4 mąstymo ir bendravimo modeliai, kurie mus atskiria

Daugelis iš mūsų ilgimės bendravimo – tyro, tikro, nuoširdaus, betarpiško ryšio su kitu žmogumi. Tokio, kokį galėjome turėti tik su mama pirmaisiais savo gyvenimo metais. Atrodo, jog pradėję kalbėti, priartėjome prie mus supančio pasaulio, galėjome geriau išreikšti savo svarbiausius poreikius ir jausmus ir suprasti ko kiti tikisi iš mūsų. Kalba – tai tiltas, susiejantis du visiškai skirtingus pasaulius. Deja, augdami pamažu pamiršome tikrąją kalbos paskirtį – jungti. Ar pastebėjote, kaip dažnai būtent žodžiai tampa konflikto, nusivylimo, atstūmimo jausmo priežastimi? Mes įpratome kovoti, gintis, bėgti, teisti, smerkti, reikalauti. Tai tapo visiškai įprasta gyvenimo dalimi, kupina nesusikalbėjimo ir įtampos. Tačiau JAV psichologas Maršalas Rozenbergas, nesmurtinio komunikavimo arba dar kitaip atjautos kalbos kūrėjas teigia, kad iš prigimties visi mes esame be galo taikios ir atjaučiančios būtybės, o smurtas mūsų žodžiuose ir veiksmuose – tik išmokta elgsena. Už kiekvieno mūsų žodžio ir veiksmo, slypi tam tikras poreikis, kurį mes siekiame patenkinti. Būtent tokių poreikių suvokimas, pripažinimas ir sukuria pagrindą atjautos kalbai. Be savo esminių poreikių suvokimo, labai svarbu mokėti tinkamai juos perduoti kitam žmogui, t.y. turime susikurti tokį žodyną, kuris padėtų geriau atskleisti kitam savo tikruosius jausmus ir esminius poreikius.
Maršalas Rozenbergas savo knygose bei seminaruose įvardina keturis mąstymo ir elgesio modelius, kurie skatina konfliktus, atitolina nuo kito ir neleidžia komunikuoti iš širdies:

1. Diagnozės, vertinimai, kritika, palyginimai
“Tu negraži”, “jis bailys”, “tai neteisinga”, “kodėl negali pabūti ramiai kaip brolis?” Tokių ir panašių etikečių klijavimas, skaudūs kritikos žodžiai, palyginimai kyla iš mūsų noro teisti, smerkti tai ko nemėgstame, tai ką laikome blogiu ir žavėtis tuo, ką vadiname gėriu. Teisdami kitus, juose pažadiname pasipriešinimą ir norą gintis. Kitame tai kelia dviejų tipų jausmus: pyktį, jeigu jis nesutinka su tuo ką sakome arba kaltę, gėdą, baimę, jeigu sutinka su mūsų primestomis vertybėmis. Bet kuriuo atveju, žmogus jaučiasi nemaloniai, kyla noras pulti arba gintis, todėl atjaučiančiam bendravimui vietos nebelieka.

2. Prielaida, kad tam tikri veiksmai yra geresni už kitus
Ši prielaida teigia, kad vieni mūsų veiksmai yra verti apdovanojimo, o priešingi nusipelno bausmės. Mes tikimės, kad “blogiukai” atgailaus ir tuojau pat pakeis savo elgesį, kuris atitinka mūsų vertybes. Bet iš tiesų, paprastai taip neįvyksta, nes žmogus keičiasi tik tuomet, kai pats mato tame asmeninę naudą. Maršalas Rozenbergas teigia, kad žodis “nusipelnė” yra vienas pavojingiausių žodžių mūsų kalboje, nes būtent jis parodo, kad mes skirstome pasaulį į gerą ir blogą. Juk būtent žodžiu “nusipelnė” pagrįstas mūsų džiaugsmas, kai filmo gale “blogiečiai” sutriuškinami, nužudomi, sunaikinami. Deja, tai vyksta ne tik filmuose, bet ir realiame gyvenime. Prielaida, kad vieni elgiasi teisingai, o kiti ne ir dėl to nusipelno bausmės, gimdo mūsų mėgavimąsi smurtu.

3. Atsakomybės arba pasirinkimo atsisakymas
Didžiąją savo gyvenimo dalį mes praleidžiame darydami tai, ką manome privalome daryti. Einame į mokyklą, ruošiame namų darbus, baigiame universitetą, vėliau susirandame darbą ir dirbame, nes turime tai daryti. Elgiamės ir jaučiamės taip, lyg kažkas kitas diktuotų mūsų gyvenimo taisykles ir būtų atsakingas už mūsų problemas ir kylančius jausmus. Žodžiai “aš turiu”, “privalau”, “reikia”, “esu priverstas” reiškia, kad egzistuoja tam tikros taisyklės, diagnozės, autoritetingi asmenys ar jų grupės, kurios tiesiog reikalauja, liepia, verčia mus elgtis tam tikru būdu. Sakiniai tokie kaip “tu mane nuliūdinai” ar “tu verti mane jaustis kaltu” puikiai atskleidžia, kaip atsakomybę už savo jausmus perkeliame ant kito žmogaus pečių, kai tuo tarpu patys pasirinkome taip reaguoti į kito žmogaus žodžius ar veiksmus. Bet mes visuomet esame atsakingi už savo mintis, jausmus ir veiksmus. Net ir kasdieninės pareigos, kurių atrodo negalime nedaryti, kyla iš mūsų ankstesnių pasirinkimų. Kai “privalau” keisime į “renkuosi”, o “turiu” – į “noriu” ar “galiu”, pamažu pastebėsime, kad viršuje nėra jokios milžiniškos rankos, tampančios mūsų gyvenimą už virvutės. Suvoksime, kad visi mūsų patyrimai tėra ankstesnių pasirinkimų pasekmės. Tuomet už kiekvieno savo pasirinkimo gebėsime pastebėti ir savo poreikį: aš renkuosi…, nes aš noriu… Tokia kalba suteikia asmeninės galios ir išlaisvina iš aukos pozicijos.

4. Prašymų išsakymas reikalavimo kalba
Kai savo jausmus ir poreikius išsakome reikalavimo kalba, kitas turi tik du pasirinkimus – paklusti arba sukilti. Tai jame gali iškelti kaltės, gėdos, pykčio bei atstūmimo ar net bausmės baimės jausmus. Žmogus pajunta grėsmę ir tai pažadina jame gynybinę reakciją, pasipriešinimą. Mūsų visuomenėje kalbėti reikalavimais be galo įprasta. Jei stebėsime savo kalbą, greitai pajusime, kiek daug norų kitam žmogui išsakome iš teisiojo, autoriteto ar kritiko pozicijos. Kuo gi skiriasi prašymas nuo reikalavimo? Kai mes prašome, esame atviri išgirsti atsakymą “ne”. Jei mes pasiruošę empatiškai priimti žmogaus atsisakymą, tuomet galime būti tikri, kad išsakėme prašymą, ne reikalavimą. Bet tai visai nereiškia, kad mes turime sustoti ir pasiduoti išgirdę neigiamą atsakymą. Tai tiesiog reiškia, kad mes neįsitraukiame į jokius aklus įtikinėjimus, kol pilnai nesuvokiame, o kas sulaiko žmogų nuo atsakymo “taip” į mūsų prašymą, kas motyvuoja jį elgtis kitaip, nei mes prašome.

Gali pasirodyti, kad atjautos kalba reikalauja daug papildomo laiko ir kantrybės. Bet taip yra tik todėl, kad mes per daug metų įpratome bendrauti kitaip. Tačiau jei į savo gyvenimą įsileisime nors šiek tiek daugiau empatiškojo komunikavimo principų, pastebėsime, kad bendravimo kokybė keičiasi labai stipriai, o esminiai poreikiai, kurie ir sudaro bendravimo pagrindą, yra patenkinami ne tik greičiau, bet ir kokybiškiau.

Saugumo poreikis. Kodėl taip svarbu jį paleisti?

Pozityvūs teiginiai arba affirmacijos – puikus būdas į savo gyvenimą įnešti šiek tiek daugiau džiugesio, atsipalaidavimo, optimizmo. Man asmeniškai visuomet buvo labai svarbūs teiginiai, susiję su saugumu. Rašiausi ir kartojau sakinius: “mano pasaulis manimi rūpinasi”, “gyventi yra gera ir saugu”, “aš esu dieviškai globojama”, “pasaulis yra saugi ir palaikanti vieta”. Nors daugelyje situacijų šios affirmacijos buvo kaip gaivaus oro gurkšnis tvankią vasaros dieną, ilgainiui pastebėjau, kad nors ir darosi ramiau, mano baimės vis dar gyvena šalia.  Vis dar įtariai žvelgiau į kai kuriuos žmones ir į gyvenimo aplinkybes. Atrodė, kad bet kurią akimirką gali nutikti kažkas, kas išmuš mane iš vėžių, nutrauks taiką ir ramybę širdyje, išsiurbs energiją, privers raudonuoti, prakaituoti, stengtis, skubėti, rėkti, nusivilti, skųstis. Taip visuomet ir nutikdavo. Tuomet keičiau taktiką – pradėjau atsirinkinėti dalykus. Sprendžiau su kuo bendrauti, o ko geriau vengti, kur dalyvauti, o nuo ko išsisukti. Gyvenimas bėgo pro šalį, o aš ir toliau pataikavau savo baimėm ir vidiniam nesaugumo jausmui. 

Praktikuodama emocijų paleidimo metodą Sedona pastebėjau, kad daugelis mano baimių kyla iš saugumo poreikio. Sedonos metode tai yra vienas iš keturių pagrindinių poreikių, kurį paleidinėjame. Kaskart kai norime, siekiame saugumo, jaučiame, kad jo mūsų gyvenime trūksta. Į gyvenimą žvelgiame kaip į mūšio lauką, kur vieni puola, o kiti ginasi, kur daugiau priešų, nei palaikančiųjų. Saugumo poreikis gali iškilti kaip pavojaus, grėsmės jausmas, keršto siekis, noras apginti save ir kitus, noras pulti arba gintis. Kraštutiniais atvejais tai jusime kaip paralyžiuojančią mirties baimę. Saugumo trūkumas kartais atsiskleidžia ir kaip priešingybė – baimė gyventi. Logiškai atrodo, kad baimė gyventi ir baimė numirti yra priešingybės. Iš tiesų jos be galo susiję ir dažnai viena be kitos neegzistuoja. Baimė gyventi atsiskleidžia kaip noras pasiduoti, atmesti gyvenimą, blogiausio scenarijaus vizualizavimas, grėsmės, pavojaus, artėjančios pražūties jausmas. Kai saugumo siekis labai didelis, atrodo, jog vienintelis būdas tai pasiekti – numirti. Paradoksalu, bet kartais taip mes kovojame su savo baimėmis – patys to nesuvokdami einame į mirtį.

Ką gi tuomet daryti? Pamatyti, kad išorinis gyvenimas niekada nebuvo ir niekuomet nebus saugus. Kas akimirką viskas keičiasi, juda, auga, plečiasi. Žmonės ateina ir išeina. Turtas įgyjamas ir prarandamas. Sveikata kartais puiki, o kartais tik šiaip sau. Bet tikrasis saugumas su tuo neturi nieko bendro. Tikrasis saugumas tai vidinis jausmas – “aš esu”. Tai jausmas, kuris neturi nei pradžios nei pabaigos, kuris nei gimsta nei miršta, kuris visuomet buvo ir bus, kurio nereikia ginti ir nereikia dėl jo kovoti. Tai jausmas, kuriam mes kartais labai atviri, o kartais užsiveriam, užsimerkiam, pamirštam. Kiekvieną kartą, kai reaguojame į kitus žmones, gyvenimo aplinkybes, problemas, baimes, mes pamirštame, kad niekas negali sugriauti to saugumo, kuris yra viduje.  Kai paleidžiame saugumo poreikį, norą patirti saugumą, mes jaučiamės saugesni, labiau pasitikintys, ramesni, prisipildome noro gyventi, veikti, džiaugtis.

Kartais manęs klausia: “O kodėl turėčiau paleisti saugumo poreikį argi nenormalu norėti saugumo?” Tuomet atsakau, jog mes nepaleidžiame paties saugumo, tik norą jo siekti. Argi būtų įmanoma paleisti tai, kas visuomet yra? Jeigu mes norime saugumo, reiškia jaučiame, tikime kad jo mums trūksta. Būtent šį trūkumą, norą, siekį ir paleidžiame. Ir atsiveriame tam saugumui, kuris visuomet yra čia ir dabar.

Ar galėtum paleisti NORĄ saugumą?

Kaip greitai paleisti problemas? 4 įpročiai, kurie tam trukdo.

Gyvename gyvame, judančiame ir nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Jo kontroliuoti neįmanoma. Taigi, kad ir kaip viską planuosime ir stengsimės suvaldyti, vistiek bus akimirkų kurios mums bus netikėtos ir nevisuomet malonios. Užuot neigę šį faktą, galime išmokti, kaip elgtis tokiomis akimirkomis. Problemų ir nemalonių emocijų neišvengia niekas. Bet visa kas ateina, netrukus praeina. Deja, kartais mes, patys to nesuvokdami, ilgam įstringame nemaloniuose potyriuose ir jausmuose. Egzituoja keletas elgesio modelių, kurie “įklampina” į problemą. Pažvelkime į juos atidžiau:

• Noras suprasti ir išsiaiškinti. Kuo labiau stengiamės ką nors suprasti, tuo mažiau iš tikrųjų suprantame. Labai dažnai aktyvios pastangos protu suvokti problemos esmę, sutrukdo rasti tinkamą problemos sprendimą. Hale Dwoskin sako, jog vienintelė priežastis, kodėl mes norime išsiaiškinti problemą yra tai, jog mes planuojame vėl turėti ją ateityje.

• Noras apginti, pagrįsti, pateisinti, paaiškinti problemą, su kuria susidūrei. Šis poreikis yra plačiai paplitęs mūsų visuomenėje ir jis kyla dėl noro gauti kitų žmonių pritarimą ar noro kontroliuoti jų reakcijas. Atrodo, jog jei kiti tai supras, mažiau mus smerks ir daugiau mylės. Noras apginti, pateisinti, paaiškinti kyla ir tuomet, kai tikime, jog padarėme kažką bloga. Kaltė emociškai susieja mus su problema ir mes ilgam įstringame nemaloniuose potyriuose ir pojūčiuose.

• Noras priešintis problemai arba priešintis sau, patiriančiam visa tai. Pasipriešinimas sunaudoja labai daug žmogaus energijos. Kodėl žmonėms sunku paleisti pasipiešinimą? Nes jie galvoja, kad jeigu paleis pasipriešinimą, tai iš viso nedarys to ką jie turi daryti arba niekuomet neišbris iš problemos. Iš tikrųjų, vyksta kaip tik priešingai. Mes daug mieliau ir daugiau padarom, kai paleidžiam priešinimąsi ir ilgiau murkdomės problemose, kai su jomis kovojame.

• Įprotis knaisiotis ir ieškoti problemos egzistavimą patvirtinančių įrodymų. Kiekvieną akimirką mes atgimstame naujai. Ir tai, kas buvo prieš sekundės dalį – jau praeitis. Bet yra dalykų, kuriais mes taip tikime, kad neleidžiame praeičiai nuplauti to, kas pasibaigė. Iš pykčio, baimės, o kartais pasididžiavimo tikriname ar vis dar kaip vakar jaučiame nemalonius kūno pojūčius, tarsi užstrigusią plokštelę mintyse sukame vakar buvusio konflikto momentus. Jei jau tikrai norime ieškoti kokių nors įrodymų, ieškokime ir pastebėkime tuos momentus, kai viskas yra tvarkoje, kai kūnas, mintys ir jausmai yra harmonijoje. Kur dėmesys, ten ir energija.

Klysti ar neklysti? Štai kur klausimas!

Ilgą laiką tikėjau, kad kuo mažiau klysiu, tuo būsiu geresnė. “Visuomet tobulai arba niekaip” – toks buvo mano moto. Buvo keletas sričių, kurios man išskirtinai sekėsi, būtent į jas ir sutelkdavau visą savo dėmesį. Kitoms gi, visuomet surasdavau kokį nors pasiteisinimą, kodėl nepradedu, nedalyvauju, neįsitraukiu. O sau tiesiog sakydavau mintyse – nemoku. Man tuomet atrodė, kad ką nors mokėti yra prigimtinis talentas, o mokytis tolygu kalti į galva kokius nors sausus faktus. Žodžiu, arba esi genijus arba ne. Niekuomet nedalyvaudavau veiklose, kurios reikalavo greičio, nes greitis nebuvo mano stiprioji pusė, vengiau fizinių rungčių, nes jose taip pat neblizgėjau. Visus suklydimus ir pralaimėjimus priimdavau asmeniškai, net ir tuomet, kai jie priklausydavo nuo išristo kauliuko akių skaičiaus. Kai matydavau, kad kažkuri veikla neduos teigiamo rezultato, nes jau padariau vieną ar keletą klaidų, mesdavau visa tai vos įsibėgėjus. Pavyzdžiui, vienas iš mano pomėgių buvo nuversti šachmatų lentą dar prieš sulaukiant gėdingo pralaimėjimo. Pralaimėjimas man buvo lygus suklydimui, o klaida – pralaimėjimui. Viskas ko tuo metu ieškojau, tai būdo leidžiančio neklysti. Ir aš jį radau! Jis vadinasi “nedaryk to visai”. Kurį laiką man tai labai patiko, tačiau ilgainiui pastebėjau, kad gyvenimas kažkodėl nėra toks pilnas, koks galėtų būti. Baimei suklysti aš aukojau tokius svarbius savo poreikius kaip bendravimas, judėjimas, kūryba, saviraiška, augimas, laisvė. Bet vieną dieną man tai taip nusibodo ir aš pradėjau po truputėlį leisti sau klysti mažuose dalykuose. Tada paaiškėjo, kad tai visai nėra taip jau fatališka ir aš ėmiau rizikuoti vis daugiau. Eigoje pastebėjau, kad kai suklystu, kitą kartą paprastai jau žinau kaip elgtis nereikia. Suvokiau ir tai, kad augu, tobulėju ir mokausi ne tuomet, kai gebu kažką tobulai, o tuomet, kai suklystu ir padarau iš to konkrečias išvadas. Dabar jau žinau, kad klysta visi žmonės ir kad jie dėl to netampa blogesni. Taigi, šiek tiek klysti netgi rekomenduojama. Ypač, jei po tos klaidos vis dar esi gyvas ir sveikas. Suklysti – vienintelis būdas išsiaiškinti, kaip vyksta gyvenimas, kas jame veikia, o kas ne.

Apie meditaciją paprasčiau

Yra daugybė kelių, metodų, technikų ir praktikų, vedančių į sąmoningumą, puikią emocinę būseną, vidinį žinojimą ir sveikatą. Kiekvienas žmogus tam tikru gyvenimo momentu pasirenka tai, kas jam tąkart geriausiai tinka. Praktikos, be kurių jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo yra emocijų paleidimo technika, įvairūs kvėpavimo pratimai ir, žinoma, meditacija.

Meditacija yra bene labiausiai mistifikuota ir įvairiais stereotipais apipinta praktika. Kartais mums atrodo, kad medituojantys žmonės, tai asketai, sėdintys aukštai kalnuose, valgantys tik veganišką maistą ir nuolat patiriantys tik laimės būseną. Ir tai, greičiausiai, tik mažyte dalimi yra tiesa. Kiti su meditacija susiję mitai teigia, kad meditavimas vyksta tik tam tikra sėdėjimo poza, užsimerkus,  tam reikia nemažai laiko, šis procesas visada atneša tam tikras ypatingas mistines patirtis ir pan.

