Apie gėdą

Kad ir kaip aš mėgčiau skaityti, šiuo gyvenimo etapu ramios akimirkos su knyga tapo veikiau prabanga nei kasdienybe. Laimei, šiandien susiorganizavau tas kelias palaimos valandas ir štai mano rankose dr. Brene Brown knyga “Didi drąsa”. Knygos autorė jau dvylika metų tyrinėja pažeidžiamumą ir rašo apie tai, kaip sprendimas būti pažeidžiamam keičia mūsų gyvenimą. Pasak autorės, tik tapę pažeidžiami galime patirti meilę, užmegzti artimus santykius, pasiekti pergales, atrasti savo talentus, tapti kūrybingais ir įkvepiančiais lyderiais. Na ką gi, skaitau. Knygos pradžioje autorė bando paneigti mitus apie pažeidžiamumą, tokius kaip “pažeidžiamumas yra silpnybė”, “aš esu nepažeidžiamas”, “pažeidžiamumas – tai visos informacijos apie save atskleidimas” bei tai, kad galime patys vieni savarankiškai tvarkytis su pažeidžiamumu. Toliau seka skyrius apie gėdą, nes būtent gėdos jausmas mums labiausiai ir trukdo būti pažeidžiamiems. Beskaitydama suvokiu, kad mano mintys plaukioja ne tik kitoje erdvėje, bet ir kitame laike. Aš pradedu gyventi savo vaikystės prisiminimais. Pirmiausia prisimenu kaip apsimelavau mamai, kad neliečiau brolio triratuko. Ką ten neliečiau, aš tąkart jį gerai apgadinau! Bet kaip dažniausiai nutinka, mamos viską sužino ir be tų stebuklingų metodų, kai akyse atsiranda kryžiukai ar pailgėja nosis. Pamenu,  kaip tiesai išaiškėjus,  stovėjau prie lango vienui viena ir iš gėdos negalėjau nė pajudėti. Ir nors ta patirtis manęs nuo melo visam gyvenimui ir neatgrasė, meluoti vis dėlto taip ir neišmokau. Vos iš mano lūpų pradėjus veržtis tai, kas neatitikdavo tikrovės, smegenys tuoj pat užsikraudavo gėdos chemija, o kūnas mane visą laiką išduodavo. Melo teko atsisakyti. Gal ir ne toks jau didelis praradimas, kai pagalvoji. Tačiau kitas prisiminimas ne apie melą. Prisimenu, kaip antroje ar trečioje klasėje gavusi kišenpinigių savarankiškai ėjau pirkti saldumynų. Gerai nepamenu ką tą dieną rinkausi, bet ten tikrai buvo sausainiai “Du gaideliai” ir dar kokios dvi saldumynų rūšys. Taip jau buvau įpratus, kad viskuo reikia dalintis su jaunesniu broliu, tad parduotuvėje visko ėmiau po du. Kai atėjo eilė susimokėti, kasininkė pasakė, kad mano turimų pinigų nepakanka. Vietoj to, kad priimčiau kažkokį racionalų sprendimą, greičiausiai iš gėdos, dėl savo tokio “apsiskaičiavimo”, minutėlei praradau amą ir kurį laiką tylėjau. Pamenu tik tai, kad namo grįžau nešina vienu sausainių pakeliu mažiau, nei planavau pirkti. Matyt patirtas gėdos jausmas buvo toks stiprus, kad iki pat šios dienos kiekvieną kartą prieš eidama apsipirkti, kruopščiai patikrinu piniginę, o stovėdama prie kasos visada jaučiu lengvą nerimą ir svarstau ar nepasiėmiau prekių daugiau nei turiu šią akimirką pinigų, net ir puikiai suvokdama, kad tuo atveju tai neįmanoma. Ir tai tik ledkalnio viršūnė. Nes šis gėdos jausmas ar dar tiksliau baimė vėl suklysti persimetė į daugelį mano gyvenimo sričių ir riboja mano saviraišką, kūrybiškumą, trukdo mokytis (ką galima išmokti neleidžiant sau klysti?), skatina laikytis nuosaikumo socialinėje erdvėje ir t.t. Ir tai tik dar kartą patvirtina mano prielaidą, jog kaltės, gėdos, pažeminimo jausmai į niekur neveda. Jie ne tik nepadeda išspręsti tam tikrų situacijų, bet netgi kuria naujas problemas. Gėdos ir kaltės jausmai labai dažnai būna mūsų slopinami ir tuomet ieško išraiškų per kūną. Ir paprastai ją randą – įvairių skausmų ir negalavimų pavidalu. “Kad išsiugdytume atsparumą gėdai, būtina tapti pažeidžiamiems” – rašo B. Brown.

O pabaigai dalinuosi tos pačios autorės 10 gyvenimo “kelrodžių”, kurie rodo, ką turėtume ugdyti, o ko atsisakyti tam, kad gyventume iš visos širdies:

1.   Autentiškumo ugdymas: išsilaisvinimas iš kitų žmonių nuomonės.

2.   Atjautos sau ugdymas: išsilaisvinimas iš perfekcionizmo.

3.   Stiprios dvasios ugdymas: išsilaisvinimas iš slopinimo ir bejėgiškumo.

4.   Dėkingumo ir džiaugsmo ugdymas: išsilaisvinimas iš stokos ir tamsos baimės.

5.   Intuicijos ir tikėjimo ugdymas: išsilaisvinimas iš noro būti užtikrintam.

6.   Kūrybiškumo ugdymas: išsilaisvinimas iš palyginimų.

7.   Mokymas žaisti ir ilsėtis: išsilaisvinimas iš nuovargio kaip statuso simbolio ir savo vertės išraiškos per produktyvumą.

8.   Mokymas būti ramiam ir tyliam: išsilaisvinimas iš nerimo kaip gyvenimo būdo.

9.   Prasmingo darbo puoselėjimas: išsilaisvinimas iš abejonių savimi ir “privalėčiau padaryti”.

10.   Mokymasis juoktis, dainuoti ir šokti: išsilaisvinimas iš noro būti “kietam” ir viską kontroliuojančiam.

Gyvenkime iš visos širdies!

Nustok lygintis

Ar pastebėjote, kaip dažnai mes mintyse lyginame save su kitais? Poreikis taip elgtis tarsi įaugęs į kraują ir kaip sena plokštelė sukasi galvoje metų metus. Deja, šito mes buvome mokomi kone nuo kūdikystės. Pirmiausia mamos fiksavo ir lygino mūsų kūdikiškus pasiekimus su kitų vaikų gebėjimais, vėliau mes darėmė “kažką ne taip” nei mūsų broliai, seserys ar kiemo draugai. Mokykla tik dar labiau įtvirtino konkuravimo ir lyginimosi dvasią. Kol galiausiai ir patys įpratome save vertinti pagal tai, kiek aplenkėme kitų savo žiniomis, įgūdžiais ar pasiekimais. Dar vėliau lyginomės pajamomis, karjeros pasiekimais, visuomenine padėtimi, materijos žvilgesiu. Turbūt nėra gyvenimo srities, kuri nebūtų persmelkta konkuravimo dvasios. Tačiau į kur tai veda? Ar tai suteikia nors truputį laimės? Greičiau jau atvirkščiai. Lyginimasis su kitais paprastai tampa tikrais emociniais spąstais, lydimais tokių negatyvių jausmų kaip pavydas, perdėta savikritika, pyktis, savigrauža ar baimė. Lygindami save su išore, dažniausiai jaučiamės nepakankmai geri. Bet, deja, nesuvokiame, kaip dažnai dėl informacijos stokos mes tai darome neobjektyviai ir netiksliai. Galime pavydėti kito žmogaus gyvenimo, bet net nesusimastyti, kaip blogai jis jaučiasi gyvendamas būtent tokį gyvenimą. Žmonės tokie jau yra, jie mielai akcentuoja savo pasiekimus, talentus ir taip vadinamą gražiąją gyvenimo pusę, todėl apakinti savo neadekvatumo jausmo, lyginamės būtent su tuo, ką matome. Ir labai dažnai save nuvertiname. Lyginimasis ir konkuravimas su kitais ne tik kenkia savigarbai, bet yra tikrų tikriausias laiko ir energijos švaistymas. Tai iš anksto praloštas žaidimas, nes mes niekada nebūsime geriausi visose gyvenimo srityse. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Jeigu lyginimasis su kitais neduoda mums jokios naudos, o, priešingai, yra toks negatyvus ir žalingas, kodėl gi mes vis dar neatsisakome šio atgyvenusio mąstysenos ir elgsenos modelio? Visų pirma, turėsime sau pripažinti faktą, kad lygintis ir konkuruoti mums be galo patinka. Ir tai tik dar vienas ego beždžionėlės triukas. Gyvenime visada galime atrasti tų, už kuriuos mes esame gražesni, protingesni, turtingesni ir šaunesni. Šis pranašumo jausmas saldus lyg liepų medus, palengva užliūliuojantis ir verčiantis vėl ir vėl įsitraukti į šį nesibaigiantį konkuravimo žaidimą. Bet net ir jis neatneša tikrosios laimės. Pranašumas ar viršenybės pojūtis mumyse augina puikybę, išdidumą ir skatina kritikuoti, smerkti ir teisti kitus, kurie nėra kažko pasiekę ar kažko neturi. Tačiau kai teisi ir kritikuoji kitus, tą patį įpranti daryti ir su savimi. Kai iš tiesų nusibos suktis šiame nepaliaujame rate, tiesiog išeik iš jo.

Atrask tai, kas svarbu TAU.

Būk budrus. Vos pradėjęs lygintis, tiesiog sustok, įkvėpk, pailsėk.

Atsiribok nuo įvaizdžių, kuriuos formuoja televizija, žurnalai ir socialinės medijos.

Priimk realybę tokią, kokia ji yra, nustok idealizuoti.

Būk dėkingas. Už viską, kas esi, už viską ką gali, už viską, ką turi.

Nustok smerkti, teisti ir kritikuoti kitus. Geriau juos įkvėpk, skatink ir palaikyk.

Susitaikyk su netobulumu – savo ir kitų. Tobulumas – tai dievų įžeidimas.

Jei negali visiškai atsisakyti lyginimosi, nukreipk tai į vidų. Stebėk, kaip augai ir tobulėjai bėgant laikui. Tu esi unikalus, esi nuolatinėje kūrybinėje būsenoje, nuolat augi ir bręsti, tad  gali lygintis tik pats su savimi.

Ir visų svarbiausia – mylėk save! Tik tu esi tobulas šablonas sau! Čia ir dabar.

Apie sąmoningumą džiaugsmo akimirkoje

Maždaug savaitę galvoje sukosi vienas klausimas: kodėl džiaugsmo akimirką sąmoningumas kažkur išnyksta. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau atsakymas į jį būtinai mane aplankys. Tai atsitiko būtent šį nuostabiai ramų sekmadienį. Atsakymą visai netikėtai atradau Osho žodžiuose. Dalinuosi. Galbūt kažką juose rasite ir jūs. Galbūt dar kažką didesnio.  Su meile…

“Pabandyk suprati tai: kai esi laimingas, tau nereikia Dievo. Kam reikia Dievo, kai jis yra laimingas ir mėgaujasi gyvenimu, yra pilnas energijos ir jėgų? Kai gyvenimas yra pilnatvėje, kam reikia Dievo? Tuomet užtenka filosofijos ir be Dievo. Laimės akimirkoje niekam nereikia Dievo. Jei prisimeni Dievą kai esi laimingas, yra labiau tikėtina, kad pažinsi jį, negu tuomet, kai prisimeni jį kančioje, nes kančioje [jį] prisimena visi. Tai labiau susiję su kančia, negu su tavimi. Tai besikankinančio proto, kuris pasijunta bejėgis, dalis. Jei gebi prisiminti Dievą švęsdamas, tai nėra natūralu; tai antgamtiška. Kai esi absoliučiai laimingas ir jauti pilnatvę, kiekvieną gyvenimo momentą gyveni maloniai, tėkmėje, kai viskas atrodo įmanoma, viskas sekasi, viskas yra šalia, lengvai pasiekiama, esi savo gyvenimo maksimume, jaunas, gyvybingas, tuomet yra nenatūralu prisiminti Dievą. Bet jei prisimeni jį tuomet, yra labiau tikėtina pakliūti į dievišką realybę

Kodėl? – todėl, kad visų pirma yra praktiškai neįmanoma prisiminti. Jeigu prisimeni tuomet, kai esi laimingas, tuomet jau kyli iš savo pasąmonės į viršų. Atlieki sąmoningą pastangą, tu jau bundi, jau mažiau miegi. Miegant dalykai paprasčiausiai tau atsitinka. Kai tampi šiek tiek daugiau budrus, tuomet jau nesi tik auka, jau gali rinktis.

Atsimink tai: Dievas, kurį prisimeni kančioje yra tik tavo minčių projekcija. Dievas, kurį prisimeni švęsdamas, jau nebėra tavo minčių projekcija, nes protas yra visiškai patenkintas, kai tu esi laimingas. Protas reiškai filosofiją. Kai esi nelaimingas, tuomet proto nepakanka- tuomet reikia kieno nors pagalbos, peties, ant kurio galėtum atsiremti; tuomet tu kreipiesi į Dievą.

————————————————————————————–

Ir prisimink tai, kad kai tik džiaugsmas tave užplūsta, tai atsitinka be jokios priežasties. Kančia turi priežastį, džiaugsmas ne. Kančią kažkas sukėlė. Tai dalis priežasties ir pasekmės: mechaninis pasaulis. Džiaugsmas nėra nulemtas [priežasties]. Kai tik esi prienamas, jis užlūsta, lyg būtų tavo prigimtis; kai tik nurimsti, jis užplūsta. Liūdesys nėra natūralus. Jis turi būti sukeltas, sukurtas.

Prisimink, kiti gali sukelti tau skausmą, bet negali sąlygoti laimės. Kai tik tai suvoksi, jie netgi negalės sukelti ir kančios. Tu gali atnešti skausmą kitiems, bet negali nulemti jiems džiaugsmo. Kai tik tai suvoksi, nustoti skaudinti kitus. Skausmas yra priežasties-paskemės grandinės dalis. Džiaugsmas gyvenime kyla spontaniškai. Kai tik nėra priežasties kančiai, jis [džiaugsmas] staiga užplūsta. Jis visada ten buvo, tiesiog tu per daug koncentravaisi į kančią.

Štai kodėl Buda sako “Nesijaudinkite dėl džiaugsmo, dėl palaimos. Nekalbėkite apie Satchitanandą, nekalbėkite apie absoliučią palaimą – nėra jokio poreikio. Tiesiog žinokite, kaip nesukelti kančios.” Jei nėra kančios, kančios nebuvimas yra palaima, nes palaima yra tavo prigimtis. Tai nėra kažkas, kas ateina iš išorės.

Stebėk: kai tik pajauti kančią, visada atrodys, kad tai ateina iš išorės, o kuomet jauti džiaugsmą, paprasčiausiai pastebėsi kad jis kyla iš tavo vidaus. Džiaugsmas yra tavo sąmoningumo gėlė. Kančia yra spyglys, kuris į tave įsmigo – svetimas, pašalinis, ne tavo. Taigi, kai tik kenti, pradedi manyti, kad kažkas, kažkur turi būti atsakingas už tai; žinai ar nežinai, bet kažkas turi būti už tai atsakingas. Kai esi laimingas, niekada negalvoji, kad kažkas už tai atsakingas. Kai tik kenti, bandai surasti priežastį. Kai esi laimingas, niekuomet to neklausi.”

Osho. Come Follow To You, Vol 4

 

 

Laiškas Jai

Mieloji, kad tu žinotum, kiek daug tau noriu šiandien pasakyti. Ir šitas laiškas, tik mažas lašelis mano minčių jūroje. Bet tegu būna jis tavo kelrode žvaigždele tamsioj nakty.

Žinau, kad tau sunku, nors tu daugiau tyli negu kalbi. O kai kalbi, dažniausiai stengiesi šypsena, juoku ar kvailomis istorijomis nuslėpti savo skausmą, apmaudą, nusivylimą, nerimą ir dvejones. Tu ne vienintelė tokia, patikėk. Tūkstančiai žmonių kas rytą su nerimu pasitinka naują dieną ir klausia savęs, ką daryti toliau, kuriuo keliu žygiuoti, kuo tikėti ir ką savo gyvenime keisti, kad neskaudėtų taip stipriai.

Tikiu, kad tau gali atrodyti, kad kažkas kitas (jis ar ji, jie ar jos, laikas, vieta, įvairiausios aplinkybės) kaltas dėl susiklosčiusios situacijos.  Tačiau kitų nėra. Patikėk, esi tik tu. Ir tik Tu kuri savo gyvenimą taip, kaip nori, nepaisant to ar suvokei tai iki šiol ar ne. Ir šią situaciją susikūrei, nes tau jos reikėjo. Galbūt būtent tokių aplinkybių reikėjo tavo sielos augimui? Kad ir kaip bebūtų, priimk viską, taip kaip yra dabar. Nesistenk nuo visko užsidaryti arba priešintis ir bėgti. Tai niekur nenuves. Užuot besigūžus į mažą kamuoliuką, išsitiesk, užsimerk, ramiai nuleisk pečius ir kelis kartus giliai įkvėpk ir iškvėpk. O dabar plačiai atmerk akis ir garsiai sau pasakyk: aš galiu, aš esu stipri, aš esu saugi.

Žodžiai ir mintys – tai gyvenimo kūrybos įrankiai. Jie turi nepaprastą galią. Neapkrausiu šiandien tavęs kvantinės fizikos eksperimentų išvadomis ar japonų mokslininkų, tyrinėjančių žodžio poveikį vandens kristalams, atradimais. Pasakysiu tik tiek, kad pasaulis nėra jau toks kietas, solidus ir tvirtas, kaip galėjai manyti iki šiol. Jis ganėtinai lankstus ir nuolat besikeičiantis. Kiekvieną akimirką, kiekvieną sekundę gali žengti, kad ir mažytį žingsnelį, po kurio jau nebebus taip kaip buvo. Bet didžiausi stebuklai prasidės tada, kai tu tikrai suvoksi, jog esi pasaulio paveikslo kūrėja su teptuku rankose. Ir tik nuo tavo potepių priklauso tai, kokį vaizdą matysi. Tuomet galėsi visa tai daryti sąmoningai ir kiekvieną dieną  su meile kurti savo gyvenimą.

Ar žinai, kad kasdien išspinduliuoji virš šešiasdešimt tūkstančių minčių ir beveik visos jos kartojasi metų metus. Didelė dalis jų negatyvios, menkinančios tave ir kitus, bauginačios, kaltinančios ir demotyvuojančios? Pačiais pirmaisiais savo gyvenimo metais iš savo artimiausios aplinkos mes perimame daug mąstymo modelių, kuriuos kartojame kasdien visą gyvenimą. Bet tai tėra įprotis, kurį kaip išsiugdėme, taip galime ir pakeisti. Yra šimtai įvairiausių būdų ir technikų, kaip galima dirbti su savo mintimis. Vienas iš pačių paprasčiausių – palaikantys teiginiai. Jei tik pabandytum, kiekvieną rytą pažvelgti į save veidrodyje ir kartoti – aš tave myliu, aš esu saugi, aš esu verta pačių nuostabiausių dalykų pasaulyje, mano gyvenimas yra kupinas meilės ir džiaugsmo, man viskas sekasi, mano pasaulis manimi rūpinasi – esu tikra, kad gana greitai pradėtum pastebėti teigiamus pokyčius savo gyvenime. Sakoma, kad naujas įprotis susiformuoja tuomet, jei kasdien kartoji kažką bent dvidešimt vieną dieną iš eilės. Kodėl gi nepabandžius vieną mėnesį sakyti sau kasdien ko nors gražaus? Juk tai nieko nekainuoja! Deja, mes nuolat bėgame, skubame, bandome rūpintis visu aplinkiniu pasauliu, bet tik ne savimi. Ar niekada nesusimastei, kad per daug savo energijos  ir laiko skiri tam, kas nėra to vertas? Ar niekada neatrodė, kad tavo aukojimosi reikia tik tau pačiai? Juk verstis per galvą tavęs niekas nė neprašė. Kartais daugiausia, ką gali padaryti pasauliui ir kitų labui, tai mylėti save ir besąlygiškai savimi rūpintis. Niekas kitas pasaulyje taip gerai nežino, kaip pasirūpinti tavimi, kaip tu pati. Bet kuri problema, su kuria susiduria žmogus dažniausiai yra ne kas kita, kaip meilės sau trūkumas.  Taip jau surėdyta Visata, kad visada didėja tai, į ką mes kreipiame savo energiją ir dėmesį. Jei jaudinsies, nerimausi ir baiminsies dėl ateities, savo problemų – visa tai tik didės. Tad jei tik gali, nukreipk visas savo pastangas į tai, kad tave suptų ramybės aura, pasitikėjimas savimi, tikėjimas pasaulio gerumu kiekvienam iš mūsų. Ir mylėk, kas bebūtų, mylėk. Pasaulis tai sugrąžins tau trigubai.

            Visada prisimink, tu esi deivė, karalaitė, pasaulio kūrėja!

RUNOS: RAIDO

Išvertus pažodžiui šią runą, ji reiškia „jojimą“, „vežimą“ arba „ratą“. Visi žodžiai susiję su judėjimu. Tai judėjimas tiek laiku, tiek erdve ir santykis tarp jų abiejų.

Viena pirminių šios runos reikšmių – kelionė. Ji žymi ir patį judėjimą (tiek fizinį, tiek nematerialų), ir transporto priemonę, kuri talpina tai, kas vežama. Tai veiksmo runa, kai Ansuz pasakoja istorijas, tai Raido jas įgyvendina. Ši runa gali simbolizuoti fizinę kelionę, sėkmingai vedančią į svarbius gyvenimo pasikeitimus. Ji gali žymėti karjeros pokyčius ar gyvenamosios vietos keitimą. Tai asmeninio augimo ir transformacijos runa ir dažniau ji visgi simbolizuoja dvasinę kelionę ir apskritai žmogaus viso gyvenimo kelią. Keliaujant labai svarbi kryptis. Ir ši runa yra tarsi vidinis kompasas, padedantis pajusti tinkamą kryptį. Norint jį suprasti, reikia sekti savo pomėgius, poreikius, didžiausius troškimus ir svajones. Ši runa mums primena, kad turime nepamiršti apie savo sielos kelionę, pakankamai tam skirti dėmesio, apsvarstyti savo gyvenimo kryptį, tikslus. Ji pataria viską spręsti pačiam, atsižvelgiant į savo pačius giliausius ir slapčiausius jausmus. Raido mums sako: gyvenk DABAR, neracionalizuok ir neanalizuok visko per daug, tiesiog pajusk. Raido tikslas – atvesti mus į buvimą tuo, kas mes esame. Arba mažų mažiausiai ji žymi mūsų siekį tokiais būti. Ši kelionė – tai kelionė į sąžiningą bendravimą su savimi. Ir joje neišvengiamai sutiksime vidinį pasipriešinimą, bet savyje turime rasti valios ir stiprybės įveikti visas abejones.Tai kelionė tolyn, be baimių ir praeities patirčių, kurios yra per sunkus bagažas žengiant į ateitį. Raido kaip ir kitų runų energija mumyse visada gyva, todėl kelionė esamuoju momentu visada prieinama, nesvarbu ką veiktume ar kur bebūtume. Ir stabtelėjimai kelionėje nėra tokie svarbūs kaip pati kelionė. Pagal senovės skandinavų mitologiją, žmogaus likimą nulemia trys seserys Nornos, mano jau minėtos kalbant apie Ansuz. Tai žemesniosios deivės Urda („likimas“), Verdanti („tapsmas“) ir Skulda („pareiga“). Tai praeitis, dabartis ir ateitis. Urda vaizduojama kaip senė, Verdanti kaip vidutinio amžiaus moteris, o Skulda – visai jauna mergina. Jos visos trys gyvena po pasaulio medžiu Igdrasilu. Jos rūpinasi ne tik žmonių likimais, bet ir prižiūri patį medį, kiekvieną dieną laisto jį iš Urdo šaltinio. Tai likimo deivės. Todėl Raido mums nori pasakyti, kad yra ypatingų įvykių, kurie mažai priklauso nuo mūsų kontrolės. Likimas yra tai, ką privalome gerbti. Ir Raido pasirodymas gali reikšti, kad bet kokios pastangos pakeisti situaciją, pakreipti ją kažkaip kitaip – bevertės. Todėl geriausia taktika – pasidavimas ir susitaikymas. Runa mus moko paleisti kontrolę ar bet kokią praeities patirtį, kuri trukdo eiti nulemtu keliu – pačiu geriausiu ir teisingiausiu keliu. Čia visai kaip su tranzitais astrologijoje (tai įrankiai ateities prognozavimui). Kai mes juos suprantam, aiškiai suvokiam ir nesipriešinam – viskas puiku, kad ir koks sudėtingas tranzitas bebūtų, jis mums neatrodys toks sunkus. Sunkumus susikuriame mes patys, kai pradedame priešintis tam, kas yra neišvengiama ir yra mūsų kelias. Tuomet patys sau gyvenime prisikuriame papildomų kliūčių ir problemų. Taigi Raido – drąsiai ženk gyvenimo keliu.

Dvasinis augimas, kurį patiriame keliaudami gyvenimo keliu yra susijęs su cikliškumu. Pasiekus aukščiausią tikslo tašką, niekas nesibaigia, įvyksta transformacija ir prieiname naują pradžią. Mes galiausiai baigiame tame taške, kuriame pradėjome, bet patys jau nebeesam tie patys, esame kitame lygmenyje ir viską matome kitokioje perspektyvoje. Tarsi liptume spirale: iš viršaus žvelgiant atrodo, kad sukamės tame pačiame rate, tačiau, jei pažvelgtumėme iš šono, iš vertikalios perspektyvos, pamatytume, kad esame jau daug aukščiau pakilę nuo žemės, tiesa? Kartais atrodo, kad užbaigėme viską, ką buvome susiplanavę, įgyvendinome visus gyvenimo tikslus, tačiau gyvenimas tęsiasi, turime eiti toliau, prasideda kitas etapas. Cikliškumo principas vėlgi labai artimas astrologijai ir man netgi norisi sieti Raido su Saturno ciklu žmogaus gyvenime. Taigi ši runa sako: atpažink, pamatyk, kad viskas vyksta ciklais, sekdamas juos gali greitai ir efektyviai progresuoti. Kada ramybės metas –ilsėkis, kada metas judėti – sparčiai ženk į priekį. Cikliškumą žymi ir vienas iš šios runos simbolių – ratas. Ratas simbolizuoja, sukimąsi, judesį, pasikartojimą, laiko ratą. Ši runa labai susijusi su gamta – nes gamta akivaizdžiausiai mums atskleidžia cikliškumo principą (tai dienos ir nakties kaita, metų laikų kaita). Tai Saulės ratas ir jis turi 8 taškus (stipinus), kurie žymi 8 skirtingus paros laikus (dievai ne tik paskyrė saulę, mėnulį, dieną ir naktį skaičiuoti metus, bet taip pat pakvietė vakarą, vidurnaktį, rytą, priešpietį, vidurdienį, pavakarį eiti savo pareigas, o žiemą ir vasarą padarė metų laikų valdovais). Senovėje būtent Saulės judėjimo stebėjimas padėdavo žmonėms orientuotis tiek laike, tiek erdvėje. Raido yra kanalas gamtos įstatymui ir dar daugiau – kosminiam įstatymui, archetipinei tvarkai. Tai priežasties ir pasekmės dėsnis, kuris sako, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, tai yra kaip šauksi – taip atsilieps. Gal dėl to ši runa siejama su teise bei teisingumu ir labiausiai mitologiškai siejama su dievu Forsečiu. Forsetis – teisingumo, taikos ir santarvės dievas, Baldro ir Nanos sūnus. Forsetis buvo išmintingiausias ir labiausiai iškalbingas Asgardo dievas. Jis tarsi savo draugo karo dievo Tiro priešingybė, kuris labiau buvo linkęs į kraštutinumus. Kaip taikos dievas Forsetis dalyvavo sprendžiant ginčus bei kaip ir jo tėvas Baldras mėgo taiką ir ramybę. Taip pat ši runa simbolizuoja ir dualistinį principą, tai yra kiekvienas dalykas turi sau priešingybę. Ir Raido tikslas atrasti harmoniją tarp tų dviejų skirtingų pusių. Juk iš esmės nėra nei gero nei blogo, nei juoda nei balta – tik dvi skirtingos to paties daikto pusės. Raido mus moko sveiko balanso tarp pagarbos savo teisėms ir kitų žmonių teisių gerbimo. Apskritai Raido susijusi su skaičiumi 2 ir žymi viską, kas poroje. Dualistinis principas rodo, kad ši runa galėtų būti siejama su vienu iš dualistinių zodiako ženklų. Kai kurie autoriai mini Dvynius, o kai kurie Šaulį. Man vis dėl to ši runa yra Šaulio runa. Nes kelionė ir judėjimas čia nėra tas įprastas kasdieninis judėjimas, jo tikslas – sąmonės plėtra, supratimas, harmonija. Tai ir tiesos paieška, ir teisingumo principas ir kosminiai dėsniai.

Dar vienas šios runos simbolis – „vežimas, karieta“. Jis žymi transporto priemonę. Tai gali būti nuoroda į priemones, reikalingas keliaujant savo gyvenimo keliu. Tai išorinė pagalba ir potencialios galimybės. Mitologiškai ši karieta reiškia Saulės vežimą arba dievo Toro karietą. Toras – griaustinio dievas ir griaustinį jis sukelia važinėdamas po dangų savo karieta. Įdomi šios runos sąsaja su ąžuolu. Ąžuolas yra labiausiai žaibo pažeidžiamas medis. Ir čia galima aliuzija į baltų dievą Perkūną, kuris kaip ir Toras buvo griaustinio dievas, o ąžuolai buvo laikomi jo namais. Ąžuolus garbindavo ne tik  senovės baltai, bet ir druidai. Prie ąžuolų vykdavo visi svarbiausi ritualai. O kas gi yra ritualas – tai kažkoks pasikartojantis veiksmas, kuriuo siekiama sukelti tam tikrą efektą žmogaus protui. Tai įrankis, padedantis persikelti iš įprastos kasdienybės į subtilesnes vibracijas. Taigi Raido žymi ne tik mums įprastas keliones, bet ir keliones į kitus sąmoningumo lygmenis (9 pasauliai, kuriuos jungia medis Igdrasilas – tarsi 9 skirtingos dimensijos). Tai ir šamaniškos kelionės – persikėlimas į kitą realybę, į požemio karalystę, siekant įgyti galios ir išminties.

Judėjimas ir cikliškumas siejasi su ritmu, nes ratų sukimasis sąlygoja ritmingus, cikliškus jausmus. Ritmas įkūnytas visoje kūrinijoje. Per ritminius veiksmus ir šokius žmogus gali suvokti savo asmeninį ritmą, prisiderinti prie jo, tapti vienu su juo ir su pasauliniu ritmu. Raido yra ritminių ritualų runa, kurie turi gilią prasmę.

Taigi, šią runą tinka naudoti ritualų sustiprinimui, ypatingai ritualams per pilnatį ir ypatingas dienas. Taip pat gyvenimui dabartyje. Ši runa padeda atrasti ryšį su „vidiniu kompasu“, „vidiniu patarėju“. Runa padeda pažadinti asmenines magijos galias. Tinka darbui su runomis. Ji padeda susiderinti su asmeniniu ir pasauliniais ritmais bei atrasti kūrybinį ritmą veikloje. Keliaujant ši runa atlieka apsaugos funkciją, todėl galima išraižyti mašinoje, ant lagamino, ant laiško –padeda pasiekti reikiamą tikslą, o taip pat galima užrašyti ant lapelio ir tris kart perlenkus nešiotis su savimi kelionės metu. Runa tinkama situacijoms, susijusioms su lyderyste, situacijų kontrole, sprendimų priėmimu, tų, kurie veda į neatidėliotinus veiksmus. Medituodamas su šia runa žmogus pradės matyti erdvę ir laiką kaip asmeninę realybę, o ne kažkieno kito primestą jam. Taip pat ši runa pakelia natūralių procesų sąmoningumą, jį išplečia (čia man labai siejasi su Mėnulio pamoka – sąmoningai pasirinkti pasąmonę), sustiprina ryšį su ciklišku judėjimu gyvenime, padeda nukreipti energiją link tam tikro tikslo įgyvendinimo.

Mėnulio simbolika ir reikšmė vaiko horoskope

Astrologijoje Mėnulis simbolizuoja žmogaus esminius poreikius, instinktyvius elgesio modelius, įpročius, pasąmonines sampratas, jausmus bei emocines reakcijas. Mėnulis atstovauja pasąmonės principą. Iškylanti Saulės (sąmoninga) energija priklauso ne tik nuo veiksmo, bet ir nuo formą, sąlygas bei aplinkybes suteikiančios Mėnulio energijos (pasąmonės). Todėl Mėnulį galime suvokti ir kaip tam tikrą indą, plačiąją prasme. Tai yra, aktyviajam principui suteikiama aplinka, vieta, lokacija. Ši Mėnulio funkcija puikiai matoma ir Mėnulį vaizduojančiame simbolyje – tai tarsi dubuo, paverstas ant šono. Priešingai nei Saulė, Mėnulis simbolizuoja moteriškąjį principą.

Ankstyvaisiais vaikystės metais, Mėnulis ypač svarbus horoskopo rodiklis. Naujagimiai, kūdikiai ir maži vaikai dar nėra sąmoningi. Jie turi esminius instinktyvius poreikius, kuriuos atskleidžia aplinkiniams ir jų patenkinimas leidžia jiems išlikti, tačiau jie dar nesuvokia savęs kaip sąmoningos, individualios ir unikalios asmenybės. Taigi šiuo laikotarpiu, Mėnulio savybės, nurodytos konkretaus horoskopo ženklo, vaiko gyvenime dažniausiai matomos daug ryškiau nei jo Saulės ženklo bruožai.

Taigi Mėnulis vaiko horoskope visų pirma simbolizuoja svarbiausius jo poreikius, jo emocines išraiškas ir ankstyvąsias vaikystės patirtis. Jis susijęs su pasąmonės prielaidomis, kurias vaikutis susiformuoja pačioje pradžioje – tai požiūriai, kurių išmokstame iš tėvų net nesuprasdami to, paveldimi mąstymo šablonai, instinktai ir labai svarbūs psichologiniai elgesio šablonai, kurie kyla iš kūdikiškų patirčių, tiek teigiamų, tiek neigiamų.

Iš Mėnulio ženklo bei jo pozicijos horoskope galime sužinoti nemažai dalykų. Mėnulio zodiako ženklas atskleidžia būdą, kuriuo veikia Mėnulio energijos. Taigi, Mėnulio ženklas suteiks informacijos apie tai, kokie yra svarbiausi vaiko poreikiai, kokią kasdieninę aplinką jam geriausia suteikti, kad jaustųsi saugiai ir komfortabiliai. Mėnulis atspindi ir tai, kaip vaikas įsisavina informaciją, todėl tai svarbus veiksnys, susijęs su intelekto vystimusi. Vaiko Mėnulio ženklas taip pat atskleidžia tuos ankstyvuosius jausmus ir patirtis, giliai prasiskverbiančius į žmogaus dvasią ir formuojančius tam tikrus elgesio modelius, kurie turės įtakos visam žmogaus gyvenimui. Taigi tėvai, auginantys vaiką ir suprasdami Mėnulio simbolizuojamus poreikius ir emocijas gali apsaugoti jį nuo galimų neigiamų patirčių ir tam tikrų blokų, kuriuos formuotų tokios patirtys.

Mėnulio ženklas atskleidžia ir tai, ko vaikas tikisi iš savo mamos. Ankstyvuoju vaikystės laikotarpiu mama vaikui tarsi visas pasaulis. Astrologijoje priimta, kad Mėnulis įkūnija Motinos archetipą. Tačiau Mėnulio padėtis vaiko horoskope daugiau aprašo tai, kaip vaikas linkęs matyti savo mamą ar žmogų, atliekantį motinos rolę, o ne tai, kokia ji ar jis yra iš tikrųjų.

Nors Mėnulio energijos iškiliausios keletą pirmųjų metų, jos visada šalia – tarsi asmenybės širdies ritmas. Esminiai poreikiai, simbolizuojami Mėnulio, išliks visą vaiko gyvenimą, žinoma, atitinkamai augs su kiekvienu jo raidos etapu. Apie Mėnulį galima galvoti kaip apie stipriausią rodiklį, parodantį vidinį vaiką, kuris vis dar slypi kiekviename žmoguje, einant gyvenimo keliu.

RUNOS: ANSUZ

Runos mitologija. Vieną dieną vyriausias dievų dievas Odinas jojo ant savo žirgo Sleipniro ir prijojo didžiulį pasaulio medį Igdrasilą. Tai milžiniškas uosis, jungiantis devynis skirtingus pasaulius. Tai pasaulio ašis, gyvybės medis. Ant vienos kalvos po šiuo medžiu gyvena trys deivės Urda, Verdani ir Skulda. Jos visai kaip trys graikų Moiros verpia žmonių likimus. Tai praeitis, dabartis ir ateitis. Įdomiausia, kad Urda (praeitis) perima giją iš Verdani (dabartis), o Verdani perima ją iš Skuldos (ateitis). Tai yra „Kas buvo rytoj ir bus vakar?“ Dar viena nuoroda mums, kad laikas nėra linijinis. Šios trys likimo deivės saugo labai didelę išmintį. Ir dievas Odinas jas kamantinėdamas daug sužino apie praeitį ir ateitį, bet jam vis dar negana, jis trokšta sužinoti dar daugiau pasaulio paslapčių. Tuomet moterys pataria jam nukeliauti pas milžiną Mimirą, kuris gyvena prie pat išminties šaltinio, yra jo šeimininkas ir saugotojas. Taigi Dievas Odinas nukeliauja į milžinų žemę, kad atsigertų išminties iš Mimiro saugomo šaltinio, tačiau milžinas taip lengvai nenori atiduoti savo žinių, todėl kaip užmokestį Odinas Mimirui palieka savo kairę akį, tuomet Mimiras atskleidžia jam savo paslaptis. Bet ir tuomet Odinas nepasitenkina išminties paieškos rezultatais. Prieš grįždamas, jis užsuka prie pasaulio medžio. Netikėtai jo apsiaustą pagauna medžio šakos ir Odinas kabo tarp dangaus ir žemės. Kad ir kaip jis bando išsilaisvinti, jam nepavyksta. Taip jis kabo devynias dienas ir naktis, nevalgęs ir negėręs (kai kurie šaltiniai dar mini, kad jis kabo persidūręs save kardu). Ir jam taip bekabant  netikėtai pradėjo šviesėti ir aiškėti viduje, tarsi nušvito. Galiausiai jis pamatė ant žemės pačius vertingiausius simbolius. Jis sukaupęs visas jėgas, įdėjęs visas pastangas šiaip ne taip pasiekė tuos simbolius. Pavadino juos runomis, nes jos šnabždėjo išmintį (vienas iš runų pažodinių vertimų yra „šnabždėti“). Dabar Odinas jau sugebėjo išsilaisvinti iš medžio. Odinas inicijavo kitas dievybes į runų išmintį ir taip pat perdavė šią dovaną patiems ištikimiausiems ir išmintingiausiems žmonėms, tarsi graikų Prometėjas perdavė žmonėms ugnį. Kaip ir be ugnies, taip ir be runų išminties žmogui gyventi būtų buvę sunku.

Runos interpretacija: Runa apie kurią šiandien noriu papasakoti yra Odino runa Ansuz. Pirminė jos reikšmė yra visų dievų dievas, Praamžis, tradiciškai tai Odinas. Ir Odinas šioje runo tarsi supriešinamas su Lokiu, dievų pasiuntiniu ir apgaviku. Taip pat ši runa siejama su tokiais žodžiais kaip „burna“, „kvėpavimas“. O iš to kyla daugybė reikšmių ir prasmių. Tai išmintis, bet ne statinė jos būsena, bet judėjimas, perdavimas iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas. Tai komunikavimas, kurio pagrindinė priemonė yra kalba. Apskritai, ši runa man yra tokia merkuriška, kad kalbėti apie ją ir tuo pačiu nekalbėti apie Merkurijų yra praktiškai neįmanoma. Komunikavimas yra viena iš pagrindinių Merkurijaus funkcijų. Jos dėka galima įveikti spragą, kuri egzistuoja tarp dviejų esybių. Pasaulis yra padalintas tarp objekto ir subjekto, tarp tavęs ir manęs. Ir mes niekada negalėsime pilnai suvokti kito žmogaus pasaulio, perimti jo supratimo. Tačiau nesame ir visai atskirti nuo jo – mes galime kalbėti. Pats žodis nėra kažkoks realus, tai mūsų protas jam suteikia prasmę. Kalba – tai simbolių kalba. Ji apima visų rūšių informacijos perdavimą. Viskas, ką mes patiriam, jaučiam, tikim ar netikim yra perduodama ženklais, kurie atskleidžia faktus, patirtis ar esybes mūsų mintyse. Pvz. mūsų vizualinis medžio įspūdis nėra daiktas. Tai yra smegenų patirtis, šviesai susidūrus su akių tinklaine. Tai ką mes matome kaip medį, yra tik mūsų patirtis medžio realybės aspekto atžvilgiu. Visi kiti įspūdžiai taip pat sukurti smegenims gaunant informaciją iš jutimo organų. Pirminiai simboliai yra tie, kurie kyla tiesiogiai iš mūsų patirčių. O kalbos simboliai šiuo atžvilgiu geriausiu atveju tik antriniai. Todėl net ir puikiausi komunikatoriai ne visada gali perduoti tas tikrąsias patirtis. Iš čia kyla labai svarbi kitos, ne žodinės komunikavimo priemonės reikšmė – tai menas plačiąja prasme. Menas tikrai nėra toks tikslus kaip kalba, tačiau jis operuoja pirminiais simboliais ir dėl to kartais yra tikrai labai galinga priemonė ir gali žmonėms perduoti tą informaciją, kurios nenusakysi žodžiais. Dėl to Ansuz labai siejama tiek su poezija, tiek su literatūra plačiąją prasme, tiek su muzika ir pačiu kūrybiniu įkvėpimu. Jau pats žodis įkvėpimas mums duoda nuorodą į žodį „kvėpavimas“, kuris yra vienas iš raktinių šios runos žodžių. Kokia galinga ši runa galime suprasti, jei pagalvosime apie tokius dalykus, kaip pirmasis kūdikio įkvėpimas ar paskutinis žmogaus atodūsis. Jei pagalvotume apie kvėpavimą kaip apie procesą, tai suprastume, kad tai jungtis tarp fizinio pasaulio ir viso supančio energetinio pasaulio. Kvėpavimas labai svarbus ir meditacijos metu, taigi praktikuojant meditaciją būtų tikslinga naudoti Ansuz. Grįžtant prie Ansuz komunikavimo funkcijos, būtina paminėti, kad tai ne tik mums įprastas komunikavimas, tai ir bendravimas su kitomis gyvybės formomis (augalais, gyvūnais) ar aukštesnėm būtybėm. Tikriausiai dėl to ši runa siejama su vizijom, įžvalgom, šamanyste ir aiškiaregyste.

Kitas labai svarbus runos Ansuz aspektas – sąmoningumas. Jei prieš tai buvusią runą Thurisaz simbolizuoja milžinai, kurie yra chaotiškos jėgos, tai runą Ansuz simbolizuojantis Odinas įveda aiškumo, supratimo ir tvarkos. Thurisaz – tai pasąmoningas vidinis žinojimas, kad perėję asmeninį pragarą galėsime kilti į šviesą. Ansuz – tai sąmoningas supratimas apie visą tai, kas vyksta aplinkui, supratimas ir gebėjimas perduoti tai kitiems. Ansuz- tai įvardinimas. Įvardindami dalyką jam suteikiame galią. Senovėje įvardinimas padėdavo išsklaidyti piktąsias dvasias, supančioti demonus ir išsivaduoti iš psichologinių grandinių. Ansuz taip pat primena ir apie tai, kokia svarbi yra mūsų vardo reikšmė. Ir šiuo atžvilgiu runa vėlgi labai siejasi su Merkurijumi, kuris yra pačios sąmonės aspektas: jis sukuria santykį tarp subjekto ir objekto, kuris yra būtinas, kad egzistuotų sąmoningumas. Vaikas pradeda kalbėti maždaug tuo metu kai pradeda suvokti, kad žmonės yra atsiskyrę vienas nuo kito. Taigi, Ansuz atskleidžia magiją, kurios dėka simbolių pagalba, kalba, rašytinis žodis įvedą tvarką į pusiau sąmoningą ar visai nesąmoningą protą. Šiauriečių mitologijoje dažnai minima kova tarp dievų ir milžinų, simboliškai ji reiškia kovą tarp sąmonės ir pasąmonės, su kuria susiduriame pasaulyje, kuri vyksta ir mūsų viduje. Taigi Ansuz taip pat reiškia ir kūno bei proto balansą, vidinę harmoniją. Būrimuose ši runa gali reikšti, žinutę, informaciją, gerą patarimą, dažniausiai iš žmogaus, kuris laikomas autoritetu. Šiuo patarimu tikrai reikėtų pasinaudoti. Tai mokymo ir mokymosi runa, kuri pažadina spartesnį mokymąsi, mokymą ir dalinimąsi žiniomis. Ji garantuoja harmoniją ir tvarką. Tai išmintis, dvasinės galios, tai pasaulio medžio pažinimas. Tai sintezė ir transformacija. Dieviškasis įkvėpimas.

Kokie tikrieji mūsų elgesio motyvai?

Vis dėlto, tikrieji veiksmų, poelgių ir sprendimų motyvai turėtų būti meilė, džiaugsmas, laisvė.

Kad ir ką bedarytume, svarbu už viso to slypintis motyvas. Visgi, mes dažnai neteikiame tam daug reikšmės. Net nesusimąstome, kaip dažnai daugelį mūsų sprendimų ir veiksmų paprastai nulemia tokie motyvai kaip troškimas, skausmas ir baimė.

