Pragaro kronikos. Anapus širmos ir nugrimuotų veidų

Photo by JJ Ying

Ką jaučia žmogus patiriantis depresiją? Visišką apatiją, tuštumo, nebūties potyrį. Ir tokie pasakymai kaip – kelkis, ko čia guli, pažiūrėk kiek daug savo gyvenime turi arba eik susitvarkyk kambarį – tik tuščias burnos aušinimas. Gyvybinė energija yra tiek užspausta, kad žmogus vos randa jėgų nueiti į tualetą. O vos vos pradedanti tekėti energijos srovė yra tuoj pat sunaudojama priešinimuisi su šia būsena. Uždaras ratas. Vienam išeiti iš jo tikrai labai sudėtinga. 

Ką jaučia potencialus savižudis? Jis be galo ilgisi vienio jausmo. Kad bent akimirkai kas nors pabūtų su juo jo giliausiame skausme. Nereikia pasakų apie tai, koks pasaulis nuostabus ir kad viskas bus gerai. Tai blogiausia, ką jis nori girdėti.

Ką jaučia žmogus turintis priklausomybę kitam žmogui, maistui, vaistams, psichotropinėms medžiagoms? Gilų nesaugumą ir liūdesį dėl fragmentuotos sąmonės, dvigubo gyvenimo ir suvokimo, kad gyventi “normalių” žmonių gyvenimo, kur priklausomybė neegzistuoja jis jau nebegali, nes nebemoka, o mokytis nebeturi jėgų. 

Ką jaučia žmogus užvaldytas aistrų, akis temdančio geismo pinigams, daiktams, seksui? Nepasotinamą trūkumo jausmą, įsitikinimą “aš negaliu”, “aš nevertas” ir kompulsyvų troškimą tai pakeisti. O po to lydinčią kaltę ir gėdą, norą paslėpti tai nuo pasaulio ir susikurti sau “gražesnę” subasmenybę.

Ką jaučia žmogus paliktas tėvų, sutuoktinio, Dievo? Pyktį, deginantį pyktį, per kurį jam sunku net pamatyti to didžiulio ledkalnio vardu Sielvartas viršūnę, jau nekalbant apie povandeninę jo dalį. 

Ką jaučia žmogus daug kartų išduotas draugų, kolegų, mylimųjų? Begalinį keršto troškimą, bet tik todėl kad kitas patyręs tą patį susitiktų su juo bendrystėje – šiuo atveju skausme. 

Ką jaučia agresorius, smurtautojas, žudikas? Baimę ir gilų it bedugnė nesaugumo jausmą ir, žinoma, įsiutį, kylantį iš įsitikinimo, kad visi šie jausmai sąlygojami išorės. Išorines grėsmes atrodytų galima sunaikinti puolant pirmam. Taip tuo metu atrodo.

Ką jaučia vaikas, kurio tėvai išsiskyrė arba gyvena drauge, bet taip aktyviai vienas kito nekenčia, kad vaikas slapta svajoja apie jų skyrybas? Jis jaučia neviltį, bejėgiškumą suvokdamas kaip jo pasaulis skyla pusiau ir virsta ant šono tarum Taro bokštas. Kyla milžiniškas pasimetimas, ateinantis su tikėjimu, kad vieną savo dalį galima pasilikti, o kitą privalu mesti į savartyną, nes ji tiesiog bloga. Ir nuo to momento tenka taip ir eiti per gyvenimą – viena koja. 

Ką jaučia žmogus praradęs artimą žmogų? Gailestį sau. Jausmą, kad iš jo kažkas atėmė ateities džiaugsmus ir galimybes.

Ką jaučia žmogus nemylintis savęs? Pasišlykštėjimą. Juk pasaulis yra puikiausias veidrodis. O aplink tik savanaudžiai, siurbėlės, vagys, alkoholikai ir liurbiai…

Ką jaučia chroniškas ligonis? Bejėgiškumą, įstrigimo skausme jausmą. Paradoksalu, bet būtent skausmą jis pasirenka paversti savo galios įrankiu (nes tuomet atrodo, kad tai viskas ką jis turi) ir pradeda jo pagalba manipuliuoti pasauliu. O skausmas ir toliau džiaugsmingai manipuliuoja juo. Štai toks smagus žaidimas. 

Ką jaučia žmogus pasirinkęs keistą dovaną – nepagydomą ligą ir savo vardą įrašęs mirtininkų sąraše? Žvėrišką mirties baimę, tokią baisią, kad atrodo vienintelis būdas su ja susitvarkyti – iš tiesų numirti. 

Ką jaučia žmogus žvelgdamas mirčiai į akis? Net neįsivaizduoju! Kai pažiūrėsiu pasakysiu. Arba tiesiog ramiai numirsiu. Bet šiandien renkuosi gyvenimą! 

Aš nežinau ar tai tiesa tau. Bet tai šios dienos tiesa man ir ji nevadovėlinė. Bet ką jauti tu savo tamsiausioje naktyje – išdrįsk pamatyti pats. Arba bėk sau toliau voverės rateliu įsivaizduodamas, kad gyveni. 

Mano tikslas – emocinė laisvė. Asmeninė ir pasaulio. Ji galima tik tuomet, kai emocijos ir jausmai atgauna savo pirminę paskirtį. Jie ne tam, kad nuo jų bėgtume ar taptume jų valdomi. Jie tam, kad mes juos pamatyme, atpažintume kūne ir suvoktume jų esminę žinutę ir po to padėkoję paleistime. O jų siunčiama informacija dažnai labai elementari. Jei jautiesi blogai – nusigrybavai. Savo mintyse, įsitikinimuose, požiūryje, veiksmuose. Jei jautiesi blogai, vadinasi patikėjai trūkumu. O tai yra melas žvelgiant iš tavo aukštesniojo proto, esmės, Dievo pozicijos. O tai, kad jauti tai, tik patvirtinimas kad esi gyvas, kad sistema veikia ir kad dar visiškai neparadai ryšio su tuo, kas esi. Pasveikink tą Pragarą, nes tai gyvenimo Žemėje dalis. Bet nepamiršk, kad Rojus irgi čia. Maždaug vienos minties nuotoliu nuo Tavęs. Bet aišku, jei nenori jo pažinti, tuomet jokiu būdu nekelk kojos į Pragarą. Nes jie tiesiog neegzistuoja vienas be kito. 

Jeigu patiko, pasidalinkite!
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

Leave a Reply