebeklausinėjau.

Leonardas mane švelniai apkabino ir priglaudė taip arti, kad atrodė, jog galiu girdėti jo širdies plakimą. Mes lėtai pajudėjome. Už nugarų liko spindinčios lemputės, meduoliai ir skrudinti riešutai. Už nugarų liko liūdesys ir dvejonės. Už nugarų liko ir vienatvė.

Kalėdos – neabejotinai pats geriausias laikas metuose.

PABAIGA

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXIV dalis)

Gruodžio 24-oji

Kūčios – ramybės ir susikaupimo metas. Laikas, kai galima trumpam stabtelėti, giliai įkvėpti ir iškvėpti, pajusti save, kūną, aplinką, pamatyti tuos, kurie greta. Kalėdų išvakarės – paslapčių ir stebuklų laukimo metas. Pačių tikriausių ir netikėčiausių stebuklų, kurie įvyksta tik tiems, kurie jais tiki, nepaisant savo amžiaus, išsilavinimo, patirčių. Stebuklais aš tikėjau visuomet, tik retkarčiais pamiršdavau, kad kiekviena diena ir yra tikrų tikriausias stebuklas.

Šiandien turėjau kaip niekad daug įvairiausių pareigų namuose. Nepaisant to, pasakiau mamai, kad man labai reikia trumpam nuvažiuoti į Kalėdinę mugę, prie Kaizerio Wilhelmo Atminimo bažnyčios. Paklausiau jos, ar norėtų, kad parneščiau aguonų vyniotinio mūsų kalėdiniam stalui. Aguonų vyniotinį be galo mėgau. Kartais jį gamindavome namuose pačios, o kartais, tokiomis dienomis kaip ši, kai darbų būdavo daugiau nei laiko jiems įgyvendinti, tiesiog pasitikėdavome savo darbo meistrais – tegu kiekvienas daro tai, ką išmano geriausiai!

Kai Kristoferis mane pamatė, šiek tiek nustebo:
– Sveika, Sofija. Ką gi čia veiki šiandien? Argi neturėtum šiuo metu mamai padėti įdaryti kalėdinės žąsies ir gaminti spanguolių punšo?
– Sveiki. Tiesa, šiandien tikrai daug darbų, todėl tik trumpam užsukau jūsų aplankyti. Sakykite, ar jūs sutiksite šventes su savo artimaisiais?
– Kalėdos, man pats darbymetis, Sofija, – ramiai, bet užtikrintai atsakė vyras, – o mano darbas – džiuginti žmones.
– Net neabejoju, kad tai jūs darote ištisus metu. O per Kalėdas juk galima truputį ir atsipūsti, skirti laiko sau. Jau beveik mėnesį jus pažįstu, bet taip nieko ir nesužinojau apie jus, – jau mintyse sukosi klausimai, kuriuos ketinau jam šiandien užduoti, bet Kristoferis tarsi kiaurai matydamas tai, kas dedasi mano galvoje pasakė:
– Aš neturiu jokios asmeninės istorijos, Sofija. Dabar aš tiesiog esu. Aš esu laisvas nuo savo praeities ir tuo džiaugiuosi kiekvieną akimirką. Ateitis man taip pat dar nepriklauso. Kas gi lieka – džiaugsmas. Argi ne tai ir yra tikroji Kalėdų dvasia?
– Džiaugsmas, – paskiau kiek abejingai ir pridėjau, – nežinau, ar dėl to, kad ištirpo sniegas, ar dėl to, kad Leonardas išvažiavo, visas tas kalėdinis džiaugsmas, kuris ilgą laiką tvyro ore, kažkur tarytum išsisklaidė.
– Tai neįmanoma, Sofija. Neįmanoma, – pakartodamas šį žodį dar ir suskiemenavo, – Niekas negali atimti jūsų džiaugsmo, niekas negali sugadinti dienos, nebent patys tam pritariate. Jeigu jūs esate nelaimingi, pirmiausia turit susimąstyti, kodėl jūs nelaimingi. O tuomet tereikia tai paleisti. Džiaugsmas yra visuomet, tik jūs kartais pasirenkate to nematyti. Kaip ir saulė – ji visuomet danguje, ji ten yra net ir tuomet, kai ją užstoja debesys. Kad pamatytumėt saulę, tereikia pravaikyti debesis. Kai pripažinsite, kad džiaugsmas yra visuomet, nebebus sunku išsklaidyti iliuzijas, kurios skiria jus nuo džiaugsmo. Džiaugsmas, yra nuolatinė būsena, Sofija. Ir visa tai tavyje.

Nusišypsojau. Man visuomet atrodė, kad džiaugsmo reikia ieškoti, kad jį reikia kurti. Maniau, kad džiaugsmas lydi tik tuomet, kai šalia brangūs žmonės, kai viskas sekasi, kai pildosi svajonės. Negi sąlygos iš tikrųjų neegzistuoja? Man tuo patikėti buvo sunku.
– Ar sugalvojai, ko nori dovanų Kalėdoms, Sofija? – mano mintis savo keistu klausimu pertraukė Kristoferis.
– Kaleidoskopo, – atsakiau per daug negalvodama ir pastebėjusį nustebusį Kristorferio veidą, patikslinau – tokio mažo niekučio, kuris sukrenta į daugybę nuostabių paveiksliukų.
– Aš žinau, kas tai yra, Sofija. Tiesiog iš tavęs niekada nežinai ko tikėtis, – pasakęs tai nusijuokė.
– O jūs, ar laukiate dovanų, Kristoferi?
– Didžiausia dovana – dovanoti. Kol tai darau, tol esu gyvas. Ir kol būsiu gyvas, tai darysiu, – vyras akimirkai nutilo, o po to paklausė: – Ar tau dar ne laikas namo?
– Taip taip, sakiau mamai, kad tik trumpam čia užsuksiu, juk ryt Kalėdos, dar daug reikia nuveikti.
– Iš tiesų, – man pritarė Kristoferis ir palinkėjo, – gražių, jaukių ir visokeriopai turtingų Kalėdų, Sofija! Saugok ir brangink save, tu esi vertybė.
– Dėkoju, širdingai dėkoju, jums taip pat puikių švenčių, – atsakiau ir dar norėjau pridurti, kad būtinai užbėgsiu ir rytoj, bet akimirkai užsimiršau ir žvelgiau į keistą šviesą, įsižiebusią palengva temstančio dangaus skliaute. Galbūt tai pirmoji vakaro žvaigždė, gal žemės palydovas, o gal tiesiog miesto šviesų atspindys. Kai atsisukau, Kristoferio šalia jau nebebuvo. Nusijuokiau, juk to iš jo ir buvo galima tikėtis – netikėtumų.

Iki Kalėdų liko 1 diena
Tęsinys: MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXV)