Skausmo anatomija. Ar skausmas visuomet toks tikras kaip atrodo?

Pasaulis neišvengiamai keičiasi. Vis daugiau ir daugiau žmonių išdrįsta nebeignoruoti savo širdies balso, pasitikėti juo ir atsiverti gyvenimui, pasitikėdami kiekviena besiskleidžiančia akimirka. Tuomet kasdienybė prisipildo besąlyginio džiaugsmo, viskas tarsi sukrenta į savo vietas, tampa lengva judėti, kvėpuoti, pradėti, užbaigti, priimti, paleisti, atsiverti, dalintis.

Tačiau kelyje į šią laisvės būseną daugelis neišvengia skausmo – kartais emocinio, o kartais ir fizinio. Ir būtent čia mes dažnai ne tik stabtelime, bet ir sustojame. Nes mums įprasta tikėti, kad skausmas yra blogai, kad jis savaime pats yra problema. Kadangi nuo mažens buvau įpratusi bijoti skausmo, ypač fizinio, ne kartą jis buvo tapęs stagnacija, beviltiškumu, vidine agonija mano kelyje. Nors skausmas iš tiesų gali būti labai nemalonus, jis yra tik indikatorius, kad mes kažkam priešinamės. Kuo daugiau priešinamės, tuo labiau skauda. Priešintis galima patiems įvairiausiems dalykams – situacijai, kuri yra dabar (dažnai tai susiję su pykčiu ar liūdesiu), kokiam nors galimam ateities scenarijui (paprastai tai nurodo baimę), kažkam, kas jau seniai pasibaigė (čia gali būti įsipainioję kaltės, gėdos, nusivylimo jausmai). Prisiminkime, kad jeigu kažkam priešinamės, greičiausiai priešinamės ir to dalyko priešingybei. Pvz. Jeigu aš priešinuosi norui būti kieno nors kontroliuojama, aš priešinsiuos ir norui kontroliuoti kitą. Jei aš priešinuosi pinigų neturėjimui, aš priešinsiuos ir jų turėjimui. Jei priešinuosi buvimui tarp žmonių, priešinsiuosi ir atsiskyrimui nuo žmonių. Tik paleidę pasipriešinimą, galėsime lengviau atsikvėpti ir išsilaisvinti iš skausmo. Kaskart kai skauda, paieškokime vietos kurią spaudžiame, ką norime pakeisti, ką sukontroliuoti, ko nepriimame taip, kaip yra.

Kartais nedidelis skausmo kiekis yra neišvengiamas. Bet daug paprasčiau pasidaro, jei suvokiame ir priimame tai kaip pokytį, transformaciją. Ar kuris nors iš mūsų į šį pasaulį atėjo ir išeis be skausmo? Ar kuris nors ką nors baigė ar pradėjo komfortabiliai? Ar kuris nors sugebėjo paleisti įsisenėjusias nuostatas ir įsitikinimus, sukauptas nuoskaudas, emocijas ir neįgyvendintus lūkesčius darniai, patogiai, besijuokiant? Jeigu kažkam tai pasisekė, jis neabejotinai be galo sąmoningas žmogus. Bet daugeliui mirtingųjų tai sunkiai įgyvendinama misija. Kodėl gi? Nes mes tikime, jog pokyčiai yra baisu, sunku, grėsminga, nesaugu ir skausminga. Todėl užuot ėję į priekį, susigūžiame į savo kiautą ir viliamės, kad jei laikysime viską suspaudę stipriai stipriai, kentėjimo išvengsime. Bet argi įmanoma išlaikyti tai, kas nėra mūsų? Tam, kam lemta išeiti, tas kas nėra tavo tikroji savastis, pasitrauks. Kaip tai bus skausminga, spręsti tau. O mano misija parodyti, kad jausti yra ne tik neskausminga, bet ir saugu, normalu ir natūralu.

Mūsų gyvenimuose pokyčiai neišvengiami, nes pats gyvenimas yra vienas didelis pokytis. Kita vertus, tai kaip daugelis iš mūsų augome, savaime prašosi šiek tiek sąmoningumo šviesos. Pasaulyje, kur taip aukštai ant pjedestalo keliamas intelektas, logika, prasmė, tikslumas, planavimas, žodžiai ir visos kitos kairiojo pusrutulio veiklos labai sunku išlikti holistiškam, įvairiapusiškam, pilnam. Dažnai dėl socialinio spaudimo buvo aukojamos emocijos, neverbalinės išraiškos, spontaniškumas, nuojauta, juslės, intuicija, kūryba. Natūralu, kad atmetę tokią svarbią savo esaties dalį, negalime jaustis laimingi. Ir kai pamažu pradedame pripažinti, iškelti ir integruoti šią savo dalį, mūsų gyvenimas trumpam gali tapti tikrai chaotišku ir gąsdinančiu. Isterijos priepuoliai, panikos atakos, ašarų kalnai – tai ne pamišimas, o tik patvirtinimas to, kaip ilgai mes slopinome savo dešiniojo smegenų pusrutulio prigimtinius aspektus. Tokie patyrimai iš tiesų kartais gąsdina, nes atrodo, jog visas pasaulio skausmas vienu metu sugulė ant tavo gležnų pečių. Galvos skausmai, svaigimas, spaudimas skrandyje, galūnių tirpimas, tai ženklas, kad tu jau tai pajautei, pamatei, išgirdai, bet dar tik pradedi priimti.

Ir tu tuomet tiesiog kvėpuoji ir stebi. Paleidi norą visa tai suprasti, išsiaiškinti, pateisinti, sukontroliuoti – nes tai vėl tebūtų kairiojo pusrutulio pastangos atitraukti tave nuo esmės. Stebi ir paleidi pasipriešinimą. Leidi viskam, kas vyksta tiesiog vykti, būti, skleistis. Ir stebi. Garsiai atsidūsti ir su atodūsiu paleidi viską, kas taip nori išeiti. Tau neskauda, nes nebesipriešini. Su kiekvienu įkvėpimu viduje atsiveri vis labiau ir labiau. Į atsilaisvinusią užspaustų jausmų vietą jau teka nauja šviežia gaivi energija. Atsiveri jai, pripildai savo esybę meilės ir pritarimo, saugumo ir vienovės. Be jokios priežasties ir tikslo. Tu esi vertas.

Čia ir dabar.

Jeigu patiko, pasidalinkite!
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

Leave a Reply