Apie meditaciją prirašyta galybė knygų, bet mes vis dar nežinome kaip medituoti. Galbūt todėl, kad daugelis meditaciją suvokiame kaip tam tikrą turimą talentą, t.y. arba moku, pavyksta, arba ne. Bet lygiai kaip mokėmės važiuoti dviračiu ar plaukti, taip ir medituoti galime išmokti. Tai įgūdis, bet ne duotybė. Kaip treniruojami raumenys stiprėja, taip medituodami stipriname savo gebėjimą vis labiau atsipalaiduoti ir pasinerti dar giliau.

Meditacijos tikslas – sulėtinti smegenų bangų dažnį ir pasiekti būseną, kuri yra virš galvojimo, analitinio mąstymo. Tai nėra kokia nors utopija ar stebuklas. Patį ramiausią smegenų bangų dažnį Delta mes pasiekiame kasnakt gilaus miego metu. Tuomet kūnas puikiausiai ilsisi, o mes neriame į vidų, pasąmoninį sapnų pasaulį. Tačiau tokią gilią atsipalaidavimo būseną, kuomet kūnas yra maksimaliai atsipalaidavęs, bet sąmonė išlieka budri, galime pasiekti ir dieną. Ir tai vadinama meditacija. Nors tikrieji meditacijos meistrai greičiausiai prieštarautų, aš meditacija mielai vadinu ir visą kelią, vedantį į šią palaimingą būseną.

Taigi kaip medituoti? Nėra vieno teisingo kelio ir būdo. Pats paprasčiausias būdas nuraminti įsiaudrinusį protą – pažvelgti į vidų, sutelkti dėmesį į savo kvėpavimą, t.y. pastebėti kaip oras įeina pro nosies šnerves, koks jis šiltas ar šaltas, kaip išsiplečia krūtinės ląsta. Kitas būdas – sutelkti dėmesį į atskiras kūno vietas – palengva atpalaiduoti pėdas, čiurnas, kelius, šlaunis ir taip kilti aukščiau iki pat viršugalvio. Šiais laikais yra daugybė programų, apps’ų, padedančių medituoti. Vienas iš pavyzdžių – meditacijos su vedimu. Jos ypatingai tinka pradedantiesiems, nes užtenka tik atrasti šiek tiek laiko, patogiai įsitaisyti ir leistis į nuostabią kelionę kartu su vedančiuoju. Apie tai galima būtų kalbėti ilgai, bet visgi geriau vieną kartą pabandyti. Mums be galo pasisekė, nes šioje srityje mes turime nuostabiąją Maya Grey. Jos aksominis balsas, nuoširdumas ir vidinis žinojimas kaskart švelniai veda į tobulą atsipalaidavimą, vidinį atsivėrimą, pamatymą, sąmoningumą. Maya Grey meditacijos – didžiulė dovana visiems. Esu be galo laiminga ir dėkinga, kad atradau šias meditacijas prieš pusantrų metų. Su didžiausiu malonumu, dalinuosi su Jumis:

Maya Grey meditacijos

Apie drąsą

Priešinimasis – tai energija, kuria maitiname savo baimes, skausmą, nepageidaujamas emocijas. Vos tik nustojame priešintis – daugiau nei pusė darbo padaryta. Visuomet atrodys, jog  komforto zonoje likti paprasčiau ir saugiau. Net ir tuo atveju, kai tavo komforto zona – vien liūdesys ar baimė, skausmas ar nusivylimas. Taip jau veikia mūsų smegenys, lyg pagal tą patarlę – geriau žvirblis rankoj, nei jautis lankoj. Bet mes neatėjome čia nuobodžiauti, tenkintis drungnais, atbukusiais jausmais, mašinaliai kartoti tuos pačius įgrisusius veiksmus. Atėjome patirti, augti, plėstis, gyventi pilnai, autentiškai, įkvepiančiai, džiaugsmingai. Bet toks gyvenimas atsiveria tik tiems, kurie išdrįsta palikti saugią žalią pievelę ir perkelti koją per tvorą. Galbūt labai atsargiai, lyg vienu kojos piršteliu tikrindami vandens temperatūrą baseine, o gal žaibiškai visu kūnu, tarytum šokdami su guma nuo televizijos bokšto. Galbūt sekundei sulaikydami kvėpavimą, o gal kaip tik, įkvėpdami visais plaučiais. Drąsa – tai ne baimių paneigimas. Tai jų pamatymas, pastebėjimas, padėkojimas joms už tai, kad buvo ir ėjimas į priekį. “Bijau, bet einu” – taip sako mano penkiametis eidamas į kitą kambarį, kuriame dar neįžiebta šviesa. “Bijau, bet darau”,  sakau sau, kai degu noru išbandyti ką nors beprotiškai viliojančio, įkvepiančio, bet tuo pat metu ir šiek tiek gąsdinančio. Galime amžinai kovoti su savo baimėmis, analizuoti jas, galvoti iš kur jos, kodėl jos, ką su jomis daryti. O galime tiesiog pripažinti, leisti joms būti  ir paprasčiausiai imtis veiksmo.

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXV)

Gruodžio 25-oji

Nutraukęs tamsią nakties skraistę aušo naujas rytas. Rytas, kuris mūsų namus vėl pripildė vaikystės aidų, kvapų ir prisiminimų. Už lango gaudžiantys varpai skelbė naujieną – Kalėdos jau čia. Tamsa traukiasi, užleisdama vietą naujai užgimstančiai šviesai. O kartu su šviesa į dangų stiebsis nauji daigeliai – nauji planai, idėjos, nauji jausmai. Kokioje dirvoje jie augs, priklausys nuo to ar laistysime juos rūpesčiu, dėmesiu, meile ir palaikymu, ar nepasitikėjimu, abejonėmis, baime ir kritika.

