Rytojaus nėra

Ar esi pagavęs save prisižadantį nuo rytojaus, nuo pirmadienio, nuo naujų metų pradžios pradėti sportuoti, mažiau valgyti visokio šlamšto, anksčiau keltis rytais, dažniau susitikti su draugais, daugiau šypsotis ir juoktis? Pasižadėjimai sau, kad ir kokie jie įprasti ar keisti bebūtų – dažnas kiekvieno palydovas. Tačiau atėjus tam viltingam rytojui taip ir nepajudini nė piršto. Bet tik dėl to, kad  tam yra milijonas priežasčių: svarbus susitikimas, prasta nuotaika, bloga savijauta, krūvos neišspręstų problemų. Ir dar visa aibė kitų. Ir žinoma, pati svarbiausia – laiko stoka. Jei tik paroje būtų daugiau laiko… O kas tuomet?  Tik dar daugiau progų gailėtis savęs ir kurti rytojaus dienos scenarijų, kurio taip ir neįgyvendinsi. Nes rytojaus tiesiog nėra! Ar niekada nesusimastei, kad egzistuoja kažkas, kas visai nenori, kad gyventum geriau? Gal tai pavydi draugė, kuri slapta linki nesėkmės, ar piktas kaimynas, įkyriai trankantis duris ir neleidžiantis susikaupti, o gal vidinių kompleksų pilnas bosas, kuris kaip tik tavo sąskaita bando išspręsti savo emocines problemas. Vidus atsispindi išorėje tarsi atvaizdas veidrodyje. Nukreipti į išorę visada patogu – juk tada nereikia prisiimti atsakomybės. Gali kaltinti ką nors kita. O vis dėlto, gal tas amžinai pagalius į ratus kaišiojantis kipšas gyvena viduje? Kas jis ir kodėl taip elgiasi? Galbūt tai kuri nors tavo asmenybės dalis. Kurios nors planetos energiją įgyvendinanti subasmenybė, labai stokojanti  dėmesio, laiko ir erdvės pasireikšti. O gal ji labai bijo? Būti nestereotipiška, nevisuomeniška, neempatiška, nedraugiška ir dar visokio plauko ne-iška. Tenka sutikti su A. Maslow, kuris teigė, kad labiausiai žmonės bijo savo aukščiausio potencialo realizacijos. Nėra geresnio būdo tvarkytis su baime kaip imti ir pažvelgti jai tiesiai i akis. Rytų mistikai kaip galimą vidinį kenkėją įvardina mūsų protą. Tai jis, bijodamas kad žmogus, leidęs sau išgirsti vidinius poreikius ir patenkinęs juos, prisimins kaip kvėpuoti širdimi, o ne galva, sako: “atidėk tai rytojui”. Protas bijo prarasti autoritetą ir kontrolę. Kodėl žmogus neatideda visko metams, dešimtmečiui, o atideda tik trumpai akimirkai? Manau todėl, kad tokiu atveju jis suprastų, jog elementariai save apgaudinėja. O kai laiko tarpas toks mažytis, šios apgaulės nesuvokiame. Vis rytoj, rytoj. Bet rytojus niekada neateina, nes rytojaus nėra. Yra tik ši akimirka, ir kodėl gi tau ja nepasinaudojus? Nori sportuoti – griūk ir daryk atsilenkimus, nori kurti – nedelsk, nori keisti save ir pasaulį – pirmyn! Ir visa kita šią akimirką yra nesvarbu, jei tik tai ką nori daryti eina iš širdies. O gal bent kartą galėtum sau leisti tokią prabangą? Ne rytoj, o būtent DABAR.

Apie tiesą

Kartą žmogus manęs paprašė, pasakyk tris mano stipriąsias savybes ir tris silpnąsias. Aš noriu pažinti save. Atsakiau jam  – pasakysiu tik vieną silpnąją – tu per daug pasitiki kitų žmonių nuomone apie save. Savęs negali pažinti tokiu būdu. Nes tikrasis pažinimas ateina tik iš vidaus. Sakai, kad nori geriau pažinti save ir klausi patarimo kito? Kodėl manai, kad kitas tave pažįsta geriau nei tu pats save? Žinau, kartais atrodo, kad iš šono geriau matosi. Bet matosi kas? Tik tai, ką tu atskleidi pasauliui apie save. Tai tavo persona, bet ne tikrasis aš. Niekas tavęs nepažįsta iš tikrųjų. Ir ne tik todėl, kad nesi linkęs apnuoginti savo sielos prieš sociumą, bet dar ir dėl to, kad stebėtojas į tave žiūri per savo patirties, įsitikinimų, nuostatų prizmę. Ir ką jis mato galiausiai? Tik savo įsivaizduojamą iliuzinį objektą. Mes ne tik patikime šia iliuzija, bet dažnai dar ir ja grindžiame savo vertės suvokimą. Mes netampame darbštūs vien todėl, kad kas nors galvoja, jog tokie esame. Mes netampame tingūs vien todėl, kad kažkas mus tokius įsivaizduoja. Patys ir tik patys galime nuspręsti kokie esame. Nebėkime nuo šios laisvės ir atsakomybės.

 Bet tai tik viena šio klausimo pusė. Net jei ir galėčiau šį žmogų pamatyti objektyvioje šviesoje, jei jis atsiskleistų man visas toks, koks yra – spontaniškas, gyvas ir tikras – kaip galėčiau išskirti tik po tris savybes, be jokio konteksto. Vienaip aš jį vertinčiau, jei žvelgčiau kaip į mokytoją, kitaip – kaip į mokinį. Akcentuočiau viena, jei matyčiau jį kaip partnerį, kaip šeimos žmogų ar draugą, visai kitaip – kaip verslininką, autoritetą, vadovą. Tiek daug skirtingų pjūvių ir kampų. Čia kaip su meile. Jei paklausite kas yra meilė – neatsakysiu. Veikiau pasitikslinsiu, ką turite galvoje. Ar tai tas jausmas, kai aplinka įkaista, pilve skraidžioja drugeliai ir visas pasaulis nusidažo rožine spalva? O gal tai tas jausmas, kai kažkuo galiu labai pasitikėti, kai žinau, kad jis rūpinasi manimi, o aš juo? Gal tai begalinė šiluma, rūpinimasis, pagarba ir atsakomybė mažai būtybei be jokių sąlygų ir lūkesčių? O gal alcheminis virsmas, kai du, paaukoję savo ego tampa vienu? Arba visaapimantis vienovės su visu pasauliu jausmas, kai išnyksta ribos, limitai, skirtumai? Sąvokas mes visi suvokiame skirtingai. Pasaulis įvairialypis. Mėgaukimės ir pažinkime. Ne tik merkurijiškai – intelektualiai – bet ir betarpiškai – visomis savo juslėmis. Tiesa yra tik ta, kuri viduje. O dviejų vienodų tiesų nebūna.

Sąmoningumas

Kaip mažas daigelis stiebiasi į saulę ir veržiasi aukštyn, kaip medžio sėkla ketina tapti medžiu, taip ir žmogus nuolat juda link sąmoningumo. Vieni savarankiškai, aiškiai tai suvokdami, kiti tik verčiami aplinkybių. Bet tai yra kiekvieno kelias – būti tuo, kas esi.  Tuo, kuo ketinai tapti dar prieš nusileisdamas į Žemę.