Troškimas, kaip sakė Buda, yra tikroji žmonijos kančios priežastis. Kad ir koks nuostabus bebūtų troškimo patenkinimo atneštas malonumas, jis netrunka amžinai. Tuomet jį seka kitas troškimas. Taigi, vieno troškimo patenkinimas gimdo kitą troškimą. Ir taip be galo. Žmogus tampa savo troškimų vergu ir besivaikydamas malonumų, pražiopso patį gyvenimą. Kuo daugiau turi, visada gali norėti dar daugiau. Kaip ir vaikai žaislų gausybės apsupty visada tiesia rankas į naują žaisliuką. Su kiekvienu maloniu potyriu, įgytu daiktu, pasiektu rezultatu, mumyse pradeda dygti godumo sėkla, besiveržianti į paviršių ir šnibždanti dar, dar ir dar. Turėjimas taip pat gimdo savininkiškumo, prisirišimo bei baimės prarasti jausmus. Kuo daugiau turime, tuo nesaugesni jaučiamės. Kai žmogų užvaldo troškimas – visos priemonės jam pasiekti tampa priimtinos. Tampa įprasta pasitelkti manipuliacijas, melą, nesąžiningumą. O kur dar pavydas ir pyktis, dėl to, kad kažkas kitas greičiau nei mes įkopė į tą patį everestą. Taip, troškimai tikrai gali aptemdyti akis. Bet lygiai taip pat akis aptemdo ir raginimas kovoti su savo troškimais. Nes kuo labiau bandai atsikratyti savo troškimų, tuo labiau tampi negyvas. Gyvenimas netenka prasmės. Jis tampa bekvapis, drungas, priplėkęs. Norėdamas gyventi be troškimų, žmogus turi visiškai užsidaryti nuo išorinės realybės. Tai lygiai toks pats kraštutinumas kaip ir absoliutus pasidavimas savo troškimams ar nuolatinis malonumų vaikymasis. Kai esti du kraštutinumai, visada reikia žvelgti per vidurį, bandyti surasti tą auksinį tašką – tarpinį kelią. Ir jis yra. Visada yra. Tikslinga yra stengtis ne atsikratyti visų savo troškimų, o būti laisvam nuo jų, neprisirišti prie jų, nepaversti savęs jų vergu. Troškimai neturi tapti kančios priežastimi ir apsėdimu. Tu juos valdai, ne jie tave. Prisimink, kad visada gali rinktis turėti ar neturėti. Kaip moko tantra, troškimo užgimimo akimirką, žmogus turi būti budrus, žvelgti sąmoningu žvilgsniu, galiausiai, pats tapti tuo žvilgsniu.

Skausmas – aktyvus signalas, rodantis kad kažkas yra ne taip. Kančia kyla tuomet, kai prarandamas ryšys su savastimi ar siekiama kažko kito nei nori siela. Kai kurios pasaulio religijos itin išaukštino skausmą, o kankinius ir ligonius pavertė kone šventaisiais ir kilmingaisiais. Taip, skausmas tikrai gali būti kilnus ir taurus, bet tik tuomet kai jis tarnauja aukštesniam tikslui – padeda atmerkti akis ir grįžti arčiau šaltinio, arčiau tiesos. Skausmo akimirką tampame aktyvūs, sąmoningi. Tai augimo proceso dalis, bet jokiu būdu ne vertybė. Bet ką dažniausiai daro žmogus skausmo akimirką? Bando jo atsikratyti bet kuriomis priemonėmis. Štai kodėl taip klesti farmacijos pramonė ir vis daugėja įvairiausių psichologų ir parapsichologų. Jei bandome mechaniškai jį išnaikinti – tik perkeliame į kitą kūno vietą, nes jis tik simptomas, kuris visada turi priežastį. Būtent todėl, labai sunku paleisti skausmą. Už mūsų kančios visada slypi kokia nors priežastis, mūsų ligos tarnauja ta tikram tikslui. Tereikia paklausti savęs kokį poreikį ši liga tenkina, ką padeda pasiekti, ką mes darome, patiriame kitaip, nei tuo atveju, jei šito skausmo nebūtų? Galbūt būname šioje akimirkoje, čia ir dabar. Gal leidžiame sau ilsėtis, mėgaujamės kitų žmonių gailesčiu ir rūpinimusi mumis. Galbūt skausmas ir ligos tampa kraštutinėmis priemonėmis padedančiomis išvengti vienatvės. Kad ir kas tai bebūtų, kol nepaleisime slypinčio poreikio ar priežasties, tol nepaleisime ir skausmo. Skausmas ir kančia turbūt vieninteliai tikri mūsų gyvenimo bendrakeleiviai. Užtenka įsijungti televizijos žinių naujienas, kad suprastume, jog skausmas tapo mūsų priklausomybe, mūsų kasdienine duona. Taip įpratome gyventi su skausmu, kad normali būsena mums atrodo mažų mažiausiai nepatogi, keista, sukelia pačius įvairiausius jausmus, tokius kaip kaltė ir sąžinės graužatis. Kaip gi gali gyventi puikiai, kai visi aplinkui kenčia? Netgi meilė, kaip daugelis ją suvokia yra bandymas išsivaduoti nuo emocinio skausmo – savo vidinės vienatvės. Mylėti mums reiškia nebekentėti vienatvės. Tačiau kokie bus veiksmai ir sprendimai kylantys iš desperatiškumo ir kančios? Ar jie gali atnešti mums pilnatvę, palaimą, įkvėpimą? Geriausiu atveju tik labai trumpam. Tad kančiai užėjus reikia ne veiksmo, o suvokimo ir atsakomybės. Nors ir nelengva pripažinti, bet greičiausiai patys visa tai susikūrėme ir tik patys galime išspręsti.

Dar vienas stiprus elgesio motyvas yra baimė. Ji sukausto kvėpavimą, sutrauko energijos tekėjimo gijas, priverčia paklusti, pasiduoti, generuoti energiją kažkam kitam; ji stabdo ir paralyžuoja. O jei ir leidžia veikti, tai tik desperatyviai, nepalikdama pasirinkimo ir visiškai suvaržydama laisvę. Iš esmės baimė yra visiškai normali mūsų gyvenimo dalis ir tik jos dėka mes galime išlikti. Tai natūrali emocija, tačiau kartais ji tampa iracionali, patologiška. Kartais mes bijome kai nėra jokio realaus pagrindo bijoti, kai mums niekas negresia. Baimė labai dažnai susijusi su troškimais ir prisirišimu. Jei šiandien turiu, ryt galiu nebeturėti, jei esu gyvas ir sveikas – bet kada galiu susirgti ir taip toliau. Kyla nerimas, baimė, apima vidinis nesaugumo jausmas. Jo nenuvysime racionaliu protu ir nepakeisime kitomis emocijomis. Užtektų tik prisiminti, kad šiandien čia ir dabar viskas yra tobula. O kaip bus rytoj nežino niekas. Tereikia mėgauti šia akimirka ir nebėgti toli į ateitį. Ateitis juk pati ateis. Bet mes bėgam, todėl ir bijom, nerimaujam. Iš baimės meldžiamės, apsimetam mylintys, meluojame sau ir kitiems. Paprastai tai tik nutolina nuo mūsų savasties. Ir mes įprantame bijoti. Kiekvieną kartą nesąmoningai sulaikydami kvėpavimą siunčiam savo smegenims signalą, kad mes nesaugūs. Tai ką gi daryti nesąmoningos, patologinės baimės akimirką? Kvėpuoti. Sumažinti situacijos reikšmingumą. Žvelgti iš šalies. Veikti priešingai nei baimė (o gal tiksliau ego) norėtų.