Šįryt jaučiausi be galo dėkinga, nes galėjau dar vienas Kalėdas pasitikti su savo šeima. Taip gera šventę pasitikti su tais, kurie rūpi labiausiai. Džiaugiausi, nes šiemet man artimų žmonių ratas dar padidėjo. Tokiais jau galėjau vadinti ir Leoną, ir Kristoferį. Leonas šiandien buvo išvykęs, tačiau Kristoferį labia norėjau apkabinti, susitikusi jį mums įprastoje vietoje. Pavalgiusi šventinius pietus, ėmiausi darbo. Supakavau maišelį savo gamintų kalėdinių skanumynų ir išvažiavau į mugę. Patraukiau ten, kur sutikau jį pirmąjį kartą – prie suolelio šalia vienišo medžio. Bet atėjusi ten, negalėjau patikėti savo akimis. Ant suolelio sėdėjo Leonardas ir šypsojosi kone iki ausų:
– Staigmena! – džiugiai sušuko jis.
– Labas, ką čia veiki? – pasakiau nuostabos kupinu balsu.
– Sėdžiu, – atsakė Leonas ir šelmiškai nusišypsojo, – prisėsk ir tu.
– Tai tu neišvažiavai su tėvais, kaip planavęs? O Kristoferis kur? – klausinėjau vis dar nustebusi.
– Aš sugrįžau anksčiau, kad galėčiau ateiti čia. O Kristoferis… jis neateis šiandien, – pasakė Leonardas, bet nepasirodė, kad jis dėl to būtų bent kiek nusiminęs.
– Kodėl? Ką jis šiandien veikia?
– Ką veikia tiesą sakant net neįsivaizduoju!
– Kaip gi, jis juk tavo senelis!
– Na ne, iš tiesų jis nėra mano senelis, – pasakė Leonardas lyg šiek tiek teisindamasis, – jis tik vadina mane savo anūku, bet aš tam paprastai neprieštarauju.
– Tai gal jis dar pasirodys? – pasakiau viltingai.
– Neateis, – nukirto Leonardas, – per Kalėdas jis niekada nepasirodo. Jau penkeri metai, kai jį pažįstu ir jis visada elgiasi vienodai: pasirodo šioje mugėje dar lapkričio pabaigoje ir per Kalėdas išnykta tarsi vėjas – nei kur jis dingsta, nei kodėl, niekas nežino.
Bet man vis dar buvo šis tas neaišku, todėl paklausiau:
– Bet jeigu tu žinojai, kad jis šiandien nepasirodys, tai kodėl gi atėjai?
– Taip, aš tą žinojau. Bet taip pat žinojau ir tai, kad tu šito tai nežinai! –atsakė ir nusišypsojo.
“Tai tu čia dėl manęs” norėjau sušukti iš džiaugsmo, bet tik nusišypsojau ir paklausiau:
– Hm, tai ką gi veiksime šiandien?
– Žinai, aš rezervavau staliuką vienoje kavinėje. Tik svarstau ar tau tai nepasirodys pernelyg egocentriška, – pasakęs tai mielai nusijuokė.
– Kodėl gi? – nežinojau apie ką jis.
– Matai, Sofija, ta vieta vadinasi “Leon”.
Aš išplėčiau akis iš nuostabos. Žinojau “Leon”, tai viena jaukiausių ir romantiškiausių vietų visame Berlyne. Ši kavinė lyg mažytė senovinė kino studija po nuostabiais skliautais. Kur dar, jeigu ne ten sutikti Kalėdas. Kur dar, jeigu ne ten eiti su žmogumi, kuris kelia tokius šiltus jausmus.
– “Leon” yra tiesiog puiku, Leonai, – pasakiusi nusijuokiau.
– Bet kol dar nepajudėjom, turiu tau šį tą, – ir ištiesė rankas, paduodamas nedidelę pailgą dėžutę.
– Leonai, bet aš neturiu tau dovanos, – pasakiau susigėdusi.
– Tu pati kaip dovana, Sofija! – pasakęs tai nusišypsojo.
– Palauk, – ištariau pagalvojusi, – aš tave vaišinu savo keptais kalėdiniais sausainiais. Jie iš tiesų buvo skirti Kristoferiui, – prisipažinau, – bet aš jam būtinai iškepsiu kitų!
– Ačiū, – padėkojo Leonas ir paklausė, – neatidarysi?
– Na taip, žinoma, – pasakiau ir atvėrusi gražiai supakuotą dėžutę džiugiai sušukau: – Kaleidoskopas! Kaip miela! Ei, ar tu vakar matei Kristoferį?
– Nemačiau, Sofija, juk žinai, kad aš buvau išvykęs, – atsakė Leonas, bet manęs kažkodėl tai neįtikino.
– Tada kaip? Aš su juk vakar apie tai šnekėjau!
Leonardas tylėjo ir šypsojosi. Bet pamatęs mano klausiantį žvilgsnį tarė:
– Tebus tai mažytė kalėdinė paslaptis, – pasakė pamerkdamas akį ir pridėjo: – Gal jau eikime?
– Gerai, – atsakiau ir daugiau nebeklausinėjau.

Leonardas mane švelniai apkabino ir priglaudė taip arti, kad atrodė, jog galiu girdėti jo širdies plakimą. Mes lėtai pajudėjome. Už nugarų liko spindinčios lemputės, meduoliai ir skrudinti riešutai. Už nugarų liko liūdesys ir dvejonės. Už nugarų liko ir vienatvė.

Kalėdos – neabejotinai pats geriausias laikas metuose.

PABAIGA

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXIV dalis)

Gruodžio 24-oji

Kūčios – ramybės ir susikaupimo metas. Laikas, kai galima trumpam stabtelėti, giliai įkvėpti ir iškvėpti, pajusti save, kūną, aplinką, pamatyti tuos, kurie greta. Kalėdų išvakarės – paslapčių ir stebuklų laukimo metas. Pačių tikriausių ir netikėčiausių stebuklų, kurie įvyksta tik tiems, kurie jais tiki, nepaisant savo amžiaus, išsilavinimo, patirčių. Stebuklais aš tikėjau visuomet, tik retkarčiais pamiršdavau, kad kiekviena diena ir yra tikrų tikriausias stebuklas.

Šiandien turėjau kaip niekad daug įvairiausių pareigų namuose. Nepaisant to, pasakiau mamai, kad man labai reikia trumpam nuvažiuoti į Kalėdinę mugę, prie Kaizerio Wilhelmo Atminimo bažnyčios. Paklausiau jos, ar norėtų, kad parneščiau aguonų vyniotinio mūsų kalėdiniam stalui. Aguonų vyniotinį be galo mėgau. Kartais jį gamindavome namuose pačios, o kartais, tokiomis dienomis kaip ši, kai darbų būdavo daugiau nei laiko jiems įgyvendinti, tiesiog pasitikėdavome savo darbo meistrais – tegu kiekvienas daro tai, ką išmano geriausiai!

Kai Kristoferis mane pamatė, šiek tiek nustebo:
– Sveika, Sofija. Ką gi čia veiki šiandien? Argi neturėtum šiuo metu mamai padėti įdaryti kalėdinės žąsies ir gaminti spanguolių punšo?
– Sveiki. Tiesa, šiandien tikrai daug darbų, todėl tik trumpam užsukau jūsų aplankyti. Sakykite, ar jūs sutiksite šventes su savo artimaisiais?
– Kalėdos, man pats darbymetis, Sofija, – ramiai, bet užtikrintai atsakė vyras, – o mano darbas – džiuginti žmones.
– Net neabejoju, kad tai jūs darote ištisus metu. O per Kalėdas juk galima truputį ir atsipūsti, skirti laiko sau. Jau beveik mėnesį jus pažįstu, bet taip nieko ir nesužinojau apie jus, – jau mintyse sukosi klausimai, kuriuos ketinau jam šiandien užduoti, bet Kristoferis tarsi kiaurai matydamas tai, kas dedasi mano galvoje pasakė:
– Aš neturiu jokios asmeninės istorijos, Sofija. Dabar aš tiesiog esu. Aš esu laisvas nuo savo praeities ir tuo džiaugiuosi kiekvieną akimirką. Ateitis man taip pat dar nepriklauso. Kas gi lieka – džiaugsmas. Argi ne tai ir yra tikroji Kalėdų dvasia?
– Džiaugsmas, – paskiau kiek abejingai ir pridėjau, – nežinau, ar dėl to, kad ištirpo sniegas, ar dėl to, kad Leonardas išvažiavo, visas tas kalėdinis džiaugsmas, kuris ilgą laiką tvyro ore, kažkur tarytum išsisklaidė.
– Tai neįmanoma, Sofija. Neįmanoma, – pakartodamas šį žodį dar ir suskiemenavo, – Niekas negali atimti jūsų džiaugsmo, niekas negali sugadinti dienos, nebent patys tam pritariate. Jeigu jūs esate nelaimingi, pirmiausia turit susimąstyti, kodėl jūs nelaimingi. O tuomet tereikia tai paleisti. Džiaugsmas yra visuomet, tik jūs kartais pasirenkate to nematyti. Kaip ir saulė – ji visuomet danguje, ji ten yra net ir tuomet, kai ją užstoja debesys. Kad pamatytumėt saulę, tereikia pravaikyti debesis. Kai pripažinsite, kad džiaugsmas yra visuomet, nebebus sunku išsklaidyti iliuzijas, kurios skiria jus nuo džiaugsmo. Džiaugsmas, yra nuolatinė būsena, Sofija. Ir visa tai tavyje.

Nusišypsojau. Man visuomet atrodė, kad džiaugsmo reikia ieškoti, kad jį reikia kurti. Maniau, kad džiaugsmas lydi tik tuomet, kai šalia brangūs žmonės, kai viskas sekasi, kai pildosi svajonės. Negi sąlygos iš tikrųjų neegzistuoja? Man tuo patikėti buvo sunku.
– Ar sugalvojai, ko nori dovanų Kalėdoms, Sofija? – mano mintis savo keistu klausimu pertraukė Kristoferis.
– Kaleidoskopo, – atsakiau per daug negalvodama ir pastebėjusį nustebusį Kristorferio veidą, patikslinau – tokio mažo niekučio, kuris sukrenta į daugybę nuostabių paveiksliukų.
– Aš žinau, kas tai yra, Sofija. Tiesiog iš tavęs niekada nežinai ko tikėtis, – pasakęs tai nusijuokė.
– O jūs, ar laukiate dovanų, Kristoferi?
– Didžiausia dovana – dovanoti. Kol tai darau, tol esu gyvas. Ir kol būsiu gyvas, tai darysiu, – vyras akimirkai nutilo, o po to paklausė: – Ar tau dar ne laikas namo?
– Taip taip, sakiau mamai, kad tik trumpam čia užsuksiu, juk ryt Kalėdos, dar daug reikia nuveikti.
– Iš tiesų, – man pritarė Kristoferis ir palinkėjo, – gražių, jaukių ir visokeriopai turtingų Kalėdų, Sofija! Saugok ir brangink save, tu esi vertybė.
– Dėkoju, širdingai dėkoju, jums taip pat puikių švenčių, – atsakiau ir dar norėjau pridurti, kad būtinai užbėgsiu ir rytoj, bet akimirkai užsimiršau ir žvelgiau į keistą šviesą, įsižiebusią palengva temstančio dangaus skliaute. Galbūt tai pirmoji vakaro žvaigždė, gal žemės palydovas, o gal tiesiog miesto šviesų atspindys. Kai atsisukau, Kristoferio šalia jau nebebuvo. Nusijuokiau, juk to iš jo ir buvo galima tikėtis – netikėtumų.

Iki Kalėdų liko 1 diena
Tęsinys: MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXV)

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXIII dalis)