Vis dėlto, tikrieji veiksmų, poelgių ir sprendimų motyvai turėtų būti meilė, džiaugsmas, laisvė. Visų pirma meilė ir pagarba sau, savo poreikių suvokimas, pripažinimas ir patenkinimas, nuoširdus rūpinimasis savimi ir atsakomybė už tai, kas vyskta tavo gyvenime. Iš meilės sau atėję sprendimai – tikrieji. Galime dažnai save pagauti besiaukojantį dėl kito, neva iš meilės kitam. Bet tai dažniausiai nėra meilės motyvas. Veikiau gailestis, kaltė ar baimė prarasti, troškimas manipuliuoti. Bet kitam gali padėti tik tuomet, kai gerbi ir myli save. Mes taip dažnai gelbėjame pasaulį, bet kartais užtektų tik savimi pasirūpinti ir visas pasaulis atsistotų į savo vietą, kur kiekvienam ir priklauso. Tačiau pasaulio gelbėjimas paprastai nuneša tolyn nuo savų problemų, nuo savo emocijų patyrimo ir priėmimo.

Taigi, prieš sureaguojant, prieš priimant tam tikrą sprendimą ar įsitraukiant į veiksmą derėtų savęs paklausti trijų dalykų:

  • ar darau tai iš meilės sau?
  • ar man tai teikia džiaugsmą/palaimą/ramybę?
  • ar esu laisvas veikti/pasirinkti ir mano srendimo niekas neriboja?

Skorpioniškos mintys vakarams ilgėjant

“Kodėl Dievas visur simbolizuojamas kaip šviesa? Ne todėl, kad Dievas yra šviesa, bet todėl, kad žmogus bijo tamsos”/Osho/

Visada labai norėjau “reabilituoti” juodą spalvą ir pačią tamsą. Man atrodė, kad su ja verčiau reikia susidraugauti, nei jos bijoti ar nuo jos bėgti. Kai kurie mistikai ir nušvitusieji mokytojai ragina, užuot laikiusis įsikibus šviesos, atsigręžti į tamsą. Daugelis religinių doktrinų teigia priešingai – eikite šviesos keliu, saugokitės tamsos demonų. Šie prieštaravimai veikiausiai kyla dėl skirtingo tamsos suvokimo. Paprastai tamsa žmonėms tai nežinomybė, pažadinanti baimę, skatinanti užsidaryti, saugotis. Manau, tai yra mūsų protėvių palikimas, vis dar gajus kolektyvinėje pasąmonėje. Šiuolaikinio žmogaus naktimis jau nebepersekioja laukiniai žvėrys, nebetyko kiti pavojai, visgi pastarųjų baimė kažkur giliai dar gyva. Kad pajustume ją užtenka išeiti į tamsią naktį, nepripildytą miesto šviesų ir Mėnulio spindulių. Šviesa mums asocijuojasi su gyvenimu, o tamsa grasina mirtimi.

Išorinė tamsa tiesiog yra. Ji apima viską. Ir ji saugi. Kaip saugios motinos įsčios, nešiojančios kūdikį. Kartais ją nušviečia Saulė, ugnis ar dirbtiniai šviesos šaltiniai, bet tik laikinai. Nes tamsa begalinė ir neaprėpiama, ji neturi šaltinio. Joje ištirpsta visi apribojimai, limitai, formos. Netgi šviesa paskęsta tamsoje. Tamsoje nelieka individualybės pojūčio. O tai labai nepatinka mūsų ego. Tikrai ne kiekvienas geba suvokti save tik kaip neapčiuopiamą, neaprėpiamą tamsos dalelę, o ne didelę ir svarbią asmenybę.

Vidinė tamsa, kurią regime užmerkę akis, nėra tapati išorinei tamsai. Ji yra veikiau šviesos nebuvimas, užsimerkimas regimybei, sąmoningumui. Vidinė tamsa yra tai, ką psichoanaltikai vadina šešėliu. Tai viskas mumyse, kam mes užmerkiame akis: mūsų nuslopinti poreikiai, jausmai, sąmoningai nesuvoktos baimės ir kompleksai, gynybiniai mechanizmai. Vidinę tamsą galima ištirpdyti tik pažinus vidinę šviesą (sąmoningumą) arba susidraugavus su išorine tamsa ir kolektyvine atmintimi. Jei sugebi susidraugautu su tamsa, žvelgti jai į akis, kalbėtis su ja, tampi bebaimis. Nes visos baimės tėra ego dalis. Tamsoje viskas tampa viena, amžina, nemirtinga.

Rytojaus nėra

Ar esi pagavęs save prisižadantį nuo rytojaus, nuo pirmadienio, nuo naujų metų pradžios pradėti sportuoti, mažiau valgyti visokio šlamšto, anksčiau keltis rytais, dažniau susitikti su draugais, daugiau šypsotis ir juoktis? Pasižadėjimai sau, kad ir kokie jie įprasti ar keisti bebūtų – dažnas kiekvieno palydovas. Tačiau atėjus tam viltingam rytojui taip ir nepajudini nė piršto. Bet tik dėl to, kad  tam yra milijonas priežasčių: svarbus susitikimas, prasta nuotaika, bloga savijauta, krūvos neišspręstų problemų. Ir dar visa aibė kitų. Ir žinoma, pati svarbiausia – laiko stoka. Jei tik paroje būtų daugiau laiko… O kas tuomet?  Tik dar daugiau progų gailėtis savęs ir kurti rytojaus dienos scenarijų, kurio taip ir neįgyvendinsi. Nes rytojaus tiesiog nėra! Ar niekada nesusimastei, kad egzistuoja kažkas, kas visai nenori, kad gyventum geriau? Gal tai pavydi draugė, kuri slapta linki nesėkmės, ar piktas kaimynas, įkyriai trankantis duris ir neleidžiantis susikaupti, o gal vidinių kompleksų pilnas bosas, kuris kaip tik tavo sąskaita bando išspręsti savo emocines problemas. Vidus atsispindi išorėje tarsi atvaizdas veidrodyje. Nukreipti į išorę visada patogu – juk tada nereikia prisiimti atsakomybės. Gali kaltinti ką nors kita. O vis dėlto, gal tas amžinai pagalius į ratus kaišiojantis kipšas gyvena viduje? Kas jis ir kodėl taip elgiasi? Galbūt tai kuri nors tavo asmenybės dalis. Kurios nors planetos energiją įgyvendinanti subasmenybė, labai stokojanti  dėmesio, laiko ir erdvės pasireikšti. O gal ji labai bijo? Būti nestereotipiška, nevisuomeniška, neempatiška, nedraugiška ir dar visokio plauko ne-iška. Tenka sutikti su A. Maslow, kuris teigė, kad labiausiai žmonės bijo savo aukščiausio potencialo realizacijos. Nėra geresnio būdo tvarkytis su baime kaip imti ir pažvelgti jai tiesiai i akis. Rytų mistikai kaip galimą vidinį kenkėją įvardina mūsų protą. Tai jis, bijodamas kad žmogus, leidęs sau išgirsti vidinius poreikius ir patenkinęs juos, prisimins kaip kvėpuoti širdimi, o ne galva, sako: “atidėk tai rytojui”. Protas bijo prarasti autoritetą ir kontrolę. Kodėl žmogus neatideda visko metams, dešimtmečiui, o atideda tik trumpai akimirkai? Manau todėl, kad tokiu atveju jis suprastų, jog elementariai save apgaudinėja. O kai laiko tarpas toks mažytis, šios apgaulės nesuvokiame. Vis rytoj, rytoj. Bet rytojus niekada neateina, nes rytojaus nėra. Yra tik ši akimirka, ir kodėl gi tau ja nepasinaudojus? Nori sportuoti – griūk ir daryk atsilenkimus, nori kurti – nedelsk, nori keisti save ir pasaulį – pirmyn! Ir visa kita šią akimirką yra nesvarbu, jei tik tai ką nori daryti eina iš širdies. O gal bent kartą galėtum sau leisti tokią prabangą? Ne rytoj, o būtent DABAR.