Gruodžio 23-oji

Iš pat ankstyvo ryto mano apsiblaususias akis žadino Leono žinutė. Jis man linkėjo gražaus ryto ir puikios dienos. Šypsojausi, galvoje skambėjo pačios gražiausios kalėdinės dainos, o širdis šokinėjo iš džiaugsmo. Laikas tarsi neteko savo prasmės. Gerai, kad šiandien jau buvo prasidėjusios kalėdinės atostogos. Galėjau ramiai pasimėgauti tingiu rytu ir pabūti tame naujai užgimusiame jausme. Kiek vėliau, keliavau su mama į parduotuves. Buvau pažadėjusi šį rytą jai padėti pasiruošti šventėms. Kaip niekad anksčiau, dariau tai su dideliu pasimėgavimu. Kiekvienas darbas, kiekvienas veiksmas šiandien man turėjo prasmę. Pavalgiusi pietus, išvažiavau pasimatyti su Leonardu ir Kristoferiu. Su jais susitarėme susitikti mugėje pusę trijų. Niekaip negalėjau apsispręsti ką apsirengti. Nors atrodė, kad aprangai niekada neskyriau per daug dėmesio, šiandien man tai tapo itin svarbu. Užtrukusi namuose kiek ilgiau nei įprastai, supratau, kad vėluoju. Kai nuvažiavau, Leonardas jau buvo ten.
– Galvojau, kad jau apsigalvojai ir neateisi, – linksmai tarė jis, – puikiai atrodai!
– Dėkui, šiandien aš dėl visko tokia neapsisprendžianti. Visada, kai viskas puiku, pradedu ieškoti, o kas čia ne taip, juk negali viskas būti tobula.
– O kodėl negali. Kartais gyvenimas toks ir yra – tiesiog tobulas.
– Va būtent tokiomis akimirkomis aš jaučiuosi nesaugi, lyg nebūčiau viso to verta.
– Tai tik kvailas įsitikinimas, negatyvus lūkestis – į mūsų pokalbį staiga įsitraukė kitas balsas. Žinoma tai buvo Kristoferis ir jis tęsė, – tu pernelyg pasitiki tuo, kuo tiki. Jeigu taip kažkada buvo, nebūtinai turi kartotis. Bet žmogaus protas taip jau veikia – remdamasis lūkesčiais. Jūs, žmonės, kiekvieną akimirką jų kuriate galybes. Lūkesčiai turi daugybę formų ir juos pastebėti ne visada paprasta. Jūs gi puikiai žinote, kaip turi atrodyti ir elgtis geras žmogus, kas sudaro tobulą santuoką, kokios turi būti būsimos Kalėdos. Jūs tikitės, kad tam tikros pastangos atneš tam tikrus rezultatus, kad sėkmė turi tam tikrą veidą ir kad žmonės yra būtent tokie, kokius jūs regite savo vaizduotėje. Tačiau kaip nusiviliate, nuliūstate ir supykstate, kai visa tai neišsipildo. O išsipildyti tai paprasčiausiai negali. Niekuomet nebūna absoliučiai taip, kaip vyksta jūsų galvoje. Jei niekuomet nieko iš kitų nelauksite – niekuomet ir nenusivilsite. Kai nustosite kituose žmonėse ieškoti tobulybės, pamatysite, kokie jie yra tobuli. Žmonės negali jūsų nuvilti, jūs patys jais nusiviliate. Ir tik todėl, kad prieš tai turėjote lūkesčių, laukėte, tikėjotės. Iš žmonių nieko negalima tikėtis. Jie laisvi. Jie gali kažką jums duoti, tačiau neprivalo.
Kristoferis nutilo ir pažvelgė į mus, tuomet lėtai palinksėjo galva ir tęsė:
– Kai kažko norite, tikitės, niekuomet negyvenate dabartyje. Dėmesį kreipiate į trūkumą ir į ateitį, kuomet to trūkumo nebeliks. Bet ši ateitis niekuomet ir neateina. Nes gyvenimas visada vyksta DABAR. Amžinas norėjimas nepalieka vietos turėjimui, išsipildymui.
– Ar tai reiškia, kad nieko negalima norėti? – paklausė Leonardas.
– Daug kas jums pasakytų, kad norai ir troškimai – kančios priežastis. Bet vis dėlto, kančią suteikia tikėjimas trūkumu. Jei tikite, kad jums kažko trūksta, kažko mažai, kažkas ne taip, kyla nerimas, baimė, abejonės. Tačiau kuomet jūs atveriate širdį ir leidžiate patikėti, kad visa ko jums reikia, jau yra čia ir dabar – trūkumo jausmas ištirpsta. Ir norai, kurie tuo metu kyla – jie kyla iš pilnatvės, meilės, siekio dalintis. Jie tampa ketinimais, veikla, tyrinėjimu, pasitikėjimu. Ir jie neša džiaugsmą. Taigi, norėti, nebūtinai yra blogai.
– O ką daryti su lūkesčiais? Kur juos visus dėti? – dabar jau klausiau aš.
– Su jais nieko daryti nereikia. Jie patys išsisklaidys savaime, kai į gyvenimą pradėsite žvelgti plačiai atmerktomis vaiko akimis. Kai leisite sau kiekvieną naują dieną, kiekvieną įvykį, kiekvieną žmogų pamatyti taip, lyg pirmą kartą gyvenime. Pasiruoškite priimti pasaulį, tarsi pamiršdami viską, ką apie jį iki šiol žinojote. Tegu būna viskas nauja, autentiška, tikra. Juk patys geriausi dalykai gyvenime paprastai nutinka netikėtai. Nurimkite, įsiklausykite, leiskite vesti širdžiai. Širdis visada kviečia veikti DABAR.
Kristoferis nutilo, o Leonardas atsisuko į mane ir pasakė:
– Šiandien turiu skubėti, jeigu ir tu jau eini, mielai palydėsiu tave iki metro stotelės.
– Taip, man irgi laikas. Iki pasimatymo, Kristoferi, – pasakiau ir paspaudžiau jam ranką ir pridūriau: – Dėkoju jums už viską.
– Likit sveiki, mano vaikai – atsakė jis.
Sparčiu žingsniu pasukome link metro. Eidami aptarėme šios dienos veiklas
– Kur sutiksi šventes, Leonardai?
– Jau šiandien su mama išvažiuojame pas gimines į Dresdeną. Grįšim už kelių dienų. Susitiksime tuomet, gerai?
– Gerai, – nusišypsojau.
– O tu? Šventėms pasilieki Berlyne?
– Taip, mes švęsime namuose, – atsakiau ir pastebėjusi, kad mano metro jau buvo čia pridūriau, – kuo gražiausių Kalėdų tau!
– Ir tau Sofija! Susirašysim! – pasakęs tai švelniai mane apkabino.
Važiuodama namo, stebėjau žmones, tempiančius pilnus krepšius pirkinių. Daugelis jų atrodė šiek tiek pavargę, bet visgi džiugūs, laimingi. Matyt Kalėdų dvasia jų neaplenkė. Šiemet ja mėgavausi ir aš.

Iki Kalėdų liko 2 dienos

Tęsinys: MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXIV dalis)

MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXII dalis)

Gruodžio 22-oji

Kai šiandien nuvažiavau į mugę, suolelis buvo tuščias.
– Na va, – pagalvojau, – pabūsiu viena su savo mintimis. Bet ilgai taip sėdėti neteko ir nepraėjus nei dešimčiai minučių, akis pakėliau išgirdusi linksmą Leonardo balsą.
– Sofija, sveika, kaip gerai, kad tu čia. Apgailestauju, kad porą dienų buvau dingęs nuo žemės paviršiaus. Mane aplankė draugai iš Hamburgo, norėjau jiems aprodyti kuo daugiau smagių vietų Berlyne.
– Sveikas. Ir ką gi spėjote aplankyti? – paklausiau jo džiugiai, be jokių nuoskaudų pretenzijų. Nors vakar jų turėjau apsčiai.
– Pasivaikščiojome Kurfiurstendamu, vėliau važiavome prie vartų, nuo ten paėję Unter den Linden alėja, priėjome Muziejų salą, kiek pasivaikščioję ten, važiavome į Sony centrą.
– Atrodo, tikrai labai smagiai leidote laiką, – atsakiau ir pačiai sau kiek netikėtai paklausiau: – Ką tu labiausiai vertini draugystėje, Leonai?
– Mm, manau, kad labiausiai vertinu galimybę būti savimi. Juk kai būname su draugais, mums nereikia apsimetinėti, stengiantis atskleisti savo gražesniąją pusę. Esame tokie kokie esame ir tai yra laisvė. Ką tu manai apie tai?
– Aš turbūt žmonėmis taip stipriai nepasitikiu, kaip tu. Man vis atrodo, kad jeigu išdrįsiu kitam žmogui atskleisti savo trūkumus, tai tam tikru momentu, jis būtinai tuo pasinaudos nukreipdamas visa tai prieš mane.
– Oho, man niekada nebuvo kilusi panaši mintis.
– Gal tu tiesiog neturi jokių trūkumų arba priešų?
– O tu? Turi priešų? – Pusiau juokais, pusiau rimtai paklausė Leonardas. – Papasakok man apie save ką nors tokio, ko nesi pasakojusi jokiems savo draugams.
– Čia ką “tiesa ar drąsa”? – pasakiau ir nusijuokiau.
– Panašiai, – nusišypsojęs tarė jis.
– Na net nežinau, tiesą sakant, mano gyvenimas labai jau įprastas ir nieko neišsiskiriantis.
– Na nejaugi? – neatlyžo Leonas, – negi nesi būdama maža prikrėtus jokių šunybių?
– Na gerai jau. Kai buvau mažytė, kieme paslapčiomis pasiskolinau draugės dviratuką. Žinoma, turėjau savo, bet jos gi buvo kitoks – su spalvotais žibintais. Maniškis buvo paprastesnis. Draugė niekuomet neleisdavo man su juo pavažinėti. Labai jį saugojo ir brangino. Bet aš pasivažinėjau. Radau kartą jį stovintį netoli laiptinės durų ir ilgai nesvarstydama ėmiau ir pravažiavau porą ratų. Pamenu, kad kažkas sulūžo. Padėjau ir pabėgau pasislėpti. Niekam neprisipažinau ir nepasakojau to, netgi mamai. Dar ir dabar prisiminus tai, man pasidaro šiek tiek gėda, – skubėjau kuo greičiau užbaigti šią istoriją ir pakeisti temą: – gerai, o dabar mano eilė!
– Žinoma, – nė kiek dėl to nesijaudindamas pasakė Leonardas.
– Kada paskutinį kartą verkei matant kitam žmogui?
– Hm, sunkus klausimas.
– Aš ir nesakiau, kad užduosiu lengvą, – sarkastiškai pasimaiviau.
– Manau tai nutiko prieš keletą metų, kai žiūrėjom vieną japonišką filmą su labai keista ir nelaiminga pabaiga, gaila, bet niekaip neprisimenu jo pavadinimo.
– Ar žiūrėjai jį su savo mergina?
– Na… tiesą sakant tu teisi, taip su mergina, tiksliau buvusia mergina. Bet juk klausimas buvo ne apie tai.
Pastebėjusi, kad šia tema atvirauti jis tikrai nenori, nutilau.
– Jeigu galėtum eiti į pasimatymą su kuo tik panorėtum, kas tai būtų? – dabar jau klausė Leonas.
– Hm, kas čia per klausimai? – nežinodama ką atsakyti pasakiau.
– Na leisk spėsiu, tai butų koks nors roko atlikėjas arba Holivudo aktorius.
Abu juokėmės.
– Neįsivaizduoju, tiesą sakant, – ištariau, nors iš tiesų žinojau. Tai Leonas buvo tas žmogus, su kuriuo šiuo metu norėjau eiti į pasimatymą. Bet pasakyti jam tai dabar man atrodė mažų mažiausiai kvaila.
– Tu ką, nevaikštai į pasimatymus? Reikia ištaisyti šitą klaidą, – pasakė ir nusišypsojo.
Norėdama pakeisti temą, paklausiau jo:
– Jei turėtum galimybę pasirinkti vieną iš dviejų savybių – gebėjimą skraidyti ar galimybę dėvėti nematomą kostiumą, kas tai būtų?
– Žinoma, kad skraidyti, o tu?
– Jei žmogus renkasi skraidymą – jis ekstravertas, pasitikintis savimi ir pasauliu, o jei kostiumą…
– Jis yra uždaras ir turintis daug paslapčių, – nelaukdamas mano paaiškinimo užbaigė Leonardas, – Leisk spėsiu, tu rinktumeisi kostiumą.
– Tikriausiai, – atsakiau ir pakėlusi akis pamačiau, kaip prie mūsų priėjo Kristoferis.
– Sveiki, mano vaikai, – prisėsdamas tarp mūsų pasisveikino jis. – Matau smagiai šnekučiuojatės, ką aptarinėjate?
– Paslaptis, užsisklendimą arba neturėjimą ko slėpti, – tvirtai tarė Leonardas.
– Kaip įdomu, – šypsodamasis pasakė Kristoferis, – argi įmanomas bendravimas be atsivėrimo? Bet jūs žmonės juk tokie – slepiatės savo susikurtuose pasauliuose, tikėdami, kad taip būsite saugesni, kad niekas neįsibraus į jūsų trapų širdies pasaulį ir jūs nebūsite įskaudinti. Visi iki vieno bijo intymumo. Bijo apnuoginti savo širdį, bijo atskleisti savo trapumą, pažeidžiamumą ir žmogiškas silpnybes. Bet taip slėpdamiesi jūs slepiatės ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs. Jums tiesiog sunku pripažinti sau, kad esate tiesiog žmonės, su visais žmogiškais instinktais, polinkiais ir žemiškais trūkumais. Galite apsimesti šventaisiais, visų dorybių įkūnytojais, bet tiesa nuo to nepasikeis – jūs esate paprasti žmonės. Ir jei pripažinsite sau tai, jei pilnai priimsite save tokius, kokie esate, be teisimo, kritikos, priekaištų, lūkesčių, tuomet tiesiog nebeliks ko slėpti, nebeliks ko ginti. Tik tą akimirką gims tikrasis intymumas, kuris yra vienas svarbiausių žmogaus poreikių. Kiekvienam iš jūsų taip svarbu pajusti kito žmogaus širdies plakimą, pamatyti jį apnuoginta siela, apšviestą intymaus nuoširdumo spindulių. Tada suprantate – jūs ne vieni. Pasaulyje milijonai, tokiu pačių kaip jūs. Žmogiškai netobulų ir tobulai puikių. Kalėdos – puikus metas, sudeginti senas savo kaukes, slepiančias žaizdas, kurios užgis tik tuomet, kai bus prieš tai atvertos. Atvirumas ir nuoširdumas yra jūsų raktai į laisvę. Jūs neturite ko slėpti, nes viskas, kas jumyse autentiška, spontaniška ir gyva – viskas yra gražu.

Dar niekada nesijaučiau taip jaukiai, kaip šiandien sėdėdama ant šio nedidelio suolelio su savo naujaisiais draugais. Leonardas netrukus atsisveikino su Kristoferiu ir paklausė ar aš noriu su juo dar šiek tiek pasivaikščioti. Žinoma, norėjau. Jis paėmė mano ranką ir jos nebepaleido. Mes ėjome lėtai ir gėrėjomės nuostabiausiomis miesto šviesomis. Milijonai šventinių lempučių tik dar labiau sustiprino šventės nuotaiką. Šventės, kuri taip netikėtai užgimė mano širdyje. Ir žodžių tąkart daug nereikėjo, nes geriau už lūpas kalbėjo mūsų širdys.

Iki Kalėdų liko 3 dienos

Tęsinys: MAŽYTĖ TRUMPA KALĖDINĖ ISTORIJA (XXIII dalis)